Seinų lietuvių „Žiburiui“ 20 metų (pirma dalis)

Truputis istorijos

Pirmoji „Žiburio“ gimnazija Seinuose pradėjo veikti 1918 m. sausio mėnesį. Ją įkūrė švietėjiškoji „Žiburio“ draugija. Mokyklai iš pradžių vadovavo istorikas J. Totoraitis, vėliau – kunigas dr. M. Gustaitis. 1919 m. balandžio 28 d. buvo atidaryta „Žiburio“ vidurinė mokykla mergaitėms.

„Žiburio“ vidurinėse mokyklose berniukams ir mergaitėms mokėsi 223 mokiniai, o Seinų lietuviškoje pradinėje mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (pavadinta tuo pačiu vardu) tęsė savo veiklą Lazdijuose, o Seinai liko be lietuviškos švietimo įstaigos. Tai užtruko iki 2005 m., nors 1999 m. Lenkijoje vykdant švietimo reformą prie lenkiškos gimnazijos įsikūrė lietuviška klasė. „Aušros“ 19 numeryje Marytė Černelienė, rašydama apie lietuviškų mokyklų kūrimąsi Punsko ir Seinų krašte, pabrėžė, kad Seinų apylinkėse lietuviškos klasės atsirado žymiai vėliau nei Punsko valsčiuje. Pradžią lietuviškam švietimui davė Krasnagrūdos mokykla. Į Dusnyčią gyventi atėjusi mokytoja iš Punsko Janina Aleksaitė-Macukonienė matė potencialą ir labai aktyviai pradėjo lietuviškos klasės kūrimo procesą. 1988 m. Krasnagrūdoje lietuviai mokiniai ėmė mokintis lietuvių kalba. Po metų tas pats lūžis įvyko ir Krasnavo mokykloje.

1999 m. Lenkijoje pradedama švietimo reforma – iš aštuonmečių pagrindinių mokyklų paliekamos šešiametės ir kuriamos trejų metų gimnazijos. Reformos vienas iš tikslų – stambinti mokyklas. Lenkijos lietuvių bendruomenė nesutiko, kad minėtuose kaimuose būtų paliktas šešerių metų mokymas gimtąja kalba, todėl kreipėsi į Seinų (tiek miesto, tiek kaimų) savivaldybių vadovus, kad gimnazijoje būtų įkurta lietuviška klasė. Buvo surinkta 19 tėvų, leisiančių savo vaikus į lietuvišką gimnazijos klasę, parašai. Ir iš vienos savivaldybės, ir iš kitos gauti neigiami atsakymai. Tuo laikotarpiu vyko intensyvūs Lenkijos lietuvių bendruomenės susirašinėjimai su Lenkijos edukacijos ministerija. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios neva negalima buvę įkurti lietuviškos klasės, buvo patalpų trūkumas. Galų gale pagalbą pasiūlė Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose Jonas Kindurys, Lietuvoje radęs lėšų Seinų licėjaus pastate kuriamos gimnazijos klasės remontui. Tokiu būdu 1999 m. rugsėjo mėnesį Seinuose, valsčiaus gimnazijoje, pradėjo darbą ir klasė su lietuvių dėstomąja kalba. Ji veikė šešerius metus – iki įsikuriant „Žiburiui“. Šis lietuvių švietimo laikotarpis dar nesulaukęs jokios publikacijos nei dėmesio, nors yra labai svarbus ir ypač atskleidžiantis Seinų krašto lietuvių tautinį sąmoningumą bei atkaklumą ginant savo teises, nes jau po dvejų metų labai gudriai buvo sugalvota tą klasę likviduoti. Tačiau ši tema atskirai publikacijai.

Trumpai apie „Žiburio“ atsiradimą

2004 m. Lenkijos lietuvių bendruomenės rašytame Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės generaliniam direktoriui Antanui Petrauskui rašte skaitome: „Atsakydama į antrąją Jūsų klausimo dalį, kokių veiksmų imamės apginti šiai pozicijai (kad Seinuose būtina kurti lietuvišką mokyklą – red.), turėčiau pradėti 1999 metais, kai mūsų pastangomis pirmą kartą po 80 metų Seinuose įkurta lietuviška klasė. Deja, jau po dvejų metų suplanuota lietuviškas klases likviduoti, tada ir prasidėjo konkretūs mūsų darbai įkurti savarankišką nepriklausomą lietuvių mokyklą Seinuose. Visų veiksmų šiuo trumpu raštu neišvardinsiu, tik paminėsiu pačius svarbiausius bei pristatysiu LLB išanalizuotus švietimo variantus Seinuose. Nusprendus kurti mokyklą kreiptasi į Lenkijos vyriausybę, kad skirtų lėšų mokyklos statybai, tuo pačiu metu ieškota variantų Seinuose esančias patalpas pritaikyti mokyklos reikmėms, planuota mokyklą kurti Vyskupų rūmuose (šis variantas atkrito sužinojus remonto ir nuomos kainas), kreiptasi į Seinų miesto ir apskrities valdžias prašant skirti patalpas lietuvių mokyklai. Gauti neigiami atsakymai – Seinuose nėra patalpų lietuvių mokyklai. Neatsiradus galimybei rasti esamą pastatą bei sužinojus, kad Lenkijos Vyriausybė nesiims investicijos lietuviams, Lenkijos lietuvių bendruomenė kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę prašydama finansuoti Seinų lietuvių švietimo centro statybą. Gavus ministro pirmininko užtikrinimą, kad tokia investicija bus vykdoma, Lenkijos lietuvių bendruomenė ėmėsi ieškoti statybai sklypo. Paieškos trunka jau trejus metus.“ Toliau Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Irenos Gasperavičiūtės rašte pasakojama sklypų paieškos istorija. „Švietimo sutvarkymas Seinų krašte – vienas iš Lenkijos lietuvių bendruomenės pastarųjų metų veiklos prioritetų. Į šį projektą įsijungė ir kitos Lenkijos lietuvių organizacijos, ypač Lenkijos lietuvių draugija, „Seinos“ fondas, ypač aktyviai dirba Vysk. Antano Baranausko fondas.“

Vienas svarbesnių įvykių, lėmęs tiek Seinų „Žiburio“, tiek Punsko Kovo 11-osios mokyklų likimus, buvo 2004 m. gegužės mėnesio susitikimas su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Algirdu Brazausku ir Lenkijos Respublikos Ministru Pirmininku Mareku Belka Punsko valsčiaus įstaigoje. Jame dalyvavo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė ir Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas. Tuomet buvo sutarta dėl investicijų Punske ir Seinuose. Premjerai sutarė, kad Lietuva pastatys mokyklą Seinuose, o Lenkija skirs lėšų Punsko licėjaus priestatui. Abu įsipareigojimai buvo įgyvendinti.

Direktoriaus Algirdo Vaicekausko kalba, pasakyta jubiliejaus proga:

Gerbiamas Pirmininke Remigijau Motuzai, Ekscelencijos Lietuvos diplomatai, svečiai, mokytojai, mokiniai, tėveliai, absolventai, bendruomenės nariai

Su dideliu džiaugsmu ir pasididžiavimu sveikinu visus, susirinkusius į ypatingą šventę – Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos 20 metų jubiliejų!

Šiandien stovime ant simbolinės laiko ribos – pažvelgę atgal, prisimename nueitą kelią, o žvelgdami į priekį – kuriame ateitį. Per šiuos dvidešimt metų mūsų mokykla tapo ne tik žinių, bet ir vertybių, lietuvybės, bendrystės, pagarbos židiniu.

Mokykla įkurta 2005 metais. Tai buvo ne tik atsakas į bendruomenės poreikį, bet ir drąsus žingsnis išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą ir tapatybę Seinų krašte. Tais pirmaisiais metais mūsų buvo nedaug, rugsėjo 1-ąją atėjo 65 mokiniai, bet turėjome aiškią viziją ir stiprią motyvaciją. Nuo pat pradžių mus vedė šviesa – ne veltui pasirinktas istorinis „Žiburio“ vardas, simbolizuojantis viltį, žinojimą ir dvasinį švytėjimą.

Per du dešimtmečius mūsų mokyklos bendruomenė augo, stiprėjo, o svarbiausia – brandino jaunus žmones, kurie šiandien sėkmingai kuria gyvenimus Lenkijoje, Lietuvoje, kitose pasaulio šalyse. Mokyklos absolventai – tai mūsų didžiausias pasididžiavimas. Jie studijuoja universitetuose, dirba įvairiose srityse, prisideda prie visuomenės gyvenimo ir nepamiršta savo šaknų.

Šiandien norisi padėkoti visiems, kurie kūrė šią mokyklą nuo pirmųjų dienų: steigėjams, pirmiesiems mokytojams, darbuotojams, tėvams ir, žinoma, mokiniams. Kiekvienas iš jūsų paliko savo pėdsaką „Žiburio“ istorijoje.

Didžiulė padėka ir mūsų partneriams – tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos, kurie per visus šiuos metus rėmė mūsų veiklą – materialiai, dvasiškai, bendradarbiavimu. Be jūsų pagalbos šis kelias būtų buvęs kur kas sunkesnis.

Šiandien džiaugiamės jaukiomis, šiuolaikiškomis klasėmis, kvalifikuotu mokytojų kolektyvu, aktyvia mokinių veikla – nuo kalbos ir kultūros puoselėjimo iki dalyvavimo konkursuose, olimpiadose, tarptautiniuose projektuose. Bet svarbiausia – mes esame gyva, auganti bendruomenė, kuriai rūpi vaiko ugdymas visapusiškai: kaip žmogaus, kaip piliečio, kaip lietuvio.

Brangieji, tegul ši šventė būna ne tik proga prisiminti, bet ir įkvėpimas ateičiai. Linkiu, kad „Žiburio“ šviesa degtų dar ilgai – vedanti, šildanti ir vienijanti mus visus. Tegul mokykla ir toliau būna vieta, kur auga ne tik žinios, bet ir meilė kalbai, kultūrai, savo šaknims.

Autorius: Irena Gasperavičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama