Lietuvos žiniasklaida

Politologai atkreipė dėmesį, jog vyksta rekordiškai ilgas naujos Vyriausybės formavimas. Jau praėjo daugiau negu du mėnesiai, kaip atsistatydino premjeras Gintautas Paluckas, o naujas Ministrų kabinetas galutinai nesusirenka, nors tu ką. Kai jau atrodė, kad po rimtų atsijojimų per Prezidentūros sietą Vyriausybė pagaliau galės normaliai dirbti, dėl Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrai“ (NA) iš socialdemokratų (LSDP) perleistos Kultūros ministerijos ir naujo ministro sukilo kultūros darbuotojai (apie ministro Ignoto Adomavičiaus prisistatymą žiniasklaidai rašyta ankstesnėje apžvalgoje). Nuo pirmų dienų kultūrininkai naujajam ministrui pasakė „ne“. Pirmiausia dėl, jų nuomone, kompetencijos stokos, bet – svarbiausia – apskritai dėl to, kad kultūra Prezidento ir socialdemokratų rankomis atiduota NA.

Nors naująjį ministrą bandė ginti ir R. Žemaitaitis, ir kai kurie kiti koalicijos kolegos, o ir pats I. Adomavičius teigė: „Mes jau pradedame rasti dialogą. Aš sakau, kad aš visiems jums padėsiu, dirbkime kartu“, vis dėlto Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose įvyko įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Premjerė Inga Ruginienė žiniasklaidai teigė besitikinti, kad kritiškai nusiteikę kultūrininkai pakeis nuomonę dėl „aušriečių“ deleguoto ministro. Pasak jos, kultūros bendruomenė turėtų leisti I. Adomavičiui pradėti vykdyti programą ir daryti darbus.

Kaip rašė portalas lrytas.lt, kultūros bendruomenei toliau liejant pyktį dėl NA atiduotos ministerijos ir I. Adomavičiaus, jų atstovus pasikalbėti pasikvietė Prezidentas Gitanas Nausėda. Jis dar kartą pristatė „sunkaus sprendimo“ skirti I. Adomavičių kultūros ministru aplinkybes. Pasak portalo, iš pradžių Prezidentas ministrą patvirtino, bet susitikime su kultūros atstovais, anot Prezidento patarėjos, „ragino neleisti sau susitaikyti, toliau laikytis aktyvios pilietinės pozicijos ir dar kartą dėkojo už bendrą mūsų visų rūpestį, už mūsų atsakomybę, už Lietuvą“.

Reikia pasakyti, kad ir pats kultūros ministras kai kuriose situacijose elgėsi keistokai. Nekviestas nuvyko į Varėnoje vykusio Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio atidarymą ir ten rėžė kalbą. Duodamas interviu portalui lrytas.lt, nesugebėjo iškart atsakyti į klausimą, kam priklauso Krymas, ir apkaltino žurnalistę provokavimu. Regis, tai tapo paskutiniu lašu ir premjerės kantrybės taurėje: ji pasiūlė I. Adomavičiui trauktis iš pareigų pačiam. Ministras raginimą išgirdo ir paskelbė besitraukiantis iš ministerijos, bet tvirtino, kad tai daro ne dėl klaidų, o dėl išorės spaudimo, kuris kelia nesaugumą ir jo šeimai.

Taigi, ministras atsistatydino. Kas toliau? Valdantieji paskyrė švietimo ir mokslo ministrę laikinai vadovauti taip pat Kultūros ministerijai ir, matyt, galvojo kiek palaukti, kol padėtis nusistovės. Buvo siūlymų vėl atsimainyti ministerijomis. Tačiau premjerė buvo prieš. Viską sustatyti į vietas „padėjo“ R. Žemaitaitis. Pirmiausia jis taip feisbuke įvertino streikavusiuosius: „Kultūrą ir meną gali kurti tik rėksniai! Kaip ir buvo galima tikėtis, ūbavimais, rėkavimais, švilpimais ir staugimais šiandien Lietuvos ožį sudegino.“ Už tai jam Seime teko nemažai kritikos.

Naujo pasmerkimo NA vadovas sulaukė, kai feisbuke paskelbė įrašą, kuriame kultūrininkų sąjūdžiui vadovaujančiam Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Arūnui Gelūnui prikišo neva žydišką kilmę ir kaltino valstybinio perversmo organizavimu. Šis R. Žemaitaičio įrašas sulaukė itin gausių neigiamų vertinimų iš Prezidento, Seimo pirmininko, premjerės patarėjo, parlamento opozicijos dėl antisemitizmo, neapykantos kurstymo. G. Nausėda pareiškė netvirtinsiantis jokio NA siūlomo kandidato į kultūros ­ministrus.

Regis, NA vadas jau ima „užknisti“ vis daugiau koalicijos partnerių iš socialdemokratų stovyklos. Už kiekvieną R. Žemaitaičio išsišokimą jiems tenka atlaikyti kritiką: juk jie NA pasikvietė į koaliciją. Vis garsiau ima skambėti siūlymai atsisakyti NA valdančiojoje koalicijoje. Bet tada trūks balsų priimant sprendimus, o juk laukia svarbiausias darbas – 2026 m. biudžeto tvirtinimas. Regis, kad „aušriečiai“ yra labai svarbi jungtis valdančiųjų grandinėje, supranta į tokius pagąsdinimus ne itin mandagiai atsikertantis R. Žemaitaitis.

Panašu, kad ir pačioje NA ima rastis vis daugiau nepatenkintų tokiu savo vado elgesiu. „Tai neatitinka mūsų vertybių ir mes, Remigijau, tavo, oponentų, kolegų ir kitų asmenų tokių pasisakymų nepalaikome ir nuo jų atsiribojame“, – teigiama NA atstovo Karolio Neimanto paviešintame laiške partiečiams. Apie pasitraukimą iš partijos pareiškė parlamentaras Dainius Varnas.

Kaip pasielgti su NA, ką daryti su kultūra, svarstyta LSDP tarybos posėdyje. Vis dėlto nuspręsta, jog koalicija su NA lieka, tačiau didžiausia valdančiosios daugumos partija perima Kultūros ministeriją. Toks LSDP tarybos sprendimas sulaukė kritikos iš politologų, politikų, visuomenės.

Politologo Igno Kalpoko nuomone, socialdemokratai šiuo savo sprendimu, užuot pasirinkę vieną pusę, kuriai būtų blogi, liko blogi visiems. „Jei būtų Remygą išmetę kaip musę iš barščių – taip, tam kartui būtų pabuvęs kankiniu, bet galų gale likęs niekam nebeįdomiu opozicijos Seimo nariu. Dabar gi jis lieka vienos iš valdančiųjų partijų vadovu, vadinasi – dėmesio centre ir gali visiems ne tik kultūrnamiuose, bet ir iš nacionalinių tribūnų aiškinti, kaip visi vagia ir jo bijo, nes va ministeriją atėmė, net socdemai neapgynė“, – politologas kalbėjo portalui lrytas.lt. Portalas tv3.lt rašė, jog kai kurie socialdemokratai sako manantys, kad R. Žemaitaitis sureaguos į tokius valdančiosios partijos akibrokštus ir netgi galbūt trenks durimis. „R. Žemaitaitis neatrado laiko pakomentuoti socialdemokratų sprendimus, bet viešai kalba, kad tai koalicijos sutarties pažeidimas“, – rašė portalas.

Po 2020 metų Baltarusijos prezidento rinkimų į gatves šalyje, protestuodami prieš, jų nuomone, suklastotus rinkimų rezultatus ir nugalėtoju paskelbus Aleksandrą Lukašenką, išėjo dešimtys tūkstančių protestuotojų. A. Lukašenkai išvaikius mitinguotojus ir ėmus juos grūsti į kalėjimus, nemažai baltarusių, norėdami išvengti susidorojimo, atbėgo į Lietuvą, kuri juos sutiko su meile ir šiluma. Taip čia atsirado ir Lietuvos, ir kai kurių kitų šalių politikų tikrąja prezidento rinkimų nugalėtoja laikyta Svetlana Tichanovskaja. Įdomu, jog, kaip prieš porą mėnesių rašė portalas 15min.lt straipsnyje „Tichanovskaja prisipažino gavusi pinigų iš Baltarusijos specialiųjų tarnybų: kaip viskas buvo?“, S. Tichanovskaja interviu Baltarusijos opoziciniam portalui „Zerkalo“ patvirtino, kad 2020 m. išvykdama iš Baltarusijos į Lietuvą paėmė pinigus iš A. Lukašenkos administracijos operatyvinio analitinio centro vadovo generolo Andrejaus Pavliučenkos, tačiau akcentavo, kad jų neprašė. Ji teigė, kad visus penkerius metus po išvykimo iš Baltarusijos voko nelietė, o jį atplėšė tik 2025 m. rugpjūčio 6 d. po propagandinio Baltarusijos televizijos kanalo ONT reportažo. Žurnalistams S. Tichanovskaja atskleidė, kad voke išties buvo 15 tūkst. eurų naujomis kupiūromis.

Atvykus S. Tichanovskajai Vilniuje buvo įkurtas ir jos vadovaujamas Baltarusių demokratijos atstovybės (BDA) biuras. Ką Baltarusijos demokratijos labui veikė pati prezidentė ir jos komanda, iš pradžių Lietuvos visuomenei mažai rūpėjo. Tiesa, ­socialiniuose tinkluose vis pasirodydavo pasvarstymų, kiek Lietuvai kainuoja BDA išlaikymas, kodėl ji išlaikoma mūsų lėšomis. Tačiau pastaruoju metu klausimai S. Tichanovskajai ir jos biurui ėmė skambėti vis dažniau ir garsiau. Ką ji su komanda per penkerius metus nuveikė Baltarusijos demokratijos labui? Kiek kainuoja Lietuvai baltarusių išlaikymas, kodėl pati prezidentė per penkerius metus taip ir neprakalbo lietuviškai? Kalbėta, kad ji niekada viešai nepasmerkė baltarusių visuomenėje plintančio litvinizmo (teigimo, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra baltarusiai), nors patys BDA atstovai tvirtino, kad tai yra padariusi.

Žibalo į įsidegantį laužą įpylė ir vasarą A. Lukašenkos iš kalėjimo paleistas bei į Lietuvą pas žmoną atvykęs Sergejus Tichanovskis, kuris, pasirodo, praeityje žavėjosi Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. O jau čia atvykęs šnekėjo apie autonominių „baltarusių salų“ kūrimą Lietuvoje. Kaip rašė portalas lrt.lt, S. Tichanovskis kreipėsi į baltarusius, prašydamas paaukoti jam 200 tūkst. eurų kovai su režimu ir tarptautinėms kelionėms. „Praėjus kelioms dienoms nuo aukų rinkimo pradžios, jis išreiškė nusivylimą, kad sulaukė tik 1000 eurų paramos“, – rašė portalas.

Klausimus dėl S. Tichanovskajos ir jos biuro Vilniuje ėmė kelti ir kai kurie politikai. Prieš pora mėnesių Seimo narys dr. Vytautas Sinica iš Nacionalinio susivienijimo prie Užsienio reikalų ministerijos su pusšimčiu savo šalininkų suorganizavo protesto mitingą, ministerijai atsisakius svarstyti politiko raginimą nutraukti akreditaciją S. Tichanovskajos biurui ir finansavimą tam tikroms išlaidoms ir veikloms. Vėliau kalbėdamas „Žinių radijui“ V. Sinica teigė, jog pagrindines lėšas S. Tichanovskajai ir jos biurui išlaikyti skiria užsienio šalys, ES. Lietuva skiria apie milijoną eurų per metus apsaugai, skrydžiams ir pan. Tai, pasak politiko, nėra didelės lėšos, bet yra principo reikalas. Tiesa, kai kas nedrąsiai kartais užsimena, kad tai ne visos Lietuvos skiriamos lėšos, bet, esą, konfidencialu.

Pastarosiomis dienomis buvo paskelbta, jog Lietuva mažina S. Tichanovskajos apsaugos lygį: iki šiol tuo rūpinosi Vadovybės apsaugos departamentas, t. y. ji buvo saugoma kaip Lietuvos Prezidentas, Vyriausybės ir Seimo vadovai. Dabar tai darys kriminalinė policija, kas įprasta daugelyje Europos šalių. Anot premjerės I. Ruginienės, S. Tichanovskajos fizinės apsaugos lygis buvo sumažintas ir pritaikytas prie šiuo metu esamo grėsmių lygio. „Apsauga nėra nuimta. Tarnybos puikiai atlieka savo darbą, vertina kiekvieną dieną, koks yra grėsmių lygis, ir pagal tai modeliuoja, kokia apsauga turi būti taikoma. Tai S. Tichanovskaja apsaugą turi, bet ji yra pritaikyta pagal šios dienos realijas“, – politikės žodžius perteikė portalas alfa.lt.

Autorius: Gintautas Viltrakas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama