Siūlant įteisinti studento stažuotojo modelį, švietimo bendruomenė perspėja: „Greitai atsidursime aklavietėje“

Lietuvos mokyklose trūkstant šimtų pedagogų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija siūlo įteisinti studento stažuotojo modelį, kuris leistų pedagogikos studentams dirbti mokyklose, jų darbo veiklą oficialiai įskaitant kaip studijų praktiką. Viceministrės Reginos Valutytės teigimu, tai padės suvaldyti situaciją, kai dirbti pradėję studentai dėl didelio krūvio meta mokslus. „Matome, kad jau nuo pirmo kurso studentai, studijuojantys įvairiose programose, įsidarbina mokyklose. Kai kur dirba dauguma. Bet tai reiškia, kad kai jie pasiekia trečią ar ketvirtą kursą, galbūt ir susistabdo studijas, nes negeba suderinti darbo ir studijų, todėl lieka neturėdami tinkamo, reikalingo išsilavinimo“, – Seimo demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ posėdyje kalbėjo ji. Vis dėlto švietimo bendruomenė įspėja, kad toks skubotas sprendimas gali pakenkti būsimų specialistų parengimui: studijų kokybė gali būti paaukota dėl trumpalaikių tikslų, o papildoma mentorystės našta teks ir taip pervargusiems mokytojams. „Ką mes norime pasiekti? Vėl deklaruojame kokybę, tačiau šiuo modeliu ją kaip tik mažiname“, – teigia Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė VAIVA JUŠKIENĖ.

Riba tarp teisinio rėmo ir realaus mokytojų stygiaus

Ekspertų teigimu, naujasis modelis iš esmės tėra bandymas suteikti teisinį rėmą tam, kas mokyklose vyksta jau dabar: dėl kritinio pedagogų stygiaus administracijos priverstos į klases kviestis dar studijuojantį jaunimą. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, švietimo ekspertas dr. DAINIUS ŽVIRDAUSKAS į šį siūlymą žvelgia per praktinę vadovo prizmę. Jis pripažįsta, kad šiandien ugdymo įstaigose dirba nemažai reikiamo išsilavinimo neturinčių specialistų, nes kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra. „Formaliai tai nelegalu, tačiau tokių atvejų – daugybė. Būna situacijų, kai mokykla pusmetį ieško mokytojo, bet niekas neateina. Įstaigos vadovas, jausdamas atsakomybę už vaikų ateitį, pasikviečia gabų buvusį mokinį, dabar studijuojantį atitinkamą sritį, ir paprašo laikinai padirbėti. Visus šiuos atvejus reikia įteisinti“, – teigia jis. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas dr. Dainius Žvirdauskas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka V. Juškienė tokiam požiūriui ir siūlomam modeliui prieštarauja. Ji pabrėžia, kad tiesioginis darbas ir studijų praktika yra du skirtingi, visiškai kitokios paskirties dalykai. „Studentas negali būti visavertis mokytojas, o toks vaidmuo jam čia ir numatytas: nesant pedagogo, jis turėtų dirbti ir pavaduoti. Jei norime įdiegti tokį modelį, privalome keisti visą mokytojų rengimo aprašą, nes pedagogo programa yra griežtai reglamentuota valstybės“, – sako dekanė ir priduria, kad darbo veikla be aiškių studijų užduočių ir akademinių rezultatų tėra legalizuotas darbas, o ne integrali studijų dalis. V. Juškienė taip pat atkreipia dėmesį, kad studento stažuotojo modelį pasirinkęs jaunuolis greičiausiai bus priverstas studijuoti pagal individualų grafiką, o tai reiškia nelankomas paskaitas ir savarankišką mokymąsi praktikos sąskaita. „Ką mes norime pasiekti? Vėl deklaruojame kokybę, tačiau šiuo modeliu ją kaip tik mažiname. Tai panašu į bandymą skubotai išspręsti degantį klausimą „čia ir dabar“, ignoruojant ilgalaikes pasekmes“, – apibendrina dekanė. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė, švietimo ekspertė Vaiva Juškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mentorystė gula ant pavargusių mokytojų pečių

Ministerija planuoja, kad studentus stažuotojus ugdymo įstaigose prižiūrės patyrę mentoriai, tačiau praktikai baiminasi, jog ši iniciatyva virs dar viena papildoma našta ir taip perkrautiems pedagogams. Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja LILIJA BRUČKIENĖ akcentuoja, kad mentorystė negali būti paremta vien mokytojų pasiaukojimu ar lojalumu valstybei. „Žmogus, prisiimantis mentorystę, privalo turėti mažesnį kontaktinių valandų krūvį, jam ši veikla turi būti adekvačiai kompensuojama. Bijau, kad ministerija vėl bandys gudrauti: ant išsekusių mokytojų pečių veltui užkraus dar ir stažuotojų priežiūrą, apeliuodama į jų sąžinę ir ragindama pasiaukoti dėl Lietuvos ateities“, – nuogąstauja pedagogė. L. Bručkienės teigimu, nekontroliuojamas studentų srautas į mokyklas nuo pat pirmo kurso, kai dar neturima jokios profesinės kvalifikacijos, gresia sistemine švietimo degradacija. Ji šią padėtį lygina su dabartine mokinių padėjėjų krize: „Mes labai greitai atsidursime aklavietėje. Kadangi problemos nesprendžiamos kompleksiškai, netrukus būsime priversti iš daugelio blogybių rinktis mažiausią – ar tai būtų nuotolinės pamokos, ar visiškai kvalifikacijos neturintys specialistai klasėse.“ Pedagogei pritaria ir V. Juškienė, keldama klausimą dėl siūlomo modelio realaus poveikio būsimų mokytojų rengimui. Pasak jos, stažuotojas rizikuoja tapti mokyklos įrankiu, skirtu užpildyti spragoms. „Studentas nepasieks numatytų studijų rezultatų, nes jam teks mechaniškai atlikti mokyklos administracijos paskirtus darbus. Galbūt jaunuoliui tai ir pasirodys patrauklu – gauni atlygį už praktiką, nereikia gilintis į sudėtingas akademines užduotis, eini lengvesniu keliu. Tačiau ar toks specialistas vėliau bus pasirengęs užtikrinti ugdymo kokybę? Labai abejoju“, – klausimą kelia ji. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Stipendijų pokyčiai – investicija į rezultatą

Greta stažuotojo modelio ministerija planuoja pertvarkyti ir skatinamąsias stipendijas: pirmame kurse jas ketinama mažinti iki maždaug 300 eurų, o paskutiniuose – didinti iki 500 eurų. Skirtingai nei dėl stažuotės idėjos, šiuo klausimu švietimo ekspertų nuomonės sutampa – čia įžvelgiama logiška valstybės lėšų valdymo strategija. V. Juškienė tokį sprendimą vertina kaip veiksmingą filtrą, padėsiantį atskirti atsitiktinius studentus nuo pasiryžusių eiti mokytojo keliu. „Tai racionalus žingsnis. Nemaža dalis jaunuolių studijas renkasi vedami vien ekonominių motyvų – jie tiesiog skaičiuoja, kad gauti tikslines stipendijas yra patogu. Tačiau įsipareigojimas profesijai ir užsidegimas turėtų augti proporcingai stipendijai. Jei kas nors ateina pasimokyti tik pusmetį, kad niekuo neįsipareigojęs susirinktų išmokas, tai tėra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas“, – teigia ji. Visgi D. Žvirdauskas pabrėžia, kad vien piniginės injekcijos visų motyvacinių spragų neužlopys. Jo nuomone, būtinas individualus darbas su kiekvienu būsimu specialistu ir priemonės, kurios realiai sulaikytų jaunus žmones regionuose. „Privalome išsiaiškinti tikruosius studento ketinimus – galbūt jis apskritai neplanuoja likti mokykloje? Jei žmogus tvirtai žino, kad pasuks kitu keliu, investuoti į jį neverta“, – įsitikinęs švietimo ekspertas. Kaip tvaresnę alternatyvą jis ragina prisiminti ir vadinamąjį secondment modelį, skirtą gyvenimo kokybei užtikrinti. „Jei jauna pedagogų šeima gautų gyvenamąjį plotą savivaldybėje, vienkartinę įsikūrimo išmoką ir stabilius priedus prie atlyginimo, žmonės atvažiuotų ir dirbtų kurdami valstybės ateitį. Turime suprasti: jei regione nelieka mokyklos ir kokybiško švietimo, ten nebus palankių sąlygų nei verslui, nei pačiam gyvenimui“, – apibendrina D. Žvirdauskas.

Autorius: Austina Pakalnytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama