Dar apie Dusnyčią tarpukariu

Buvusi Dusnyčios gyventoja Anelė Glinskienė (Dabulytė), perskaičiusi šių metų „Aušros“ 10 ir 11 numerius straipsnį apie savo gimtąjį kaimą, nusprendė jį papildyti labai svarbia nuotrauka, kuri daryta turbūt 1939 metais. Tais laikais nedaug buvo fotografuojama, o dar mažiau tokių vaizdinių dokumentų, nesunaikintų karo ir kitų audrų, išliko iki mūsų laikų. Nuotraukoje matome to laiko Dusnyčios jaunimą. Ponia Anelė pasistengė profesionaliam fotografui padedant nuotraukoje kiekvieną asmenį pažymėti numeriu ir nustatyti visų vardus ir pavardes. Dėl kai kurių to meto jaunuolių kilo abejonių ir reikėjo konsultuotis su kitais vyresniais mūsų kaimo gyventojais, kad galima būtų juos arba jas teisingai įvardyti: kai kurių iš jų neteko nuotraukos savininkei iš viso matyti arba tie žmonės labai pasikeitė. Bemaž visi, esantys nuotraukoje, 1939-aisiais dar buvo nesusituokę, tačiau pateikiame ir po santuokos pasikeitusias merginų pavardes. Šie žmonės paminėti antrojoje straipsnio dalyje („Aušros“ 2025 metų 11 numeryje). Visi jie jau iškeliavę į amžinybę. Pateikiamos pavardės tokia tvarka, kaip pažymėta numeriais nuotraukoje.

Aštuoniese iš esančių nuotraukoje sukūrė šeimas: Mykolas Skripka susituokė su Anele Petruškevičiūte, Juozas Dabulis su Albina Bulevičiūte, Jurgis Skripka su Anele Liaukevičiūte, Jonas Ramanauskas su Izabele Dabulyte. Kitų gyvenimai susiklostė įvairiai. Ypač skaudus likimas ištiko gražią merginą Stasę Bulevičiūtę – ją karo metu nušovė vokiečių kariškis, atrodo, dėl to, kad atsisakė nepadorių pasiūlymų. Nesukūrusi šeimos, dar gana jauna mirė Ona Skripkaitė. Ji kažkiek laiko dirbusi Varšuvoje, o sveikatai pablogėjus sugrįžusi į tėviškę. Jonas Ramanauskas, dar karui nepasibaigus, kad išvengtų skaudžios bausmės, turėjo pabėgti į užsienį, palikdamas žmoną su maža dukrele. Tuoj po karo išvyko į Ameriką ir Dusnyčios malūno savininko sūnus Vytautas Makauskas, o jo sesuo Emilija, ištekėjusi už Krivonio, po kiek laiko taip pat išvyko į užjūrį. Anelė Skripkaitė taip pat buvo išvykusi į Ameriką, ten susituokė su Pranu Jaku, užjūryje kažkiek laiko dirbo, o senatvėje sugrįžo su vyru į Dusnyčią. Marijona Petruškevičiūtė šeimą sukūrė su savo kaimo jaunuoliu Jonu Klimasara ir Dusnyčioje pasiliko gyventi. Jonas Pinkevičius susituokė su Pučilauskaite iš Žagarių ir persikėlė gyventi į žmonos tėviškę. Kazimieras Vilkelis darant nuotrauką jau buvo sukūręs šeimą su Veronika Petrauskaite ir gyveno dabar Dusnyčiai priklausančiame Kalviškių kaime.

Dusnyčios kaime taip pat tarpukariu, nepaisant įvairiausių draudimų ir KOP kareivių persekiojimo, buvo linksma. Jaunimas rinkosi, bendravo, turėjo savų muzikantų ir ypatingą sąmojo jausmą. Jų humoristinius sugebėjimus iškart pastebėjau atvykus gyventi į šį kaimą, kai tarpukario jaunimas jau buvo įžengęs į trečiąjį amžių. Nors tarpukariu šiame kaime neleista įkurti Švento Kazimiero draugijos skyriaus, o tuo pačiu ir nebuvo galimybių kultūrinei veiklai, jaunimas rasdavo būdų pasilinksminti. Įdomu, kad ir partnerių santuokai ieškojo savame kaime arba netoliese esančiuose Žagariuose. Todėl dabar daugumą Dusnyčios gyventojų sieja giminystės ryšiai. Taip pat nemažai yra tokių, kurie antrųjų pusių ieškojo gretimame Žagarių kaime, tad šiuos du kaimus taip pat sieja giminystė.

Dusnyčią, matyt, mėgo ir mūsų krašto poetas Albinas Žukauskas, kuris gimtąjį Bubelių kaimą paliko 1930-aisiais, važiuodamas į Vilniaus gimnaziją. Tada jam buvo 18 metų. Poeto kūryboje labai daug įvaizdžių iš Bubelių, Seinų, Rakelijos. Minimi Radžiūčiai, Burbiškiai, Krasnagrūdos dvaras, Žagariai, kiti aplinkiniai kaimai ir, žinoma, Dusnyčia, taip pat šiam kaimui vėliau priskirta Tarnauka. Su savo gimtuoju kraštu poetą siejo labai stiprūs emociniai ryšiai, čia jis grįždavo atostogų iš Vilniaus gimnazijos, vėliau iš Varšuvos, kur studijavo žurnalistiką. Su mergina iš Dusnyčios galbūt jį siejo net meilės ryšiai, apie kuriuos užuominą pavyko rasti dviejuose eilėraščiuose. Kadangi daugeliui Žukausko eilėraščių būdinga epinio pasakojimo struktūra su realiais įvykiais, vietovardžiais ir asmenvardžiais, juose galime surasti tikrų poeto biografijos duomenų. Rinkinyje „Atabradai“ (Vilnius: Vaga, 1980) poetas su nostalgija apmąsto savo bernystės laikus ir dabarties galimybes eilėraštyje „Užtektų dar sveikatos“:

Matyti, visgi dar sveikatos

Užtektų perplaukti bernystės ežerą

Plačiausioje platybėje –

Tarp Radžiūčių ir Dusnyčios –

Subatos vakarėlį.

Bent jau pašokdinčiau kaip kadaise

Dabulio dukteris –

Iki sartos aušrelės,

Iki baltos dienelės!

Matyti, visgi dar užtektų

Man laiko perkopti devynis kalnus

Ir pasiekti upę,

Kurios krante lapoja mano laimė.

Bet jeigu neužtektų man sveikatos

Nė perplaukt ežero platybę,

Nė pašokdint Dabulio dukteris

Ir jeigu neužtektų laiko –

Trumpiausių valandų –

Pasiekti lygumas

Anapus devynių kalnų,

Surasti upės krantą ir jame

Lapojant mano laimę –

Tada jau būtų visiškai nekas!

Tai kaip, širdie,

Sakyk, sena išgverėle,

Ar verta dar ką nors pradėti?!

Dabuliai gyveno ir gyvena iki šiol prie pat Galadusio ežero, kurio priešingame krante Radžiūčių kaimas. A. Žukausko jaunystės laikais Vincas ir Vikta Dabuliai turėjo dukrą Izabelę, sūnus Vladą, Vitą, Juozą. Su jais gyveno ir Vinco brolis Stasys, kurio žmona anksti mirė, su dukra Paulina (sūnus buvo išvykęs į Ameriką). Likęs pasakojimas, kad ta Paulina buvusi labai graži, bet jaunystėje mirė. Apie tai, kad javapjūtės metu iškaitusi išsimaudė ir susirgo smegenų uždegimu jauna graži mergina, kaip jaunimas prie jos budėjo, o ji elgėsi keistai, lyg protas būtų pasimaišęs, kažkada man pasakojo Jurgis Skripka. Šį pasakojimą atsimena ir kiti vyresnieji Dusnyčios gyventojai. Su jų pagalba pavyko nustatyti, kad ta anksti mirusi gražuolė tikrai buvusi Paulina Dabulytė. Antkapyje įrašyti jos mirties metai – 1928. Ją laidojant jaunimas labai gailėjo ir kapinėse paprašė, kad atidarytų karstą, nes dar kartą visi nori pažiūrėti į kaimo gražuolę. Labai tikėtina, kad būtent ją šokdindavo paauglystėje poetas Albinas Žukauskas, o gal dar buvo ir jos sesuo (eilėraštyje vartojama daugiskaita – dukterys), tačiau apie tai liudijimų jau nepavyko surasti. Tikriausiai omenyje turėta Paulinos pusseserė Izabelė, nors ji buvusi A. Žukausko bernystės laikais dar nesuaugusi mergaitė (gim. 1922 m.).

Dabulį ir jo dukterį, kurią jaunystėje „mergino“, A. Žukauskas mini ir kitame gana ilgame eilėraštyje „Rakelijos išganytojas“ („Poringės“, Vilnius, 1978, p. 49–51). Jame aprašomas kryžius, esantis „Rakelijoje, netoli Galadusio ties kryžkelėmis“, kurio nukryžiuotasis, lyrinio subjekto akimis žiūrint:

„Kaip gyvas Krasnagrūdos dvaro dvarbernis.

Bet kas baisiausiai sukrėtė mane – tai va kas:

Pasaulio atpirkėjas buvo ten nežmoniškių nežmoniškiausiai

Prikaltas – kniūbsčias veidu

Į kryžiaus medį: aišku, nutariau –

Tai pavyskupio Romualdo Jalbžikovskio išmonė, jo noras

Pagąsdint žemdirbius [...] Taip maniau. Tačiau Dabulis, tas,

Kurio vyresnę dukterį – kol jaunas – merginau, tą pačią,

Kuri per rugiapjūtę krito pradalgy nuo saulės smūgio, –

Man viską iki panagių išdėstė.“

Pagal eilėraštyje pateiktą Dabulio aiškinimą, nukryžiuotasis Kristus nusigręžė nuo žmonių tada, kai negalėjo pakelti našlių keršto:

„Po to, kada Tarnaukos našlės, keršydamos dangui,

Kad vyrai, pašaukti karan, gyvi namo negrįžo,

Nors prašė jį, nors meldėsi, nors Jėzus Kristus

Tarytum buvo pažadėjęs vyrus gyvus sugrąžinti

Iš karo [...].“

Taip Dusnyčią ir jos įsimintinus gyventojus įamžino savo poezijoje garsus Lietuvos poetas, mūsų kraštietis Albinas Žukauskas. Cituotas eiles jis kūrė jau būdamas garbaus amžiaus, kai ateina laikas permąstyti savo gyvenimą ir atsiminimais grįžti į jaunystės laikus. Jie būna pridengti nostalgijos, užmaršties šydo, ir ne visada atskleidžia realius įvykius, tad nereikia ir Žukausko eilėse ieškoti tikrų faktų iš Dusnyčios gyvenimo. Nepaisant to, įdomu pažvelgti poeto akimis pro praeities uždangą į mūsų vyresniosios kartos gyvenimą, taip pat skaityti mūsų krašto istoriją iš anksčiau gyvenusių žmonių likimų, jų papročių, tikėjimo, tarpusavio santykių ir emocijų. Kai ką apie tai galima išskaityti iš A. Žukausko eilių, o kai ką iš atmintyje užsilikusių jau negyvenančių senolių pasakojimų

Autorius: Janina Macukonienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama