Lietuvos žiniasklaida

Ko gero, niekas negalvojo, kad paskyrus Ingą Ruginienę premjere, ministrų kabineto, kuris nepriklausomos Lietuvos istorijoje yra dvidešimtas, reiks laukti visą mėnesį. „Nuo 1992 metų, kai buvo priimta Konstitucija, I. Ruginienės Vyriausybė iš tiesų – rekordininkė. Istoriškai dėl ministrų valdantieji susitardavo ir per 5 dienas, nors pastaruoju metu derybos užsitęsdavo vis ilgiau. <...> Dažnu atveju, kai tik Seimui buvo pristatoma Vyriausybės programa, kitame posėdyje parlamentarai patvirtindavo ją bei siūlomus ministrus“, – rašė portalas lrt.lt.

Iš pradžių viskas vyko kaip įprasta. Paskirtoji premjerė I. Ruginienė Prezidentui Gitanui Nausėdai pateikė 14 ministrų kandidatūras, tačiau šis paskyrė tik 12: be į aplinkos ir energetikos ministrus teiktų kandidatų iš Remigijaus Žemaitaičio partijos „Nemuno aušra“ (NA). Tačiau laikas ėjo, o visos sudėties Vyriausybės surinkti niekaip nesisekė.

Kodėl dviejų ministrų ieškota taip ilgai? Prezidentas G. Nausėda jau ne kartą sakė, jog jis neskirs jokio NA priklausančio kandidato ministru, nes partijos lyderis R. Žemaitaitis teisiamas dėl neapykantos kurstymo prieš žydus ir Holokausto neigimo, o dėl partijos finansavimo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas. Tiesa, G. Nausėda rugsėjo viduryje kalbėdamas su žurnalistais nebuvo toks griežtas. „Mano iškeltas reikalavimas nereiškia, kad aš nesusitiksiu su žmogumi, bet, kita vertus, niekas manęs negali įpareigoti ar ultimatumais, ar grasinimais, ar šantažais patvirtinti ministro, kurio gebėjimu dirbti aš nesu užtikrintas“, – į pirmą vietą jau iškeldamas kandidato kompetenciją, kalbėjo šalies vadovas. Netiko šalies vadovui ir NA siūlytas vadovauti Aplinkos ministerijai Povilas Poderskis, jau ėjęs tokias pareigas Gintauto Palucko vyriausybėje, ir Mindaugas Jablonskis – vadovauti energetikai. Anot Prezidento, paskirti ministrai privalo nekelti nė mažiausių abejonių dėl savo ryžto ir gebėjimų ginti viešąjį interesą, galimybių atsispirti suinteresuotų grupių įtakai bei užtikrinti sklandžią ir rezultatyvią visuomenei ypač svarbių sričių veiklą.

Dėl tokio šalies vadovo sprendimo R. Žemaitaitis net pareiškė abejojantis, ar galioja koalicijos sutartis, tačiau vėliau pažadėjo pateikti naujus kandidatus. Bet tai būsią partiniai žmonės. Tiesa, Prezidentūra dar tik premjerei I. Ruginienei pradėjus rinktis ministrų kandidatūras ne kartą leido suprasti, jog G. Nausėdai tinkamiausias kandidatas vadovauti Energetikos ministerijai yra G. Palucko kabinete tokias pačias pareigas ėjęs Žygimantas Vaičiūnas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ partijos narys.

Kad Energetikos ministerija pagal koalicinę sutartį atitenka NA, labai nepatenkinta buvo Seimo opozicija – konservatoriai ir liberalai. Jie kreipėsi į Prezidentą neskirti NA kandidato vadovauti strateginę reikšmę turinčiai Energetikos ministerijai. Mat „stebimas pavojingas precedentas, kuris taiko tiesiai į strategines Lietuvos sritis ir grasina sugriauti tai, kas kantriai ir sėkmingai kurta“.

Anot portalo lrytas.lt, G. Nausėdai nenorint matyti Energetikos ministerijoje NA kandidatų ir siekiant išlaikyti valdančiąją daugumą, paaiškėjo, jog ministerijų mainai – neišvengiami. „Socdemams“ neliko nieko kito, kaip tik šią ministeriją pasiimti sau, o „aušriečiams“ atiduoti kažkurią iš saviškių. Sušauktas LSDP valdybos posėdis, kuriame svarstyta, kad mažiausiai skaudėtų prarasti Kultūros ministeriją. O vadovauti šiai ministerijai jau buvo paskirta socialdemokratų atstovė.

Kaip portalui lrt.lt sakė Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas, politologas Matas Baltrukevičius, politiniai mainai formuojant Vyriausybę buvo realiausia išeitis iš aklavietės: „NA turėjo savo ambicijas, Prezidentui rūpėjo parodyti, kad jis vertina tos visuomenės dalies, kuri kelia klausimus dėl NA įtakos energetikos srityje, nuogąstavimus. Realiai čia buvo pasirinktas variantas, kai visi kažką laimi ir truputėlį nusileidžia.“

Paskirtoji premjerė I. Ruginienė ir pateikė Prezidento pageidaujamą Ž. Vaičiūno kandidatūrą tęsti energetikos ministro darbą jos Vyriausybėje. Tiesa, premjerė pripažino, kad kandidatui buvo iškelta sąlyga tapti LSDP nariu. „Toks variantas galėtų būti“, – žurnalistams Prezidentūroje teigė Ž. Vaičiūnas. Kad G. Nausėda jo kandidatūrą patvirtins, niekas neabejojo. Taip ir buvo. Prezidentas patvirtino paskutinius tris naujus ministerijų vadovus: energetikos ir du NA deleguotuosius aplinkos ir kultūros.

Bet, kaip rašė žiniasklaida, kultūros ministru paskirto NA nario Ignoto Adomavičiaus kandidatūra sukėlė audras ne tik kultūros bendruomenėje: šis pasirodė esąs ne tik politikos naujokas, bet, pasirodo, ir R. Žemaitaičio brolio žmonos sesers vyras.

Seimas pritarė Vyriausybės programai, kurią rugsėjo 10 dieną pristatė paskirtoji premjerė I. Ruginienė. Tada kabineto vadovė ir ministrai prisiekė (prisiekiant I. Adomavičiui Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai atsuko nugaras): Vyriausybė pradėjo darbą. Tiesa, politologas profesorius Tomas Janeliūnas feisbuke rašė, kad tai – pati silpniausia Vyriausybė per pastaruosius dešimtmečius. O ir pirmalaikiai rinkimai gali būti neišvengiami.

Prezidento G. Nausėdos (per) aktyvus dalyvavimas renkantis ministrus sulaukė ir kritikos. Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ komunikacijos specialistas Linas Kontrimas kalbėjo: „Mes niekada gyvenime neturėjome tokio dalyko, kad šalies vadovas pasakytų, kad partinių kandidatų aš neskirsiu. Jūs tik pamąstykite taip akimirką: visa parlamentinė demokratija yra pagrįsta būtent partijų pergalėmis ir noru užimti postus.

Kai kažkas pradeda dirbtinai stabdyti, tai, žiūrėkite, čia yra ne tik nurodomoji demokratija, bet čia yra kažkas jau panašaus į Baltarusiją – neminiu Rusijos, bet tai yra beveik tas pats. Gal čia ir tirštai sakau savo teiginį, bet tiesiog noriu paraginti visus truputį atsibusti.

<...> ne Prezidento reikalas yra kištis į parlamentinę daugumą. Tai, kad Konstitucijoje parašyta, jog Prezidentas tvirtina kabinetą, tai jau yra daug, suprantate?

<...> Man atrodo, kad Prezidentūra šioje situacijoje kasasi sau duobę, ir strėlės į jį lekia visiškai su pretekstu, bet kaip galima išjungti tą negatyvą? Labai paprastai – tiesiog imti ir arba pranešimu spaudai, arba artikuliuotu pasisakymu į kameras paaiškinti, kodėl aš nepaskiriu – viskas. Tada mes pamatytume, kad taip, NA negeba pateikti normalių kandidatų, o dabar viskas yra suvesta į „man nepatinka“.“

Kiekvienais metais atėjus rugsėjui žiniasklaidoje padaugėja per vasarą primirštų temų apie Lietuvos mokyklas, bendrąjį ugdymą ir aukštąjį mokslą, baigiamuosius egzaminus, pedagogų stoką... Profesorius, ekonomistas Romas Lazutka portale lrt.lt paskelbtame straipsnyje „Privatizuojamas rugsėjis“ apžvelgė, kaip realiai šalies švietimo sistemoje veikia principas, suteikiantis lygias galimybes augti ir tobulėti visiems Lietuvos vaikams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir tėvų finansinės padėties. Autorius rašė: „Moksleivių galimybių nelygybė Lietuvoje skandalinga. Kaip galimybės gali būti lygios mokantis viešoje (įprasta vadinti valstybinėje) mokykloje, kurią išlaiko tik valstybė, ir privačioje, kuriai papildomai prie valstybės finansavimo dar moka vaiko tėvai?

Pernai valstybė vidutiniškai vienam moksleiviui skyrė 3 170 eurų ugdymo lėšų metams. Šios lėšos skiriamos ir viešoms, ir privačioms mokykloms. Tačiau tėvai privačioms mokykloms moka net po 600–800 eurų per mėnesį, be to, įvairias papildomas tikslines įmokas.

Privačios mokyklos labai įvairios, tačiau tarp jų yra tokių, kurių finansavimas net du–tris kartus didesnis nei viešų. Net nelabai svarbu, kokį teisinės registracijos statusą pasirenka privatūs mokyklų steigėjai. Jiems pakanka verslumo įgūdžių pasinaudoti valstybės ir tėvų lėšomis. Nenuostabu, kad mokyklų verslas Lietuvoje sparčiai plinta.“

Ekonomistas atkreipė dėmesį, jog privačios mokyklos prisideda prie mokinių poliarizacijos, skirtingų grupių žmonės tolsta vieni nuo kitų, tarp jų auga socialinė įtampa. Jaunimui iš žemesnio sluoksnio mažėja galimybė kilti aukštyn. „Sparčiai plintantį privatų švietimo sektorių gaubia migla, ji nežada nieko gero nei jame brangiai už vaikų ugdymą mokantiems tėvams, nei visai švietimo sistemai.

Lietuvos tikrovė tokia: siekis užtikrinti lygias galimybes mokytis vaikams pareikalaus daug didesnio ryžto nei tas, su kuriuo I. Ruginienė pabandė išlaisvinti žmones iš II pensijų pakopos. Užduotis sunki, nes Lietuvos elitas labai rūpinasi savais vaikais, bet yra abejingas visiems likusiems, taip pat ilgalaikei visuomenės raidai“, – rašė autorius.

Minėtame portale aptarti ir stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. O čia irgi matomi nemaži skirtumai. Tiesa, šiuo atveju tarp abiturientų iš regionų ir didžiųjų miestų pasirengimo. „Šiųmečio priėmimo rezultatai parodė, kad aukštesniu konkursiniu balu, taigi ir nemokamomis studijų vietomis, išsiskyrė vilniečiai, kauniečiai, šiauliečiai ir mažeikiškiai. Na, o žiūrint bendrai – ir į valstybės finansuojamas vietas, ir į mokamas, matyti, kad aukščiausią vidutinio balo reikšmę surenka stojantieji iš Kauno, Vilniaus ir Šiaulių“, – rašė portalas.

Kaip lrt.lt sakė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMABPO) vadovas Pranas Žiliukas, tai lemia ir faktas, kad dideliuose miestuose ir didelėse gimnazijose neretai dirba daugiau geresnių pedagogų. Tad peršasi išvada, jog didesnėse gimnazijose rezultatai vidutiniškai yra geresni. Tačiau, anot P. Žiliuko, nors ir mažas abiturientų skaičius, yra rajonų, kurių taip paprastai nepaimsi. Turtingesni tėvai netgi samdo korepetitorius iš didžiųjų miestų. O ir mokytojų – švyturių, kurie puikiai parengia vaikus, netrūksta. „Yra mokytojų patriotų, kurie nusėdo provincijoje, dirba nuostabiai. Jie savo padaro. Ar jie bus puoselėjami, ar bus tos mokyklos pribaigtos, kitas klausimas“, – lrt.lt kalbėjo P. Žiliukas.

Didžiausias aukštojo mokslo pyrago gabalas ne pirmi metai atiteko Vilniaus ir Kauno miestams ir rajonams (44,9 proc.) bei vietovėms aplink juos. „Pagrindinė to priežastis – vidinė migracija. Šeimos, kurios darbingos, žiūri į ateitį, bėga ten, kur arti galimybės gauti išsilavinimą, turėti būrelius vaikams. Tai dabar daro Lietuva“, – aiškino LAMABPO vadovas. Analizuojant priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus susidaro įspūdis, kad į „žemės ūkį“ irgi stoja Vilniaus ir Kauno abiturientai. Tačiau P. Žiliukas tokią nuomonę patikslina: yra šeimų, kurios gyvena regionuose, bet vaikai mokosi didelių miestų gimnazijose. O suvestinėse tie vaikai priskiriami Vilniui ir Kaunui.

Autorius: Gintautas Viltrakas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama