Lietuvoje augusi libanietė Amira: „Jei mes gerbiame savo laisvę, negalime toleruoti, kai kitų laisvė naikinama“

„Pasaulyje vis dar daug žmonių kovoja už savo laisvę. Mes Lietuvoje gerbiame savo partizanus, statome jiems paminklus, bet kitur kovojančius už savo žemę vadiname teroristais. Tai ko tada verta mūsų laisvė? Mes nesame atskiri – visi esame žmonės“, – sako lietuviško ir libanietiško kraujo turinti AMIRA DAYEKH.

Merginos tėtis yra libanietis, Lietuvoje gimusi ir augusi Amira didžiuojasi savo šaknimis ir kiekvienais metais stengiasi aplankyti gimines Libane. Tačiau kelionės tampa vis sudėtingesnės ir pavojingesnės dėl vykstančio karo ir Izraelio atakų Libane.

Tęsiantis JAV, Izraelio ir Irano kariniam konfliktui, smūgių neišvengia ir Libanas. Naujausiais duomenimis, šioje šalyje per Izraelio atakas žuvo jau daugiau kaip tūkstantis žmonių, daugiau nei trys tūkstančiai – sužeisti, daugiau nei milijonas buvo priversti palikti savo namus.

Tęsiantis karui ir Izraelio smūgiams Libane, dienraščiui „Bernardinai.lt“ Amira pasakoja apie karo žiaurumą, namų netekusius žmones, skaudžius likimus, keliones į Libaną ir libaniečių stiprybę.

Kaip jautiesi dėl to, kas šiandien vyksta Libane?

Mano šeima iš tėčio pusės gyvena Libane, o ten šiuo metu klostosi labai žiaurūs įvykiai. Dėl to šis karas ir jo realybė man sunkiai pakeliami ir suprantami. Ryšį su giminaičiais palaikau kasdien – jis niekuomet nenutrūksta, todėl be galo skaudu matyti juos priverstus palikti savo namus, išgyvenančius atakas ir karo žiaurumus. Kol kas karas nepaveikė komunikacijos priemonių – internetas, ryšys neblokuojami, todėl lengviau jaučiuosi bent žinodama, kad artimieji sveiki ir kad galiu palaikyti ryšį su jais.

Pietų Libanas. Amiros Dayekh nuotrauka

Šiuo metu Pietų Libanas ir Beirutas intensyviai atakuojami Izraelio. Žmonės priversti palikti savo namus. Kuo gyvena libaniečiai?

Žmonės turi evakuotis iš Pietų Libano – tai ypač sunku buvo padaryti pirmosiomis Izraelio karo prieš Libaną dienomis.

Dauguma mano šeimos, gyvenusios Pietų Libane, evakavosi į kitus miestus. Vienas iš jų – Saida. Šis miestas ribojasi su Pietų Libanu. Kiti apsistojo sostinėje Beirute. Tačiau Izraelis vis skelbia naujus priverstinius iškeldinimo nurodymus, dėl to apsistojusieji Saidoje dabar turi trauktis dar toliau į šiaurę. Tad žmonės, kurie jau buvo radę laikiną vietą gyventi, pavyzdžiui, išsinuomoję būstą, vėl lieka be namų ir turi kraustytis kitur – į tariamai saugią vietą, kurios iš tikrųjų nėra.

Prieš kelias dienas Beirute buvo įvykdyta ataka prie paplūdimio, kur pabėgėliai glaudėsi palapinėse. Žuvo aštuoni žmonės, daugiau nei 30 buvo sužeisti. Taigi saugios vietos nėra. Arba ji egzistuoja tik tiems, kurie palaiko Izraelio vykdomą agresiją Libane.

Net pačiame Beirute kasdien vyksta atakos. Tai didelis miestas su daugybe rajonų ir priemiesčių. Vienas didžiausių priemiesčių – Dahye – taip pat neseniai gavo nurodymus evakuotis. Vien jame gyvena per 500 tūkstančių žmonių, Pietų Libane – per 900 tūkstančių. Tad nurodymus priverstinai palikti savo namus gauna daugiau kaip milijonas šeši šimtai tūkstančių gyventojų be galimybės grįžti, nes visi nepaklusę šiam įsakymui tampa karo taikiniais.

Dešimtys tūkstančių žmonių pasirenka likti, o tie, kurie nusprendžia evakuotis, priversti tai daryti labai greitai, nes gavus nurodymą apšaudymai gali būti pradėti bet kada, net tą pačią valandą. Nelaukiama, kol visi saugiai pasitrauks. Mano giminės evakavosi tuo pat metu, kai aplink juos krito bombos. Jie įstrigo milžiniškose kilometrinėse spūstyse. Iš Pietų Libano yra vienas pagrindinis kelias, ir visas jis buvo pilnas automobilių, judančių viena kryptimi. Kai visi bando pasitraukti tuo pačiu keliu, nebelieka priešpriešinio eismo. Mano tėčio sesuo su savo šeima evakavosi 16 valandų – jų nuvažiuotą atstumą įprastai galima įveikti per pusvalandį.

Pietų Libanas. Amiros Dayekh nuotrauka

Kodėl Libanas pateko į karo frontą?

Norint suprasti, kodėl šiandien atakuojamas Libanas, reikia grįžti porą metų atgal – į 2023 metų spalio 8-ąją.

Po spalio 7-osios įvykių Gazoje jau kitą dieną atitinkami kariniai veiksmai buvo pradėti ir Libane. Jie nebuvo tokio masto kaip šiandien, tačiau nuo tos dienos agresija kasdien augo, kol galiausiai 2024 metų rugsėjį peraugo į intensyvų Izraelio karą.

Nuo to laiko karas Libane nesibaigia. Intensyviausias laikotarpis truko 66 dienas – iki 2024 metų lapkričio 27-osios paliaubų tarp Izraelio ir Libano pasirašymo dienos. Per tuos du mėnesius vyko labai žiaurus karas, jis smarkiai palietė Pietų Libaną, Beirutą ir šiaurės rytinį regioną – Bekos slėnį. Vis dėlto paliaubos nuo pat jų pasirašymo dienos taip ir neįsigaliojo. Izraelio agresija nesiliovė net penkiolika mėnesių, o kovo 2-ąją vėl įsiplieskė intensyvus karas.

Kalbant apie vadinamąjį paliaubų laikotarpį ir skaičius, yra organizacijos, tokios kaip ACLED (Armed Conflict Location & Event Data), taip pat UNIFIL (United Nations Interim Force in Lebanon), kurios žymi šiuos įvykius. UNIFIL yra užfiksavusi, kad per tą penkiolikos mėnesių laikotarpį Izraelis paliaubų susitarimą pažeidė daugiau nei 15 tūkstančių kartų. ACLED duomenimis, Izraelis Libaną atakavo vidutiniškai kas keturias valandas. Nuo paliaubų pasirašymo per penkiolika mėnesių tik dvi dienos per kiekvieną jų buvo be atakų.

Per tuos penkiolika mėnesių buvo naikinami miestai, atakuojami ir žudomi žmonės, griaunami namai, pasienio miesteliai visiškai sunaikinti. Gyventojai, kurie per karą buvo priversti palikti savo namus ir per paliaubas bandė grįžti į Pietų Libaną – į pasienyje esančius savo miestus ir namus, kad galėtų juos atstatyti, – negalėjo to padaryti. Ne kartą grįžę žmonės buvo apšaudyti Izraelio karių.

Buldozeriais buvo griaunami namai, keliai, raunami ir deginami medžiai. Pietų Libane virš gyvenviečių buvo purškiamas baltasis fosforas – medžiaga, kurią naudoti draudžiama pagal tarptautinę teisę, tai laikoma karo nusikaltimu. Ši toksinė medžiaga naikina viską – cementą, namus, mašinas, viskas nyksta, žemė nuodijama, dirva nebetinkama žemdirbystei. Per tuos penkiolika mėnesių padaryta labai daug žalos. Buvo bombarduojama net technika, skirta namams atstatyti. Tai kelia klausimą – kas yra tikrasis taikinys? Atrodo, kad taikiniais tampa žmonės, bandantys atkurti savo gyvenimą.

Palestiniečiai nepritaria ir kovoja už savo laisvę iki šios dienos, o Izraelis toliau nelegaliai kolonizuoja žemes, ir viena iš krypčių, kur jis plečiasi, yra Pietų Libanas.

Pagal paliaubų susitarimą Izraelis turėjo pasitraukti iš Pietų Libano, iš okupuotų teritorijų, nes per tuos du intensyvaus karo mėnesius jau buvo pradėta sausumos invazija. Tačiau jis liko penkiose vietose ir jas pavertė karinėmis bazėmis. Iš šių punktų buvo toliau atakuojama ir plečiama okupacija, užimama vis daugiau teritorijos. Tuo pačiu laikotarpiu Izraelio naujakuriai ėjo į Pietų Libano žemes ir reikalavo ten steigti gyvenvietes, kurti vietas apsigyventi.

Kodėl vyksta ši okupacija?

Viena iš priežasčių yra Izraelio siekis okupuoti kuo daugiau žemės, kolonizuoti, aneksuoti kuo daugiau teritorijos. Tai daroma įgyvendinant planą, sionistų vadinamą Didžiojo Izraelio planu (Greater Israel Plan). Sionizmo ideologijos šalininkai tiki į Pažadėtąją žemę, teritoriją, kuri neturėtų apsiriboti dabartiniu Izraeliu. Šiam, remiantis 1947-ųjų Jungtinių Tautų rezoliucija Nr. 181, buvo suteikta teisė į Palestinos teritoriją, bet žemė turėtų apimti ir gretimas šalis.

Svarbu pabrėžti, kad šiai rezoliucijai – pagal ją 80 procentų gyventojų liko gyventi tik 20-yje procentų žemės – ir teritorijos dalyboms nepritarė nei daugumą sudarantys Palestinos gyventojai, nei gretimos arabų šalys. Palestiniečiai nepritaria ir kovoja už savo laisvę iki šios dienos, o Izraelis toliau nelegaliai kolonizuoja žemes, ir viena iš krypčių, kur jis plečiasi, yra Pietų Libanas.

Pietų Libanas. Amiros Dayekh nuotrauka

Tavo akimis, koks yra lietuvių požiūris į Libaną ir visą regioną? Ko mes nesuprantame, nematome?

Manau, pagrindinis dalykas yra tai, kad Lietuvoje dažnai nematoma ten gyvenančių žmonių arba jie nelaikomi vertais gyventi.

Ypač pradžioje, po spalio 7-osios, buvo daug kalbų, kad „tai vyksta toli“. Bet vienas mano draugas taikliai atsakydavo: „Izraelis irgi yra lygiai taip pat toli kaip Palestina ar Libanas, bet mums rūpi Izraelis, o Libanas ar Palestina – ne.“ Taip pat dažnas požiūris, esą ten visada vyksta karas, tarsi tai normalizuotų ir pateisintų situaciją, kad taip gali tęstis toliau.

Kitas svarbus aspektas – žiniasklaida. Perimdama Vakarų skleidžiamą propagandą, ji formuoja naratyvą, kad vienintelė besiginanti pusė yra Izraelis, o kitos besiginančios pusės savaime priskiriamos teroristams. Lietuvos žiniasklaida dažnai kartoja šį naratyvą – tiek per televiziją, tiek straipsniuose nuolat pabrėžiama, kad „Hezbollah“ yra teroristinė organizacija. Bet kodėl ji taip įvardijama? Dėl to, kad kovoja su Izraeliu – priešinasi dešimtmečius vykdomai invazijai. Bet agresoriui ir Vakarams patogu ginkluotą žmonių pasipriešinimą laikyti teroristiniu, nes toks požiūris leidžia normalizuoti brutalų karą ir tarptautinės teisės pažeidimus, prisidengiant kova su terorizmu. Taip pat svarbu, kaip pateikiama įvykių informacija: dažnai rašoma, kad „žuvo tiek ir tiek žmonių“, užuot aiškiai pasakius, kad „buvo nužudyta tiek ir tiek žmonių“.

Trečias aspektas – vieši Lietuvos politinių lyderių pasisakymai. Jie neretai yra palaikantys Izraelio veiksmus, net jų brutalumą. Tai dar labiau formuoja visuomenės požiūrį.

Pietų Libanas. Amiros Dayekh nuotrauka

Pavyzdžiui, man įstrigo buvusios krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės kalbos. Mes Lietuvoje esame ne kartą sulaukę Izraelio atstovų, ne tik ambasadorių: buvo atvykęs Izraelio prezidentas, užsienio reikalų ministras. Šakalienė, lankydamasi Izraelyje, savo socialiniuose tinkluose buvo pasidalijusi nuotrauka su šios šalies gynybos ministru Israeliu Katzu ir, minėdama mūsų valstybės siekius kartu su Izraeliu plėtoti gynybos pramonę, rašė, kad, „vertinant sparčiai besikeičiančią geopolitinę aplinką, Lietuva ir Izraelis turi daugiau panašumų nei skirtumų“. Ji taip pat minėjo, kad Lietuvą ir Izraelį sieja bendros vertybės, Lietuva siekia perimti sudėtingo karo laikotarpiu sukauptą Izraelio patirtį ir pritaikyti jo išmoktas pamokas visuotinės gynybos srityje, norėdama išsaugoti šias bendras Vakarų vertybes.

Kai virš galvos nuolat skraido dronai, kiekvienas tampa potencialiu taikiniu. Jei tu nespaudi rankos Amerikai ir Izraeliui, jei nesutinki su jų veiksmais, gali tapti taikiniu.

Tačiau mes kalbame apie valstybę, kuriai tarptautiniu lygmeniu iškelta byla dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Jos ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu yra ieškomas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įskaitant genocido vykdymą Gazoje. Tad tai yra mūsų bendros vertybės?

Kokie karo nusikaltimai vykdomi Libane, kaip atsiskleidžia karo žiaurumas?

Kalbant apie žmonių gyvybę, žūsta civiliai, gelbėtojai, žurnalistai. Prieš porą dienų Beirute buvo atvejis, kai Izraelis paskelbė, kad atakuos tam tikrą pastatą. Gavusios pranešimą pagalbos tarnybos atvyko į vietą – ir būtent tuo momentu atakuota. Tai nėra atsitiktinumas – naudojamos technologijos leidžia veikti tiksliai.

Tokių atvejų yra nesuskaičiuojamai daug. Mano tėtis, grįžęs iš Libano dieną prieš dabartinio karo pradžią, pasakojo apie panašius atvejus dar paliaubų metu. Žmonės gaudavo skambučius iš Izraelio kariuomenės. Pavyzdžiui, tėtis pasakojo, kad dienos metu vienam vyrui paskambino Izraelio kariuomenės atstovas, prisistatė ir paklausė: „Nori mirti vienas ar su šeima?“ Vyras pasirinko mirti vienas – jam buvo liepta išeiti iš namų, sėsti į automobilį ir važiuoti. Jis buvo nužudytas. Kitam vyrui, važiuojančiam su žmona automobiliu, taip pat paskambino iš Izraelio kariuomenės. Jis sustojo, išleido žmoną ir tada buvo nužudytas. Tai yra terorizmas.

Kai virš galvos nuolat skraido dronai, kiekvienas tampa potencialiu taikiniu. Jei tu nespaudi rankos Amerikai ir Izraeliui, jei nesutinki su jų veiksmais, gali tapti taikiniu.

Pietų Libanas. Amiros Dayekh nuotrauka

Yra daugybė istorijų, kai žmonės renka alyvuoges laukuose ir yra bombarduojami, važiuoja tvarkyti griuvėsių ir yra apšaudomi. Net krikščionių bendruomenės nėra išimtis. Prieš porą dienų buvo nužudytas kunigas, kuris kalbėjo, kad neturi ginklų, nori taikos ir likti savo miestelyje Pietų Libane. Tačiau vis tiek buvo nužudytas.

Tai kelia klausimą – kiek verta žmogaus gyvybė? Nieko, nes ją galima atimti be pasekmių, be atsakomybės.

Jei mes vertiname savo laisvę, negalime toleruoti, kai kitų žmonių laisvė yra naikinama.

Mano tikslas – parodyti, kad Libano gyventojai yra tokie patys kaip mes. Ir atrodo, kad situacija po truputį keičiasi – vis daugiau žmonių tai pamato, vis daugiau ima protestuoti, vis mažiau tyli. Taip pat svarbu padėti – aukoti organizacijoms, kurios teikia pagalbą žmonėms be namų, nes tokių yra labai daug. Neturėdami kur kitur eiti, jie gyvena gatvėse ir net ten nėra saugūs.

Be pagalbos, svarbi ir pilietinė pozicija – kiekvienoje šalyje spausti valdžią, kad ši nebendradarbiautų su karo nusikaltimus vykdančiomis valstybėmis.

Neseniai minėjome Kovo 11-ąją – kalbėjome apie laisvę, dėkingumą tiems, kurie ją iškovojo. Tai yra svarbu. Bet pasaulyje yra žmonių, kurie vis dar kovoja už savo laisvę. Jei mes vertiname savo laisvę, negalime toleruoti, kai kitų žmonių laisvė yra naikinama.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama