Mokyklose plečiami gynybos įgūdžių kursai: „Pasirengimas kovai už laisvę turi būti nuolatinis“

Seimas po svarstymo pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis siekiama plėsti gynybos įgūdžių ugdymą mokyklose – jis numatomas ne tik devintokams, bet ir kitoms klasėms. Planuojama įtraukti ir jaunesnius, ir vyresnius moksleivius, tačiau programos įgyvendinimas priklausys nuo ministerijų sprendimų. „Rusija kovoja Ukrainoje – mes ruošiamės, karas baigiasi – mes ruošiamės, karas nevyksta šimtą metų – mes vis tiek ruošiamės. Pasirengimas kovai už laisvę turi būti nuolatinis ir įrašytas į mūsų DNR“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ gynybos įgūdžių ugdymą komentuoja švietimo ekspertas dr. ARŪNAS ŠILERIS. Švietimo, mokslo ir sporto, Krašto apsaugos ministerijų ir Šaulių sąjungos parengta programa skirta gerinti mokinių žinioms apie nacionalinį saugumą, piliečių vaidmenį ginant valstybę, suteikti praktinių įgūdžių. Per tris kurso dienas mokiniai mokosi įgūdžių išgyventi lauko sąlygomis, taip pat kaip tinkamai elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei bei sveikatai ekstremaliųjų situacijų atveju, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Mokymu mokyklose rūpinasi Šaulių sąjunga, kursą veda atsargos kariai, šauliai, profesinės karo tarnybos kariai.

Pilietiškumas be praktinių gebėjimų – tik teorija 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, siūlydamas šiuos įstatymo pakeitimus, teigė, kad dabartinė geopolitinė padėtis rodo, jog valstybės gynybai turi būti pasirengęs kiekvienas pilietis, įskaitant moksleivius. Tam pritaria ir A. Šileris: pabrėžia, kad rengtis gynybai iš mūsų reikalauja regiono istorija ir valstybių kaimynių elgesys. Jo įsitikinimu, pilietiškumas be praktinių gebėjimų tėra teorija, kuri krizės akivaizdoje gali greitai žlugti. „Rusijos agresija prieš Ukrainą tapo paskutiniu skambučiu. Išskyrus keletą metų, kai santykiai buvo normalizavęsi, ši valstybė ištisus šimtmečius buvo agresyvi ir neprognozuojama kaimynė, galinti bet kada pabusti, žudyti, prievartauti, naikinti. Veiksminga visuotinė valstybės gynyba, neturint nuo ankstyvo amžiaus suformuoto požiūrio ir gebėjimų, yra sunkiai pasiekiamas tikslas“, – sako jis. Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas DOVIDAS JONUŠAS papildo, kad valstybės saugumas prasideda nuo sąmoningo piliečio, suprantančio savo vaidmenį visuomenėje. Tai, pasak jo, apima ne tik karinį pasirengimą, bet ir gebėjimą kritiškai mąstyti, veikti komandoje ir priimti sprendimus sudėtingomis sąlygomis. „Jaunas žmogus, turintis šias kompetencijas, krizės atveju nesutrinka ir gali padėti užtikrinti bendrą saugumą arba bent jau kelti mažiau sumaišties“, – komentuoja D. Jonušas. Švietimo ekspertas dr. Arūnas Šileris. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne tik įgūdžiai, bet ir saugumo bei bendrystės jausmas

Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių lavinimas orientuotas ne tik į valstybės interesus, bet ir į visapusišką vaiko asmenybės augimą. Psichologas dr. MYKOLAS SIMAS POŠKUS pabrėžia, kad žinojimas yra geriausias vaistas nuo nerimo, nes baimė dažniausiai kyla iš nežinios ir bejėgiškumo jausmo. „Mus visus baugina dalykai, kurių nežinome ir nesuprantame, kuriems įveikti neturime priemonių. Pilietiškumo ir gynybos kurse šių dalykų ir mokoma. Šis ugdymas tik pastiprins saugumo jausmą, nes ugdymo metu vaikai įgis žinių, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia jis. Psichologas taip pat akcentuoja, kad patriotiškumas ir atsakomybės jausmas yra itin svarbūs vaiko raidai: „Tai prisideda prie tapatumo formavimosi ir savarankiškumo augimo. Vaikai ugdomi reaguoti į netikėtumus, ar tai būtų gaisras, potvynis, ar kokia kita nelaimė – jie mokės elgtis tokiose situacijose. Mažų mažiausiai vaikai bus linkę išlikti ramūs ir žinos, ko tikėtis ir kaip reaguoti nutikus įvairioms nelaimėms.“

Tikslas yra ugdyti įprotį, o ne kurti paniką. Kai mokinys žino, kaip veikia sistema krizės metu, jo baimė virsta konstruktyviu budrumu.

Švietimo ekspertė UGNĖ JAKUBAUSKAITĖ-ALASEVIČIENĖ įsitikinusi, kad kursas padeda moksleiviams pasijusti bendruomenės dalimi, o saugumas jame turi būti kuriamas per atvirumą ir aiškią veiksmų struktūrą. „Svarbiausia – ne gynyba, o saugumas: kaip iškviesti pagalbą, padėti kitam, kaip nenustoti mąstyti, jei baisu. Tikslas yra ugdyti įprotį, o ne kurti paniką. Kai mokinys žino, kaip veikia sistema krizės metu, jo baimė virsta konstruktyviu budrumu. Tai proga įveikti nerimą pasitelkiant kompetenciją – ruošimasis reagavimui nereiškia, kad nelaimė nutiks, tai reiškia pasitikėjimą savo jėgomis“, – komentuoja ji. Švietimo ekspertė Ugnė Jakubauskaitė-Alasevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Penktokui – saugumas, dvyliktokui – lyderystė

Vienas didžiausių iššūkių plėtojant šį kursą, pasak pašnekovų, gali būti turinio pritaikymas moksleivių brandai, vengiant vienodo šablono visoms amžiaus grupėms. U. Jakubauskaitė-Alasevičienė šiuo atveju siūlo remtis spiraliniu modeliu, užtikrinančiu, kad informacija būtų nei per daug bauginanti jauniausiems, nei per banali vyresniems moksleiviams. „Pavojus kyla dėl supaprastinimo. Jei vienu pavadinimu jungiame moksleivius nuo 11 iki 18 metų, galimi kraštutinumai: perteklinė baimė jaunesniems arba nuobodulys vyresniems. Kuo jaunesni mokiniai, tuo daugiau praktikos, žygių ir bazinio saugumo jausmo; kuo vyresni – tuo daugiau geopolitinės analizės, dezinformacijos atpažinimo ir mokymo prisiimti lyderystę“, – sako ji. M. S. Poškus pabrėžia, kad siekiant ugdyti savarankiškumą programoje turi skirtis ne tik temos, bet ir konkretūs veiksmai, kurių bus mokomasi. „Jaunesni vaikai turėtų būti mokomi konkretaus elgesio nelaimės atveju – kaip nesutrikti, kur ieškoti pagalbos. Vyresni vaikai gali ir turi būti ugdomi, kaip aktyviai spręsti pavojingas situacijas – kaip apsaugoti duris, langus nuo dūmų, kaip laukti informacijos, atpažinti priedangas. Tai jau yra aktyvus pilietinis įsitraukimas“, – komentuoja psichologas.

Drąsa pradeda formuotis gerokai anksčiau, nei gaunamas šaukimas, todėl vertybių stuburas turi būti lipdomas pamažu.

Ekspertai taip pat pabrėžia būtinybę įvertinti riziką jautrioms moksleivių grupėms. U. Jakubauskaitė-Alasevičienė įspėja, kad kalbos apie karą gali sukelti nerimą vaikams, patyrusiems netektis ar migracijos sukrėtimus, todėl psichologų vaidmuo turi būti numatytas iš anksto. O A. Šileris akcentuoja, kad vyresnėse klasėse būtina aptarti ir kariuomenės vaidmenį bei psichologinį atsparumą. „Vyresnieji turi suprasti karo poveikį psichikai, žinoti, kaip veikia valstybės gynybos mechanizmas. Drąsa pradeda formuotis gerokai anksčiau, nei gaunamas šaukimas, todėl vertybių stuburas turi būti lipdomas pamažu“, – tvirtina jis. Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas tikina, kad kurso turinys nuo penktos klasės bus kuriamas nuosekliai, nes tai suteikia galimybę ne fragmentiškai, o sistemiškai auginti jaunąją kartą. „Galutinė struktūra dar bus tikslinama, tačiau akivaizdu, kad jaunesniems mokiniams reikalingas labiau žaidybinis, patyriminis mokymas, orientuotas į pagrindinius įgūdžius ir saugumo suvokimą. O vyresniems mokiniams galima taikyti sudėtingesnes, realistiškesnes situacijas, daugiau atsakomybės reikalaujančias užduotis ir praktinius scenarijus“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako D. Jonušas. Psichologas dr. Mykolas Simas Poškus. Efektyviterapija.lt nuotrauka

Kursui plėsti reikia didelių resursų

Ekspertų teigimu, kurso sėkmė priklausys nuo to, ar teorija virs realiais įgūdžiais. U. Jakubauskaitė-Alasevičienė sako, kad įtraukiant Lietuvos šaulių sąjungą iš esmės keičiasi švietimo struktūra, tačiau kelia klausimą dėl sistemos tvarumo ir instruktorių poreikio. „Kalbu ir kaip šaulė – ši organizacija yra itin stipri ir turi didelį potencialą stiprinti visuomenę, todėl ji yra natūrali partnerė šiame procese. Tačiau dėl sistemos tvarumo kyla klausimas, ar verta apsiriboti vienu teikėju. Juk ir įstatymo projekte pripažįstama, kad gali pritrūkti instruktorių, tad sistema neišvengiamai susidurs su pajėgumų iššūkiu“, – teigia ekspertė. D. Jonušas pripažįsta, kad įgyvendinimui iš tiesų prireiks didelių išteklių, todėl būtina nuosekli plėtra. „Tam reikalingi milžiniški resursai – tiek finansiniai, tiek žmogiškieji. Šiuo metu turime personalo ir instruktorių tiek, kiek turime, krūvis tikrai didelis. Viską darant palaipsniui ir pirmiausia parengiant instruktorius bei inventorių, tokia plėtra yra įmanoma. Tačiau tai turi vykti palaipsniui, iš anksto įsivertinus galimus iššūkius“, – sako jis. Galiausiai, siekiant neperkrauti moksleivių, kurių tvarkaraščiai ir taip yra pilni, ir nepaversti šio kurso prievole, siūloma mažinti programinį perteklių bei paviršinį temų dubliavimą ir grįsti kursą ne spaudimu, o vertinga patirtimi. „Daliai jaunų žmonių karinė tarnyba vis dar kelia prieštaringų jausmų, todėl mokykloje ugdoma pilietinė atsakomybė turėtų būti paremta ne spaudimu, o prasminga patirtimi – kad tai būtų suvokiama ne kaip prievolė, o kaip asmenybės augimo ir atsakomybės prisiėmimo už bendruomenę dalis. Svarbu kelti ne tik klausimą, kas vykdys, bet ir kaip bus sukurta visuminė sistema ir kokia joje bus mokytojo vieta“, – įsitikinusi U. Jakubauskaitė-Alasevičienė.

Autorius: Austina Pakalnytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama