Romaną apie tikėjimo paieškas parašęs A. Kaušpėdas: „Didysis Kūrėjas savotiškai deleguoja savo galias žmogui, ir šis irgi tampa kūrėju“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Gavau užsakymą suprojektuoti koplyčią. Supranti? Vis galvoju ir galvoju... Ar aš galiu? Nuo ko pradėti?“ – tokie klausimai kamuoja Leonardą Gražį – pagrindinį architekto, muzikanto ir visuomenės veikėjo ALGIRDO KAUŠPĖDO romano „Koplyčia“ herojų. Pagrindinio veikėjo pavardė neatsitiktinė – ji sutampa su A. Kaušpėdo mamos mergautine pavarde Gražytė. Leonardas Gražys, kaip ir pats autorius, yra architektas, kurio gyvenimą aukštyn kojomis apverčia dukters netektis. Gavęs užsakymą suprojektuoti koplyčią, herojus pasijunta sumišęs, tuščias ir negalintis be pagrindo sukurti sakralaus pastato, todėl pasineria į dvasinės ramybės ir tikėjimo paieškas. Autofikciniame romane autorius pina asmeninio gyvenimo patirtį su kūryba. Knygą A. Kaušpėdas skiria žuvusiai dukrai Algei Kaušpėdaitei, kurios svajonė buvo tapti pasaulinio garso rašytoja. 
Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Raudona rožė, puošianti knygos viršelį, taip pat turi asmeninę prasmę. Būdama maža Algė prisistatydavo taip: Algė Marija Rožė Karmensita Kaušpėdaitė. Rožės Karmensitos (Liepsnojančios Meilės) vardą ji buvo pasirinkusi pati, todėl, kaip pasakoja A. Kaušpėdas, kiekvieną kartą lankydamas dukros kapą jis atneša jai raudoną rožę. Susėdę prie apskrito stalo „Bernardinai.lt“ redakcijoje su knygos autoriumi kalbamės romane atskleidžiamomis tikėjimo, artimojo meilės ir sovietmečiu augusios kartos temomis. Knygoje daug dėmesio skiriama artimojo meilės temai – primenama Didžiojo įsakymo dalis: mylėk savo artimą kaip save patį. Tačiau taip pat užčiuopiama baimės atvirai kalbėtis apie tikėjimą šeimoje tema. Koks jūsų požiūris į atvirumą tarp artimųjų? Artimieji yra patys griežčiausi mūsų kritikai, ir to nereikia pamiršti. Ne veltui skelbiama, kad reikia pamilti artimą, nes jį pamilti labai sunku, juk pažįstame jo nuodėmes, netobulumą ir problemas. Pamilti svetimą daug lengviau. Pavyzdžiui, kino žvaigždes, sportininkus, popveikėjus mylėti lengva, nes pažįstame tik viešai rodomą jų blizgesį. Daug lengviau atleisti svetimam, nes niekuo neįsipareigoji. Artimam atleisti labai sunku, nes dažnai nesi atleidęs pats sau. Esi įsikalinęs kaltės kalėjime ir negalvoji, kad gali iš jo išeiti, o įkalinti kitą daug lengviau. Dėl to santykiai šeimoje yra be galo svarbūs, vertingi ir nepaprastai jautrūs. Kabinti makaronus, sužavėti ar užburti nepažįstamą yra nesudėtinga, o artimam žmogui to nepadarysi, nes jis tave pažįsta kaip nuluptą ir sustabdys tokius ketinimus. Bet tai nereiškia, kad nereikia kalbėtis. Mano romane atsiskleidžia didelė Leonardo Gražio dilema: jis nedrįsta kalbėti apie anapusybę – apie tai, ką patyrė klinikinės mirties metu. Jis trafaretiškai mano, kad tai visiškai neadekvatu ir jį uždarys į beprotnamį. Artimi žmonės ypač nemėgsta, kai pradedi suokti apie dvasingumą ar panašiomis temomis. Dažniausiai jie iškart užkerta kelią tokioms kalboms, todėl turėti artimą žmogų, su kuriuo gali būti atviras ir palaikyti dialogą, yra didelė vertybė – ne visi tai turi. Kaip į knygą reagavo jūsų šeima? Juk joje atsispindi jūsų gyvenimas, o kartu ir šeimos patirtys – sudėta daug asmeninių išgyvenimų. Šeima reagavo gerai. Mano žmona iš dalies yra Izabelės prototipas – daug įžvalgų paėmiau iš jos. Ji knygos rankraščių neskaitė, tik girdėjo, kaip kartais, sėdėdamas su draugais prie vakarienės stalo, paskaitydavau kelias ištraukas. Kai jau buvo išleista spausdinta knyga, žmona ją perskaitė per tris dienas. Vertinti, ar šeimai knyga patiko, būtų per daug paviršutiniška. Vertingiau žiūrėti, ar romanas sujaudino, užkabino, privertė susimąstyti, ar išprovokavo kokią mintį. Šiuo metu jau pasirodė keturi šios knygos leidimai – iš viso septyni tūkstančiai egzempliorių, Lietuvoje tai yra nemažai. Dažnai prie manęs priėję skaitytojai sako: „Jau antrą kartą skaitau jūsų knygą – užkabino.“ Šis romanas yra tarsi diskusijų su savimi knyga – iš pradžių veikėjas skeptiškai žvelgia į tikėjimą. Vėliau jis vis iš naujo permąsto šią temą ir tarsi pats auga savo suvokimu. Ar rašydamas knygą augote ir jūs? Žinoma. Važiavau į Palendrių vienuolyną, ten gyvenau su vienuoliais. Diskusijos su kunigu Gabrieliumi Satkausku mane praturtino. Jis man pasakė daug tiesų, kurios knygoje sudėtos į tėvo Gabrieliaus lūpas. Leonardo Gražio gyvenimas išėjo tarsi savotiškas vadovėlis – jam atveriama po vieną langą, ir iš visumos vėliau susideda didesnis paveikslas. Pirmasis profesorius, kuris kalba su Gražiu, yra pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Šis tikras pokalbis įamžintas romano skyrelyje „Profesorius“. Buvo smagu pakalbėti su profesoriumi apie tikėjimą, juk su juo visada kalbama patriotinėmis, politinėmis, visuomeninėmis temomis, o tikėjimo tema yra labai asmeniška. 
Architektas, muzikantas, romano „Koplyčia“ autorius Algirdas Kaušpėdas, profesorius Vytautas Landsbergis ir kunigas Gabrielius Satkauskas. Dainiaus Putino nuotrauka Mūsų pokalbis truko visą pusdienį. Yra net išleista knyga, kurioje aprašyti visi mūsų pokalbiai. Man patinka per dialogą atskleisti tam tikras mintis ir įžvalgas. Dialoginė pokalbio tvarka yra sena Platono tradicija – viskas po truputį aiškėja, krypsta ir eina prie tam tikros logiškos įžvalgos. Į pokalbius knygoje kreipiau daug dėmesio. Kai kurie personažai sugalvoti, bet kai kurie turi atitikmenis realybėje. Rašydamas romaną nežinojau, kad jis yra autofikcinis. Vėliau knygos redaktorė Goda Grigolytė man išaiškino, kad autofikcijos žanras dabar populiarus. Jis gimė ne visai sąmoningai. Iš pradžių atsirado herojus, nes nusprendžiau, kad rašyti apie save man būtų neįdomu – kas aš toks, kad rašyčiau autobiografines knygas? Tačiau norėjau rašyti pasitelkdamas savo patyrimą ir jį koreguodamas sukurti neįmanomą save – kaip aš pasielgčiau tokioje situacijoje, kaip pasielgtų mano herojus?
Svarbu, kad knyga atliktų meno kūrinio vaidmenį, o ne būtų agitacija, propaganda ar mano paties asmeninis įsitvirtinimas. Tokių knygų, kur kas nors varo savo tiesą, yra begalė. Aš norėjau nuo to nutolti – laviruoti ir nardyti kūryboje.
Taip pinasi daug įdomesnis pasakojimas – jame daugiau meno ir literatūros. Atsiranda detektyvinių, siužetinių vingių: į knygos vidurį veiksmas pradeda greitėti, į galą – bėgti šuoliais. Svarbu, kad knyga atliktų meno kūrinio vaidmenį, o ne būtų agitacija, propaganda ar mano paties asmeninis įsitvirtinimas. Tokių knygų, kur kas nors varo savo tiesą, yra begalė. Aš norėjau nuo to nutolti – laviruoti ir nardyti kūryboje. Romane rašote: „Tai, ko norėčiau iš pasaulio, visų pirma turiu atrasti savyje. Visa ko pradžia – mano asmeninė evoliucija. Jei pavyks man, pavyks ir pasauliui.“ Ar tikite, kad žmogaus požiūris į pasaulį yra jo asmenybės veidrodis – kaip žiūrės žmogus, tokį pasaulį ir matys? Viena iš mano knygos įžvalgų ir koncepcijų yra ta, kad žmogus yra dieviškas. Romane yra skyrius „Prasmės diktatūra“, kuriame Gražys pirmą kartą susimąsto – kas su juo vyksta, kodėl tarsi kažkas jį laikytų savotiškai pririšęs. Tas kontaktas su nežinia yra dieviškoji kibirkštis, dvasia, kuri yra kiekviename žmoguje ir skatina mus ieškoti prasmės. Gyvenimas įprasminamas išsilaisvinant iš savo sukurto gėdos ir kaltės kalėjimo, kuris verčia manyti, kad esi nevykėlis. 
Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Esi laisvas, kai pakyli ir sakai: „Aš galiu, aš padarysiu, aš nugalėsiu, aš pasieksiu, aš sukursiu.“ Didysis Kūrėjas savotiškai deleguoja savo galias žmogui, ir šis irgi tampa kūrėju. Ta žiedinė architektūra puikiai veikia. Čia atsiranda dar vienas niuansas – jeigu pripažįsti, kad esi dieviškas ir turi galių kurti, kartu turi pripažinti, jog tau teks atsakyti už savo kūrybą. Nėra laisvės, kūrybos ar prisilietimo prie pasaulio be atsakomybės, ir tai kartais išgąsdina žmones. Knygoje Leonardas aiškiai suvokė kryžiaus simbolį ir reikšmę. Ką kryžius reiškia jums? Manau, kad kryžius yra vienas iš galingiausių ženklų šioje žemėje. Jis labai paprastu būdu vienija tris dalykus. Vertikalė – anapusinį pasaulį su tamsiuoju mums nežinomu pasauliu. Vertikalus vektorius yra dvasinis. Horizontalė vienija visą kūriniją – materialųjį pasaulį. Horizontalus vektorius yra kūniškasis. Ir trečias dalykas – šių dviejų krypčių susikirtimas. Kryžiaus susikirtime yra žmogus, jis yra kūniškas, materialus, biorobotiškas ir kartu dvasiškas – visokių kipšų traukiamas žemyn ir dvasios keliamas aukštyn. Lietuviai tai pasąmoningai suprato. Pažiūrėkite, jie iš kryžiaus padarė saulutę su spinduliais. Patobulino susikirtimo tašką, kuris asketiškame kryžiuje yra gana griežtas ir baisus. Lietuviškoje tradicijoje ta saulutė yra geranoriška – švytėjimo objektas. Už tai, kad lietuviai kryžių traktavo ne kaip kančios įrankį, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, bet kaip džiaugsmo ir meilės šaltinį, reikėtų nukelti kepurę. 
Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Romane ryški sovietmečiu augusios kartos linija, per kurią atskleidžiama alkoholizmo problema. Knygoje rašote: „Taip buvome mokomi nuo kūdikystės: viena galvoji, kita kalbi ir trečia veiki.“ Kaip toks prisitaikymas paveikė sovietmečiu augusios kartos psichologinę ir dvasinę jauseną? Tai labai stipriai paveikė žmones, ir dalis šių savybių tebėra likę kiekviename iš mūsų, pradedant manimi. Poveikis yra net trečiai kartai nuo žmonių, kurie buvo tiesiogiai veikiami sovietinės doktrinos. Baimė – stipriausias prisitaikymo skatintojas. Bijoti – labai žema, bet saugu. Jeigu pakankamai bijai, yra šansų, kad išliksi. O visi kiti, kurie nekreipia dėmesio į pavojus ir gyvenimo iššūkius, paprastai žūva. Nėra lengvo atsakymo, ar baimė visada blogai, ar vis dėlto dozuojant baimę galima užverti jos galias, kad ji netaptų gyvenimo pagrindu. Kad pamatas būtų laisvė ir drąsa būti laisvam, o ne baimė. Šioje knygoje nemažai apie tai kalbu – man tai svarbu. Manau, baimės fenomenas ir dimensija per mažai aptariami. 
Architektas, muzikantas ir visuomenės veikėjas Algirdas Kaušpėdas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Iš baimės kyla ir šiai kartai būdingas alkoholizmas. Tai yra užsidarymas savo pasaulyje, iliuzijoje ir atsijungimas nuo realybės: patiri tam tikrą nejautrą ir trumpam net nustoji bijoti – galbūt kur nors virtuvėje gerokai išgėręs jau pradedi politikuoti su draugu, kelti maištą. Iš sovietinių laikų einantis alkoholizmas yra pasekmė baimės, uždarumo ir primetamos kultūros, kuri irgi buvo girta. Girtame kontekste būti girtuokliu buvo normalu. Šiandien vis dažniau kalbama apie atsakomybę saugoti Lietuvos laisvę. Vilniaus knygų mugėje sakėte atidarymo kalbą, kurioje pabrėžėte Lietuvos kultūros svarbą. Kokie ryškiausi įspūdžiai iš Vilniaus knygų mugės ir kokį dėsningumą pastebite jau ne pirmą kartą pristatydamas skaitytojams „Koplyčią“? Šį kartą buvo neeilinė knygų mugė, nes pristačiau dvi knygas – romaną „Koplyčia“ ir mokslo monografiją „Gedimino miestas ir jo kalnas“. Be to, mane pakvietė pasakyti mugės atidarymo kalbą. Joje aptariau kultūrą kaip prasmingiausią ir veiksmingiausią investiciją net ir krašto gynybos požiūriu. Lietuvos pilietis turi įsimylėti savo kraštą, o kultūra, knygos, dainos ir meno kūriniai yra tarsi meilės piliulės. Visa kultūros industrija gamina šias tabletes, kad kultūra būtų žmonių savasties dalis ir jie ją saugotų. „Koplyčią“ auditorijai jau esu pristatęs dešimt ar dvylika kartų, todėl Vilniaus knygų mugėje jutau, kad žmones dominantys klausimai iš dalies kartojasi. Šį kartą pristatymo pokalbis buvo labai įdomus, nes pats pašnekovas istorikas ir publicistas Donatas Puslys yra inteligentiškas ir įžvalgus žmogus. Daugiausia kalbėjomės apie tikėjimą, atleidimą ir išganymą. Tai ir yra trys svarbiausios vertybės, sudarančios „Koplyčios“ karkasą.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
