Penkiolikos kilogramų atsikratęs brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Bėgimas yra mano karščiausia maldos forma“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Brolis pranciškonas EDVINAS JURGUTIS OFM, tarnaujantis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, yra pamėgęs bėgti ilgas distancijas. Apie bėgimą kaip apie gyvenimo būdą kalbantis brolis atvirauja: apsileidęs žmogus yra aptingęs, tačiau pradėjęs sportuoti pajunta motyvaciją gyventi aktyviai. Bėgimas – ne tik fizinė veikla, bet ir kelias į savęs pažinimą, dvasinę pusiausvyrą ir net maldą. Tekant upeliui, čiulbant paukšteliams ir šildant pavasario saulei brolis apsiauna bėgimo batelius ir melsdamasis įveikia ne vieną kilometrą. Kas paskatino sportuoti ir kokius rezultatus pavyko pasiekti? Turėjau didelį viršsvorį – vos pradėjus bėgioti pakirsdavo kelius ir imdavo tirpti kojos. Tai buvo aiškus signalas, kad reikia mesti svorį. Parašęs magistro darbą, grįžau prie sporto ir supratau, kad vos bepabėgu – nusivyliau savo greičiu ir įveikiamu atstumu. Toks momentas dažnai tampa lūžiu, kai žmonės nuleidžia rankas ir meta sportą. Vis dėlto aš nusprendžiau reguliariai bėgioti. Šiuo metu esu atsikratęs penkiolikos kilogramų. Buvau įpratęs neriboti mitybos, todėl visada sakydavau, kad dietos – ne man. Nepavalgęs tapdavau irzlus ir lengvai susipykdavau su aplinkiniais, todėl buvau griežtai nusiteikęs prieš bet kokias dietas. Tačiau vienas iš brolių man pasiūlė ketogeninę mitybą, kurios laikydamasis galėsiu valgyti kiek norėsiu, nesijausiu alkanas ir numesiu svorio. Laikantis tokios mitybos reikia atsisakyti visų angliavandenių – tiek lėtųjų, tiek greitųjų – saldumynų ir visko, ką Lietuvoje vadiname garnyru – grikių, ryžių, bulvių. Taip maitinantis beveik visos kalorijos gaunamos iš riebalų ir baltymų. 
Brolis pranciškonas Edvinas Jurgutis. „Mosto photography“ nuotrauka Negaudamas lengvai virškinamų angliavandenių, organizmas pradeda naudoti savo sukauptus riebalus. Anksčiau žmonės po ranka neturėdavo sausainių ar saldainių, todėl dažniau kliaudavosi riebalų atsargomis kaip energijos šaltiniu. Šiandien padėtis kitokia – kai smegenys siunčia signalą, kad trūksta energijos, greitai suvalgome batonėlį, sausainį ar šokoladą, ir organizmas nebevargsta: eina lengvesniu keliu – skaido angliavandenius, nes riebalus skaidyti sudėtingiau. Taip kūnas aptingsta, ir žmonės nutunka. Kiekviena perteklinė kalorija kaupiama ir niekada nepanaudojama, nes visada užtenka lengvai pasisavinamos energijos. Kai mano kūnas išmoko deginti riebalus ir iš jų gauti energijos, jaučiu kur kas mažesnį alkį nei anksčiau, kai galėdavau susipykti su kuo nors vien todėl, kad esu alkanas. Kartais žmogus gali būti liūdnas ar piktas, nes yra alkanas, dehidratavęs arba jam trūksta elektrolitų. Būdamas išsekęs, nepadarysi meilės darbų, nebūsi jautrus ir gailestingas kitam: tuo metu organizmas negalvoja, kaip būti geru žmogumi, jis galvoja, kaip pavalgyti. Kai kūnas išmoksta pasiimti energiją iš riebalinio sluoksnio, jis siunčia signalą, kad reikėtų pavalgyti, bet nekelia panikos ir ramiai maitinasi tuo, ką yra sukaupęs. 
Brolis Edvinas Jurgutis OFM bėgime „Trail Kuršių Nerija“. Danguolės Svirkienės / „Smalsaus objektyvo“ nuotrauka Kaip dažnai bėgiojate ir kokie yra didžiausi mitai apie bėgimą? Pavasarį ir vasarą stengiuosi pabėgioti keturis kartus per savaitę. Jei ruošiuosi maratonui ar kitam renginiui, imuosi ir kitų treniruočių – minu dviratį ar plaukioju. Bėgiodamas supratau, kad neteisinga lyginti skirtingų žmonių bėgimo greitį ir įveiktus kilometrus. Visuomenė ir nuomonės formuotojai sukuria klaidingą įspūdį, kad sportą reikia matuoti ir lygintis tarpusavyje, dėl to žmonės nepamėgsta bėgimo. Palyginkime tris skirtingus bėgikus: maratonininką olimpietį, mane ir žmogų, kuris kartais išeina pabėgioti su draugais. Dešimties kilometrų atstumas mums visiems atrodys skirtingai. Retai bėgiojančiam tai bus neįmanoma misija, man – kasdienė treniruotė, o olimpiečiui – tik apšilimas, nes per paprastą treniruotę jis nubėga daugiau nei 18 kilometrų. Todėl lyginti kilometrus ar greitį neteisinga. Kur kas svarbiau – pastangos ir laikas, skiriami sportui. Žiūrint į laiką, jėgos susilygina. Retai bėgiojantis žmogus, aš ar olimpietis bėgdami 20 minučių sportuosime įdėdami panašiai pastangų, nors kilometrai skirsis. Svarbu nepasiduoti skaičiukams. Programėlės ir laikrodžiai padeda palaikyti motyvaciją ir stebėti sporto rezultatus, tačiau juos reikia naudoti tinkamai. Kai kurie žmonės paranojiškai vertina skaičiukus. Pabėgioję dar apsuka 30 ratų aplink garažą, kad išeitų lygiai dešimt kilometrų, o ne devyni kilometrai ir du šimtai metrų, arba bėga ratukus kieme aplink berželį vien todėl, kad kam nors galėtų parodyti skaičiuką. Tačiau tai nieko nereiškia. Aš mėgstu laisvumą – jei parbėgus laikrodis rodo nubėgtą devynių kilometrų ir 98 metrų atstumą, be sąžinės graužaties sustabdau treniruotę. Dažnai žiūrėdami į skaičius žmonės persisportuoja, imasi per didelio greičio, nors tam šiandien dar nėra pasiruošę, tada nusimena, kad per sunku, ir nustoja bėgioti. Ar bėgimas padeda jaustis arčiau Dievo? Ne tik arčiau Dievo, bet ir su Dievu. Net įvardinčiau, kad bėgimas yra mano karščiausia maldos forma. Kiekvienas atrandame savo maldą ir buvimą su Dievu. Galbūt vienas kalba rožinį, kitas adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą, o mano adoracija ir malda yra bėgimas. Ne kiekviena treniruotė yra dvasinga, bet vienas išbėgęs tarsi į maldą sutinku Dievą. Dažnai šeštadieniais prieš sekmadienio pamokslą perskaitau skaitinius ir išbėgu – į mišką, prie upės, nežiūriu nei greičio, nei kilometrų, būnu užsisvajojęs ir nubėgu 18 kilometrų. Sakyčiau, labai pranciškoniška pažinti Dievą gamtoje, tyloje, susitikus su savimi. Jeigu bėgioji be ausinių, daug laiko praleidi tyloje. Mano bėgimas trunka nuo 45 minučių iki valandos 20 minučių. Bėgimas suteikia daug laiko pabūti su savimi, nes neturi kur pasislėpti – į telefoną neįlįsi, ko nors kito nenuveiksi. Kai ruošiuosi išpažinčiai, išbėgu ir meldžiuosi: „Dieve, kalbėk, parodyk.“ Taip ruošiuosi ir sunkiems pokalbiams, jei reikia žmogui patarti, padėti priimti sunkų sprendimą ar griežčiau ką pasakyti. Tai nelengva, ir bėgimas padeda apmąstyti, ar būtent tai noriu pasakyti, kokį toną turiu rinktis. Bėgimo valandą išnaudoju prasmingai. 
Broliai pranciškonai Šv. Pranciškaus taurės bėgime. Brolio Edvino Jurgučio OFM asmeninio archyvo nuotrauka Manau, daug kas, kad išvengtų panašių apmąstymų, užsideda ausines ir pasileidžia muziką. Jei nori tiesiog pasportuoti, bėgimas, kuris nukreipia į vidų ir skatina mąstyti, gali erzinti. Mėgstama bėgikų klausti: „Nuo ko tu bėgi?“ Bėgikas atsakys: „Geriau klausk, kur link aš bėgu.“ Nes kiekvienas turi savo tikslą – kas meta svorį, kas ruošiasi maratonui, kas nori pabėgioti su draugais, kas dėl gražaus kūno, kas – kaip aš – išeina pasimelsti. Kažkada susipykau su žmogumi ir išėjau pabėgioti. Visą pyktį išbėgiojau, pavargau ir nebeturėjau jėgų pykti. Aktyvumas suteikia dopamino, džiaugsmo ir laimės, todėl nurimsti ir supranti, kad galbūt tas žmogus buvo pavargęs ar nevalgęs ir svarbu jam atleisti. Pasportavus pavyksta realybę priimti tokią, kokia ji yra. Kokie Šventojo Rašto pavyzdžiai įkvepia rūpintis kūnu? Šventasis Raštas kviečia atsiliepti į Dievo kvietimą ir gyventi tikėjime. Kai atsakome, Viešpats kviečia tarnauti, atlikti meilės darbus, būti apaštalu, evangelistu. Dažnai suvokiame, kad daug ko dar nemokame, kai kas nepavyksta, kai ko nesugebame. Jėgos būti, klausytis, išgyventi kitų sunkumus ir išbandymus neatsiranda iš niekur. Kad galėtume vykdyti meilės darbus, turime būti stiprūs tiek dvasia, tiek kūnu. Bėgimas stiprina kūną – dažnai sunkumus tiesiog išbėgioju. Į Vilnių atvažiavau maždaug 22-ejų, svėriau apie 110 kilogramų. Mano kambarys buvo trečiame aukšte. Po vieno nutikimo supratau, kad privalau sportuoti. Su jaunimu buvome susitarę smagiai praleisti laiką, tačiau prieš tai turėjau užlipti į trečią aukštą pasiimti daiktus. Įėjęs į savo kambarį prisėdau ant kėdės, nes buvau pridusęs, giliai alsavau. Apačioje manęs laukė, o į galvą lindo mintys: „Ai, gal neisiu, tegul palaukia. Parašysiu žinutę, kad esu užsiėmęs, turiu maldą, privalau susikaupti, pasiruošti rytojaus paskaitoms.“ Nors iš tikrųjų nebūčiau daręs namų darbų – tiesiog būčiau įsijungęs kompiuterį. 
Brolis Edvinas Jurgutis OFM bėgime „Trail Kuršių Nerija“. Danguolės Svirkienės / „Smalsaus objektyvo“ nuotrauka Tuomet laimėjau dvasios kovą: „Negali būti – esu jaunas žmogus ir noriu būti su jaunimu, bet mano kūnas mane stabdo. Jeigu dabar atsisakau Dievo kvietimo tarnauti ir būti su žmonėmis, kodėl apskritai esu pranciškonas?“ Sau pasakiau, kad taip būti negali – širdis trokšta, o kūnas silpnas. Ėmiau sportuoti ir vėl pradėjau aktyviai ir noriai dalyvauti stovyklose, žygiuose. Kartą su jaunimu žygiavome dešimt kilometrų. Grįžę į stovyklavietę visi pavargę susėdo ir ilsėjosi, o aš iškart ėmiau ruošti malkas laužui, nes jaučiausi kupinas jėgų. Noriu tarnauti Dievui kuo veiksmingiau ir kokybiškiau, todėl suprantu, kad mano kūnas taip pat turi būti tam pasiruošęs. Dėl to mane patraukė ištvermės sportas – ilgų distancijų bėgimas ją ugdo. Vienuolio ir kiekvieno žmogaus, kuris turi tikslų, gyvenime ištvermė tampa esminiu veiksniu, ar aš būsiu pasirengęs priimti galimybę kaip Dievo karys tardamas: „Štai aš, imk mane“, ar sakysiu, kad tingiu, nenoriu.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
