Iš tarpukario istorijos

Dievetiškė

Apie Dievetiškę man prieinamuose šaltiniuose informacijos buvo labai mažai. Taip atsitiko turbūt todėl, kad šioje vietovėje buvęs dvaras. Jame gyveno dvarininkas ar dvaro administratorius ir čia dirbantys žmonės. Tų žmonių nebuvo daug, ir turbūt ne visi lietuvių tautybės. Nebuvo tradicinės kaimo bendruomenės, kuri, kaip kituose kaimuose, galėtų organizuoti renginius, stengtųsi įkurti Šv. Kazimiero draugijos skyrių, užsiimantį lietuviška veikla. Šios gyvenvietės lietuviai, ypač jaunimas, tikriausiai dalyvavo gretimų kaimų organizuojamuose renginiuose ir nukentėjo dėl vykdomų represijų. Apie vieną tokį įvykį rašoma „Vilniaus golgotoje“: „1921 balandžio 10-18 Lenkų okupuotųjų Lietuvos pietų Smalėnuose, Peleliuose, Bubeliuose, Dievotišky, Seinuose, Suvalkuose lenkai gaudė, mušė ir plakė lietuvių vaikinus.“

Įdomu, kad šioje citatoje dabar Dievetiške arba dzūkiškai Dzeveciškėm vadinama gyvenvietė įvardinta Dievotiškiu. Tai tikrai labai gražus ir prasmingas lietuviškas pavadinimas. Reiktų išsiaiškinti, ar taip iš tiesų kada nors buvo vadinama ši vietovė, ar tai tik to meto žurnalistų, o gal informatorių darinys, sukurtas norint dzūkišką pavadinimą pakeisti ­bendrine kalba.

Pasakojimą apie Dievetiškę randame mokytojo, etnografo Juozo Vainos surinktoje medžiagoje „Nuo Punsko iki Seinų“ (Punskas, 1998, p. 137): „Devetiškė tai dvaras. Žmonės pasakoja, kad kažkada dvaras priklausęs žydui, turėjusiam du sūnus – Dovitkę ir Skarkę, kurie savo dalis pardavę. Skarkė pardavinėjo mažesniais sklypais, ir ten susidaręs dabartinis Skarkiškės kaimas, o Dovitkė pardavęs vienam savininkui ir nuo to likęs Devetiškės vardas. Jau notarinėse knygose galima būtų rasti, kad tą dvarelį, apie 300 margų, pirkęs nuo Alytaus atvykęs Konarskis. Jo giminaitis Simonas Konarskis, mokęsis Seinuose, 1831 m. sukilimo dalyvis. Tarpukario metais dvarelį pirkęs už porą arklių Dambrauskas. [...] Dambrauskas Dzeveciškėj mokėj ir lietuviškai, cik jo vaikai, pargrįžį iš Varšuvos iš mokslų tai jau nemokėj.“

Damniokas

Šis kaimas, šiuo metu atsiradęs lietuvių gyvenamojo ploto pakrašty, tarpukariu to pakraščio dar nežymėjo ir su mažomis išimtimis buvo lietuviškas. Jis priklausė Punsko parapijai nuo pat jos įkūrimo. Tačiau kai klebonaujant kun. Simonaičiui 1908 m. buvo kuriama nauja Beceilų parapija, siekiant užgesinti tautinius konfliktus Punsko bažnyčioje, pusė Damnioko kartu su netoliese esančiais kitais sulenkėjusiais kaimais priskirta šiai naujai, jau lenkiškai, parapijai. Pagal knygoje „Punsko parapija 1597–2017“ (Punskas, 2017, p. 47–48) pateiktą informaciją 1926 m. kreipėsi į vyskupą Stanislovą Kostką Lukomskį (Stanisław Kostka Łukomski), kad juos priskirtų prie Punsko parapijos (anksčiau jie priklausė Liubavo parapijai, kurios centrą atskyrė valstybinė siena), Budzisko kaimo gyventojai ir 10 Damnioko kaimo gyventojų. Iš Damnioko peticiją vyskupui pasirašė: A. Švedas, J. Vasiliauskas, A. Steponavičius, K. Jonuška, A. Pauliukonis, J. Ambrezevičius, P. Kasickas, A. Jonuška, J. Štuka ir V. Vasiliauskas. Tai byloja, kad dalies kaimo priskyrimas lietuviškai Punsko parapijai įvyko pagal pačių gyventojų pageidavimą.

Apie tarpukariu Damnioke vykusią organizuotą lietuvišką veiklą žinių nepavyko surasti. Nepaisant to, šiame kaime gyveno nemažai tvirtų lietuvių patriotų, kurie pasireiškė ypač gindami gimtosios kalbos teises Punsko bažnyčioje. Apie lietuvių kovą dėl savo teisių, vykusią 1932 m. rugpjūčio 21 d. prie Punsko bažnyčios, ir joje nukentėjusius žmones „Vilniaus golgotoje“ pateiktas ilgas aprašymas. Tarp nukentėjusiųjų atsirado ir Damnioko gyventojas Petras Štuka (pateikiama sutrumpinta citatos versija):

„- 1932 m. rugpjūčio 21 d. Tą dieną Punsko bažnyčioje sakant lenkišką pamokslą (kitais duomenimis pasibaigus psalmėms), dalis toliau gyvenančių parapijiečių skubėjo namo. Tuo metu policininkai Mitesas ir Pieniondzikas užstojo bažnyčios duris ir neleido žmonėms išeiti (tai patyrė Valinčiūtė, Staskevičiūtė, Lapinskienė ir kiti). Taip žmonės, be lietuviško buvo verčiami klausyt ir lenkiško pamokslo, nesvarbu, kad ne visi kaimiečiai mokėjo lenkiškai. [...]

Rugpjūčio 18 d. po buvusių nesusipratimų bažnyčioje dėl vėliavų Punsko policija buvo suėmusi Burauską, Kmieliauską, Burauskienę, Muriną, Vyšniauskaitę ir Liutinską. Visi išlaikyti iki vėlyvo vakaro ir išleisti. Rugpjūčio 20 d. vidurnaktį ta pati policija suėmė 7 asmenius: Juozą Muriną ir Vladą Muriną iš Punsko, Joną Štuką iš Kampuočių, Petrą Štuką iš Damnioko, Joną Durtoną iš Ožkinių, Joną Judicką iš Eglinės ir Liutinską iš Vaičiuliškės. Suimtieji buvo nuvaryti į Punsko policijos nuovadą ir ten kiekvienas atskirai tardytas. Suimtuosius mušė policininkai: Oblovskis, Andrzejevskis, Matesas ir Golaševskis. Buvo sukruvinti Jonas Štukas ir Jonas Judickas. Suimtieji, grįžę po tardymo, vienas kitam rodė savo mėlynes. Rugpjūčio 21 d. visi suimtieji buvo nuvaryti į Trakiškės stotį. Jie varyti surakinti geležiniais retežiais po du ir lydimi policininkų su nuogais kalavijais. Tai matė daug į bažnyčią einančių žmonių. Trakiškių [sic!] stotyje buvo perduoti dviem iš Suvalkų atvykusiems policininkams, kurie taip pat visus surakintus nusivežė į Suvalkus. Ten suimtieji kriminalinės policijos buvo nufotografuoti, paimti jų pirštų antspaudai, ištardyti ir perduoti prokuroro žinion. Suimtuosius ištardęs prokuroras, visus juos paleido, tačiau įsakė visiems du kartus per savaitę registruotis Punsko policijoje. Suimtieji Suvalkuose buvo išlaikyti 3 paras“ (p. 1248–9).

Citatoje paminėtas Petras Štuka turbūt priklauso dabar Damnioke gyvenančiai Štukauskų giminei. Šiame kaime gyveno ir daugiau lietuvių, didvyriškai kovojusių už mūsų tautos orumą ir teises, gynusių gimtosios kalbos išlaikymą savo parapijos bažnyčioje. „Vilniaus golgotoje“ paminėtas taip pat Antanas Pajaujis: „1934 rugsėjo 17 d. Damnioke mirė 27 metų amžiaus tautiškai susipratęs lietuvis Antanas Pajaujis. 1932 m. dėl dalyvavimo kovoje už lietuvių kalbos teises Punsko bažnyčioje buvo suimtas. Dėl amnestijos byla jam nutraukta“ (p. 1694–5).

Apie Damnioko lietuvių veiklą tarpukariu galbūt dar pavyks rasti informacijos kituose šaltiniuose, o gal iš vyresniosios kartos pasakojimų ką prisimins šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys Damnioke arba čia užaugę.

Apie seniausius šio kaimo laikus Alfonso Jonuškos pasakojimą 1969 m. užrašė Juozas Vaina („Nuo Punsko iki Seinų“, II t., 136–137 p.): „Damnioki tai mano tėvo dziedulis pirmutinis kirto medžius ir statėsi apie 1840 metus. Buvo ąžuolų miškas, ir buvo trys broliai. Turėjo 120 margų. Paskui jie pasidalijo. Vienas išvažiavo in Amerikų, nes savo dalį pardavė. Kitas irgi pardavė, o vienas liko. Damnioki buvo dvi karčemos. Išrėžta 18 kolonijų, dabar 23 gyventojai [sodybos].“

Autorius: Janina Macukonienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama