Knygnešių organizatorius kun. Antanas Brundza

Antanas Brundza gimė 1838 m. birželio 17 d. Talkiškės kaime, Pilviškių parapijoje. Tėvai buvo ūkininkai. Marijampolės apskrities mokykloje baigė keturias klases. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1858 m. rugsėjo 24 d. Tais metais į Seinų kunigų seminariją įstojo gausus klierikų būrys, net dvidešimt devyni. Per visą seminarijos gyvavimo laiką tai antras skaičius – daugiau pirmakursių buvę tik 1864 metais. Palyginimui galima nurodyti, kad 1857 m. nepriimtas nei vienas auklėtinis, o 1859 m. priimti tik trys pirmakursiai. Seminariją A. Brundza baigė 1862 metais. Nuo 1847 m. dėl civilinės valdžios politikos Seinai neturėjo vyskupo ir nebuvo kam šventinti klierikus. Dėl šventimų kreiptasi į Žemaičių (Telšių) vyskupą Motiejų Valančių, kuris rezidavo Varniuose. Į Varnius 1862 m. Seinų kunigų seminarijos klierikai vyko du kartus. Pirmą sykį pavasarį važiavo 14 klierikų ir visi buvo įšventinti kunigais. Antrą kartą vyko tų metų vasarą iš viso 29 klierikai, iš kurių 7 buvo įšventinti kunigais, likusiems 22 suteikti žemesnieji šventimai. Vasarą į Varnius važiavo 8 marijonai iš Marijampolės vienuolyno, iš kurių trys buvo įšventinti kunigais, o penki diakonais. Vyskupas M. Valančius visada be jokių išankstinių sąlygų priimdavo Seinų kunigų seminarijos klierikus Varnių katedroje. Tai daryti buvo jo, kaip vyskupo, pareiga ir dėl to, matyt, Žemaičių vyskupas taip mielai sutikdavo klierikus iš kaimyninės vyskupijos. Žinoma, priimdamas tik šventinti, vyskupas negalėjo tiesiogiai daryti Seinų kunigų seminarijos klierikams kokios nors žymios įtakos, bet jo tartas žodis tikriausiai liko ne vieno širdyje. (Algimantas Katilius, Seinų seminarijos klierikai, įšventinti vyskupo Motiejaus Valančiaus, Žemaičių praeitis, t. 8, Vilnius, 1998, p. 85)

Po seminarijos baigimo kun. A. Brundza buvo paskirtas Berznyko parapijos vikaru. 1863 m. birželio mėn. perkeltas Adomavičių parapijos vikaru, o po kelių savaičių – jau Keturvalakių vikaras. Kun. A. Brundza palaikė 1863–1864 m. sukilimą. Už tai bijodamas persekiojimo 1864 m. vasario mėn. pasitraukė į Tilžę. 1867 m. Varmijos vyskupas paskyrė kun. A. Brundzą Ropkojų filijos netoli Pagėgių filialistu.

Į Lietuvos istoriją kun. A. Brundza įėjo kaip vyskupo M. Valančiaus suburtos knygnešių organizacijos narys. Ji veikė 1867–1870 metais. Šią knygnešių organizaciją įkūrė vyskupas M. Valančius padedant Tilžės katalikų bažnyčios klebonui Jonui Zabermanui. Organizacija neturėjo rašytinio statuto nei nuostatų, bet rėmėsi vyskupo J. Zabermano autoritetu bei kunigais ir eiliniais lietuviais katalikais. Vyskupas M. Valančius ir J. Zabermanas nusprendė organizuoti slaptą paštą, kuris užtikrintų vyskupo rankraščių kelią į Tilžę ir jau išspausdintų knygų gabenimą į Lietuvą. Tarpinis šio pašto punktas įsikūrė Ropkojų bažnytkaimyje. Kaip minėta, Ropkojų bažnyčios kunigu paskirtas A. Brundza. Jis bažnyčioje sakydavo karštus antirusiškus pamokslus. Dėl šios priežasties sutraukdavo daug maldininkų iš Didžiosios Lietuvos. Artimiausi kun. A. Brundzos padėjėjai buvo jo įnamiai. Tai sukilimo dalyvis, tapytojas ir altorių meistras Karolis Rimkevičius, kuris 1868 m. Ropkojuose tapė paveikslus ir darė altorių. Pas A. Brundzą glaudėsi taip pat sukilimo dalyvis, varpininkas ir kalvis Simonas Kulakauskas, kuris pasivadinęs Jonu Januliu. Vežėjas buvo Simonas Petraitis, o šeimininkė – Veronika Nausėdaitė.

Savo knygelių rankraščius M. Valančius stengėsi įteikti J. Zabermanui pats, kai šis lankydavosi Kaune. Iš pradžių J. Zabermanas rankraščius tiesiog atiduodavo spaustuvei. Tačiau jie buvo rašyti skubotai, su kalbos nelygumais, pasitaikydavo neįskaitomų vietų. Dėl to rankraščių šifravimui ir kalbos taisymui buvo pasitelktas Žygaičių klebonas Vincas Norvaiša. A. Brundza per savo šeimininkę V. Nausėdaitę buvo perdavęs taisyti du vyskupo rankraščius kun. V. Norvaišai. Šis per vežiką S. Petraitį grąžino juos kun. A. Brundzai. Sėkmingai Tilžėje išspausdintų knygų gabenimui reikėjo sukurti knygų gabentojų ir platintojų tinklą. Vienas lietuviškos spaudos platinimo punktas susiformavo Jurbarke. Artimiausias Jurbarkui buvo Gaurės punktas, kur vikaravo kun. V. Dembskis. Toliau buvusi Tauragė, kurioje klebonavo iš Jurbarko atkeltas kun. Jonas Tamoševičius. Slaptų knygų platintojų tinklas buvo išsiplėtęs į keliolika Žemaičių (Telšių) vyskupijos pasienio parapijų.

Nemažas knygų platinimo centras buvo Ropkojai. Jau minėta, kad kun. A. Brundzos pamokslų paklausyti susirinkdavo daug tikinčiųjų iš anapus sienos, t. y. Lietuvos. Čia visuomet buvo galima pigiai nusipirkti ar nemokamai gauti leidinių lietuvių kalba, kuriuos žmonės mielai parsinešdavo, grįždami per Sartininkų užkardą. Spaudą daugiausia gabendavo S. Kulakauskas ir S. Petraitis. Į vežimą pridėdavo knygų ir brošiūrų, jas uždengdavo antru lentų dugnu ir taip perveždavo per muitinę. Ir nė karto neįkliuvo. Pervežtas knygas laikinai sukraudavo pas kun. V. Norvaišą. Per kvotą A. Brundza minėjo, kad 1868 m. S. Petraitis per Sartininkų muitinę tokiu būdu spaudą vežė 3–4 kartus.

Kun. A. Brundzos veikla Ropkojuose Rusijos valdžios pareigūnams kėlė įtarimų. Jie manė, kad A. Brundza dalyvauja rengiant naują sukilimą, slepia Rusijos piliečius, kartu su jais perka šautuvus, paraką, viską kaupia Ropkojuose, o paskui gabena per sieną į Rusijos imperiją. Dėl to prašė Prūsijos valdžios padaryti kratą Ropkojuose ir išduoti patį A. Brundzą. 1870 m. vasarą Prūsijos pareigūnai Rusijos imperijos žandarams išdavė kun. A. Brundzą, S. Kulakauską, S. Petraitį. Netrukus Kauno gubernijoje buvo suimti K. Rimkevičius ir V. Nausėdaitė. Iš pradžių suimtieji atvežti į Tauragę, o paskui pervežti į Vilnių, kur kalinti Vilniaus citadelės pastate Nr. 14. Juos tardė dar nuo 1863–1864 m. sukilimo tebeveikianti, caro įsteigta Vilniaus politinių bylų tardymo komisija, kuriai pirmininkavo generolas leitenantas A. Dreniakinas. Tardymai padarė savo, ir kun. A. Brundza prisipažino, jog platino lietuvišką spaudą. Nurodė taip pat, kad vyskupas M. Valančius buvo politinių knygelių autorius ir lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Tačiau tai jo neišgelbėjo nuo bausmės. 1871 m. balandžio 11 d. Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu ištremtas į Mezenę Archangelsko gubernijoje, 1876 m. kovo mėn. perkeltas į Pinegą, o praėjus metams į Temnikovą Tombovo gubernijoje. 1882 m. kun. A. Brundza paleistas be teisės grįžti į Lenkijos karalystę ir Šiaurės vakarų kraštą. Gyvenimo vieta pasirinko Kronštatą. Čia ir mirė 1892 metais.

Autorius: Algimantas Katilius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama