Dusnyčia tarpukariu – sienos perkirsto kaimo likimas (pirma dalis)

Apie Dusnyčios gyvenimą ir veiklą tarpukariu įvairiuose šaltiniuose, aprašančiuose šį laikotarpį, žinių galima rasti labai nedaug. Nustačius demarkacijos liniją, maždaug pusė kaimo teritorijos atiteko Lietuvos valstybei, kita pusė Lenkijai. Sodybas tuo metu visi turėjo Lenkijos pusėje, nes tai buvo gatvinis kaimas, o dalį dirbamos žemės Lietuvoje. Pasienio sargyba tokiems ūkininkams išduodavo kiekvieną kartą leidimus, kad galėtų dirbti savo žemę, esančią užsienyje. Tai, žinoma, sukeldavo daug nepatogumų, nes į savo laukus reikdavo eiti aplinkiniu keliu, per perėją, laukti išduodamo leidimo, o dirbant būti stebimam. Grįžtant dažnai buvo daromos kratos, tikrinami javų prikrauti vežimai, stebima, ar dirbantieji neužsiima kontrabanda, ar nesusitinka su Lietuvos piliečiais.

Apie šiuos dalykus pasakodavo dažnai mūsų namuose besilankęs kaimynas Jurgis Skripka, gyvenęs 1911–2007 m. Vykstant kovoms dėl Sūduvos žemių 1919–1920 m., jis jau buvo paaugęs piemenukas. Kaip tik toje vietoje, kur buvo kuoliukais pažymėta demarkacijos linija, Jurgis su kitais piemenukais ir skerdžiumi ganė gyvulius. Pareigūnams nuėjus, skerdžius paragino vaikus, kad perkeltų kuoliukus ir padidintų ganyklos plotą. Po kiek laiko atėję Lietuvos sargybiniai grąžino kuoliukus į savo vietas ir išbarė skerdžių už tokį darbą. Šis suvertė bėdą vaikams, nes juk nepilnamečių nieks nenubaus. Jurgis Skripka mėgdavo pajuokauti, kad jis su bendraamžiais turėjo galią nustatyti tarpvalstybinę sieną. Prieš tą sieną nustatant Dusnyčia priklausė Lazdijų parapijai ir Jurgis su savo bendraamžiais dar suspėjo Lazdijuose priimti Pirmąją Komuniją, o prieš tai lankyti ten vykusias paruošiamąsias pamokas. Jo atmintyje buvo išlikę ir kovų dėl šių žemių epizodai – patrankų garsas, kai valgant pusryčius pabiro langai troboje, o tėvas su motina vos spėjo palįsti po stalu, kad apsisaugotų nuo smūgio. Atsiminė, kaip įžengdavo į kaimą tai lietuvių, tai lenkų pareigūnai, skelbdami, kad čia Lietuvos arba kad čia Lenkijos valstybė.

Dusnyčios gyventojai tarpukariu labai daug nukentėjo nuo pasienio apsaugos kareivių. Jiems trukdė kaime esantys šunys, kurie lojimu perspėdavo apie pasieniečių artėjimą. Kareiviai sugebėdavo nemenkai pakankinti sutiktą žmogų, kuris gal per vėlai pasirodydavo kelyje. O gal tiesiog norėdami pakelti savo nuotaiką, su atkištu šautuvu varydavo žmogų į savo būstinę, kas kiek laiko įsakydami pulti arba šliaužti per purvyną. Nemažai apie KOP kareivių elgesį jau buvo rašyta. Vaizdingai apie tai pasakodavo ir Jurgis Skripka, kuriam teko savo kailiu patirti tokius kankinimus. Su ašaromis prisimindavo, kaip jam, dar paaugliui muzikantui, kareivis išplėšė iš rankų neseniai įsigytą brangų smuiką ir sudaužė trankydamas į roges. (Kai kas iš Jurgio Skripkos pasakojimų buvo įrašyta į magnetofono juostas. Deja, dabar tie pasakojimai jau menkai girdimi.)

Kadangi Dusnyčia atsirado prie pat sienos, čia griežtai buvo draudžiami bet kokie susibūrimai, vakarėliai ar kitokia kultūrinė veikla, kuri tuo metu klestėjo kituose kaimuose. Net šeimos šventes, vestuves ar krikštynas, kartais buvo trukdoma švęsti. Neleista taip pat įkurti Dusnyčioje Šv. Kazimiero draugijos skyriaus, nors čia buvo daug veiklaus jaunimo ir stengtasi tą skyrių įkurti. Apie tokias pastangas pavyko rasti informaciją pagrindiniame informacijos šaltinyje – „Vilniaus golgotoje“ (penkių tomų leidinys, išleistas Vilniuje 2024 m.) ir istoriko Petro Vitkausko knygoje „Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926–1939 metais“ (Punskas, 2001). Pastarojoje knygoje pateiktoje lentelėje Dusnyčia įrašyta prie veikusių draugijų 1932 m., bet be įrašo, kada buvo įkurta, ir be kitokių duomenų, kurie pateikti prie kitų skyrių. Reikia manyti, kad tais metais pasiųstas prašymas Suvalkų apskrities viršininkui dėl skyriaus įkūrimo, bet gautas neigiamas atsakymas. Kaip byloja įrašas „Vilniaus golgotoje“, net steigiamojo susirinkimo neleista suorganizuoti: „1932 balandžio 12 d. į Šv. Kazimiero draugijos pranešimą Suvalkų apskrities viršininko įstaigai apie įvyksiantį Šv. Kazimiero draugijos Dusnyčios skyriaus steigiamąjį susirinkimą gautas tą dieną pasirašytas apskrities viršininko raštas, kuriuo minėtas susirinkimas draudžiamas“ (p. 1181).

Kad Šv. Kazimiero draugijos skyriaus neleista įkurti, pasakodavo ir Jurgis Skripka. „Vilniaus golgotoje“ visgi paminėta Dusnyčia prie uždaromų skyrių, bet tai tikriausiai byloja tik, kad buvo prašoma tą skyrių užregistruoti, kaip ir Burokų ar Juodeliškės: „1937 kovo 12 Suvalkų apskrityje, be anksčiau atskirais apskrities viršininko sprendimais sustabdytų ir uždarytų 13-os skyrių, nuo šiol panaikinami likusieji 19 Šv. Kazimiero dr. skyrių šiose vietose: Didžiuliuose, Dusnyčioje, Juodeliškėje, Klevuose, Lumbiuose, Navinykuose, Peleliuose, Pristavonyse, Radžiūčiuose, Raistiniuose, Rašėčiuose, Sankūruose, Seinuose, Skarkiškiuose, Trakiškėje, Vidugiriuose, Vidugirių Būdoje, Vilkapėdžiuose, Žvikeliuose“ (p. 2401–2402).

Draugijos skyriaus nebuvimas, be abejo, ribojo Dusnyčios kultūrinį gyvenimą tarpukariu, nes čia nebuvo statomi vaidinimai, neveikė ansambliai. Tačiau žinant, kad šiame kaime buvo labai veiklių ir muzikalių žmonių, reikia manyti, jog kai kurie dusnyčiokai įsijungdavo į labai aktyviai veikiantį Žagarių skyrių, kai kurie gal dalyvaudavo Aradnykų skyriaus veikloje. Tikslių informacijų apie tai nėra man pasiekiamuose šaltiniuose, bet atsimenu, kad Jurgis Skripka tai minėdavo. Broliai Jurgis ir Algirdas Skripkos su smuiku ir armonika buvo dažnai kviečiami groti vestuvėse platesnėje apylinkėje, labai gerai išmanė visus vestuvių papročius, kurių tais laikais buvo gana griežtai laikomasi. Muzikantai gerai žinojo, kada kokią dainą reikia uždainuoti, kada kokią kalbą pasakyti. Mokėjo su humoru visus pralinksminti, taigi buvo pageidaujami svečiai įvairiuose vakarėliuose. Linksmo būdo ir nenustygstančių vietoje tuo metu buvę ir kitų šio kaimo gyventojų. Kai kuriuos iš jų dar teko pažinti.

Švietimas

„Vilniaus golgotoje“ randame informaciją apie Dusnyčios lietuvišką mokyklą. Kai Seinuose po I pasaulinio karo, 1918 m., įsikūrė lietuvių savivaldybė, kaimuose buvo kuriamos lietuviškos mokyklos. Dusnyčioje mokykla įkurta Būdavos namuose, mokė Pavilionis iš Dziviliškių (pagal J. Pajaujį, „Aušra“ 1984 m. 4 nr.). Ji veikė iki vadinamojo lenkų sukilimo: „1919 rugpjūčio 24 ir vėliau Seinuose lenkai sunaikino lietuvių įstaigas: uždarė 9 draugijas su 1300 narių, lietuvių ir mergaičių gimnazijas su 223 mokiniais ir pradžios mokyklą (75 vaikai), užėmė lietuvių gimnazijas, išvaikė Seinų pradžios mokyklą, išplėšė abudu lietuvių bendrabučiu (...). Uždarė lietuvių mokyklas Ramoniškėje, Klevuose, Bubeliuose, Žagariuose, Burbiškiuose, Lumbiuose, Skarkiškiuose, Radziūčiuose, Dusnyčioj, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Galiniuose, Vaitakiemy, Senuose Ramonuose, viso 657 vaikų“ („Vilniaus golgota“, p. 44).

Uždarius lietuvišką mokyklą, buvo įkurta lenkiška pas Dabulius. Iš pradžių mokytojauti joje paskirtas Plesevičius, mokantis lietuvių kalbą, nes vaikai nemokėjo lenkiškai (pagal J. Pajaujį). Dusnyčios, kaip ir kitų kaimų, tėvai reikalavo grąžinti lietuvišką mokyklą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta: „1925 ligi kovo 31 Seinų krašte drąsesnieji lietuviai reikalavo iš lenkų valdžios lietuvių kalbos mokyklose, pristatydami tėvų pareiškimus (deklaracijas): Seinų parapija: 1. Lietuviškai lenkiškai esamai Aradninkų mokyklai 22 dekl. 41 vaikui, 2. Būsimai lietuviškai Žagarių mokyklai 22 dekl. 45 vaikams, 3. Lietuviškai lenkiškai Griškonių mokyklai 13 dekl. 23 vaikams, 4. Esamai lietuviškai, bet neveikiančiai Klevų mokyklai 22 dekl. 50 vaikų, 5. Esamai lenkiškajai Ramoniškių mokyklai 7 dekl. 13 vaikų, 6. Būsimai lietuviškai Dusnyčios mokyklai 25 dekl. 47 vaikams“ („Vilniaus golgota“, p. 313).

Lenkiškų mokyklų tikslas buvo kuo greičiau sulenkinti ten besimokančius vaikus. Apie tai byloja tuo metu atsiųstas Vilniaus spaudai pranešimas: „1929 balandžio 1 d. Šiame lietuviškame kaime lenkiškos mokyklos mokytojas, siekdamas kuo greičiau nutautinti jaunimą, surengė lenkišką vaidinimą“ (ten pat, p. 704). Dabar galėtume pasakyti: kas čia tokio, jeigu mokykla lenkiška, tai ta kalba ruošiamos ir meno programos. Tačiau patiems gyventojams buvo apmaudu, kad jų lietuviškam kaime neleidžiama veikti nei lietuviškai mokyklai, nei Šv. Kazimiero draugijai, kuri kituose kaimuose ruošia vaidinimus, organizuoja lietuviškus vakarus, o čia stengiamasi jau vaikus auklėti tik lenkiška dvasia. „Ryto“ draugija su centru Vilniuje, kuri pagal statutą rūpinosi švietimu ir lietuviškų mokyklų steigimu, dėdavo daug pastangų, kad įsteigtų lietuviškas mokyklas, pasiryžusi jas išlaikyti. Tačiau įsteigti ir tik trumpai tokias mokyklas išlaikyti jai pavyko vien Žagariuose, Paliūnuose ir kiek ilgiau Vaičiuliškėje. Valdžios įstaigos tokioms mokykloms keldavo labai aukštus reikalavimus dėl patalpų, įrangos, mokymo programos, o mokytojas, be kvalifikacijos dokumentų, turėjo pristatyti dar ir „moralumo liudijimą“. Patenkinti pastarąjį reikalavimą net ir geriausiam mokytojui lietuviui buvo bemaž neįmanoma, jeigu norėjo dirbti lietuviškoje mokykloje. Jo nereikėjo, kad galėtų dirbti valdiškoje mokykloje: „1934 birželio apie 12 d. Tie patys mokytojai, negavę moralumo liudijimų ir netvirtinti dirbti „Ryto“ mokyklose, buvo priimami į valdines pradžios mokyklas. Pavyzdžiui, nepatvirtintai „Ryto“ draugijos mokytojai Gertrūdai Gudolaitytei buvo pasiūlyta mokytojauti valdinėje Dusnyčios pradžios mokykloje“ (ten pat, p. 1638). (Ar minėta mokytoja pasinaudojo pasiūlymu, kol kas nepavyko nustatyti.)

Dusnyčios gyventojai kartu su kitų mūsų krašto lietuviškų kaimų žmonėmis bandė kovoti dėl savo teisių, kurias lyg ir garantavo Lenkijos valstybės konstitucija. Apie tai byloja jų pasirašytas protestas: „1924 rugpjūčio 25 Seinų apskrities lietuviai „Vilniaus kelio“ Nr. 35 paskelbė protestą prieš Varšuvos lenkų seimo „mažumų“ teisių įstatymus, kurie neduoda jokių teisių Seinų – Suvalkų srities lietuviams. Pasirašė atstovai Seinų miesto ir kaimų: Radžiūčių, Lumbių, Klevų, Naujasodės, Bubelių, Rubežankos, Ramoniškės, Paliūnų, Navinykų, Didžiulių, Vidugirių, Pelalių, Būdos, Taurašyškės, Pristavonių, Burbiškių, Senkūrų, Žegarių, Rašečių, Skarkiškių, Šklernos, Rakelijos, Aradnykų, Dusnyčios, Juodeliškės, Rimkežerų ir kitų mažesnių kaimų“ (ten pat, p. 284).

Dusnyčios geopolitinė padėtis

Tiek apie šį gražų Dusnyčios kaimą, esantį tarp Galadusio ir Alno ežerų (sujungtų tekančia per kaimą Dusios upe, kai kur vadinama Dusne, o neseniai melioruotojų „pakrikštyta“ Łączna vardu), besiribojantį su valstybine siena, Alnų ir Krasnagrūdos kaimais, galima buvo sužinoti iš anksčiau pateiktų šaltinių ir kaimyno pasakojimų. Jurgio Skripkos atmintis išsaugojo labai daug vertingų ir sunkiai net pagal archyvines medžiagas dabar atgaminamų duomenų. Apie 1995-uosius jo paprašiau, kad išvardytų visus gyventojus, iki 1938 m. (pagal kitus šaltinius, iki 1936 m.) gyvenusius gatviniame kaime, pas mus vadinamame sodžiumi. Juos, kaip sakė, jis gerai atsimenąs, nes tos net 36 sodybos buvo susispietusios nedideliam ruože nuo Galadusio kranto iki dabartinės Jono Verkevičiaus sodybos (apie 1,5 km) ir tik keletas – prie kitų kelių. Tie žmonės gyveno tarpukariu Lenkijos teritorijoje ir dalį laukų turėjo už valstybinės sienos (čia dar galiojo trilaukė sistema).

Kai pagaliau nuspręsta ir Dusnyčioje įgyvendinti žemės reformą (kituose kaimuose tai padaryta daug anksčiau), reikėjo kai kuriems gyventojams persikelti su savo sodybomis į Lietuvoje esančias šio kaimo žemes. Kokiu principu buvo išrinkti tie, kurie turėjo persikelti gyventi į kitą valstybę, gal kada nors atsakys istorikai, nes atsimenančių šį procesą kaimo gyventojų jau seniai nėra tarp gyvųjų. Tie, kurie išsikėlė, galbūt siekdami būti savo tėvynėje, neilgai gyveno naujai įkurtose sodybose, nes po II pasaulinio karo sovietai dėl valstybinės sienos apsaugos juos iškeldino dviejų kilometrų spinduliu, neseniai jų perstatyti pastatai buvo nugriauti, o buvę laukai nedirbami apaugo krūmais. Šie žmonės su buvusiais kaimynais ar giminėmis, esančiais kitoje valstybinės sienos pusėje, ilgus dešimtmečius negalėjo susitikti, o dabartinė karta jau visai neatsimena jų pavardžių.

Autorius: Janina Macukonienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama