Lozoraičių šeima okupuotos Lietuvos laisvinimo diplomatinėje tarnyboje

2024-uosius LR Seimas paskelbė Diplomatų Lozoraičių metais, pagerbdamas užsienio reikalų ministrą, Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) vadovą Stasį Lozoraitį vyresnįjį ir jo du sūnus: Lietuvos diplomatinį atstovą Vašingtone ir Romoje Stasį Lozoraitį jaunesnįjį, vadintą Vilties prezidentu, bei Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto Kazį Lozoraitį.

Šį prasmingą ir kaip niekad anksčiau platų paminėjimą turime matyti ir vertinti platesniame kontekste, kovų dėl Lietuvos laisvės, ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo SSRS okupacijai krašte ir užsienyje fone. Viena iš svarbaus politinio pasipriešinimo okupacijai formų buvo LDT veikla tose valstybėse, kurios oficialiai nepripažino Lietuvos okupacijos ir leido (kad ir ribotai) veikti Nepriklausomos Lietuvos paskirtiems diplomatams. Jų veikla, turint galvoje ribotas galimybes, buvo itin svarbi Lietuvos valstybingumo tęstinumui išsaugoti. Suprantama, tam reikėjo ryžto, idealizmo ir tikėjimo Lietuvos laisvinimo bylos laimėjimu, nepaisant to, jog vilties kibirkštėlė beveik visą okupacijos laikmetį buvo ant užgesimo ribos. Priminkime, kad diplomatams tuomet teko dirbti ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis, dargi patirti tam tikrus vidinius nesutarimus, pvz., santykiuose su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK).

Nusipelniusių Lietuvos valstybei šeimų aptariamuoju laikmečiu buvo nemažai. Lozoraičiai yra tam tikras simbolis diplomatų šeimos, savo pasirinkimus susiejusios su darbu Lietuvai, savo šaknis vedančios nuo šeimos pradininko Motiejaus Lozoraičio.

Lozoraičių veiklos žinovė, tyrinėtoja prof. Asta Petraitytė-Briedienė (VDU) pažymi, kad jų šeimos potencialo kūrėju būtent ir tenka įvardinti Motiejų Lozoraitį – XIX a. gyvenusį advokatą, kuris buvo vienas iš „Varpo“ bendradarbių, eruditas, valstybininkas ir reikšmingų veikėjų, tokių kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir dr. Kazys Grinius, bendražygis.

Taigi M. Lozoraičio sūnus Stasys, bręsdamas tėvo aplinkoje, patirties sėmėsi ir iš tėvo bičiulių, kurie buvo ir jo mokytojai gimnazijoje, šeimos draugai. Dar kartą įsitikiname, kokios svarbios vertybinio auklėjimo procese yra šeima ir ją supanti aplinka. Mokslininkės teigimu, Stasys Lozoraitis perėmė šių tautos patriotų pamatines vertybes, kurios suformavo ir jo, kaip valstybininko ir diplomato, mąstymą. Taip pat du jo sūnūs, Stasys ir Kazys, tęsė senelio ir tėvo kovą už Lietuvos nepriklausomybę gyvendami svetur ir ne rožėmis klotomis sąlygomis.

Lietuvos valstybė šįkart nepagailėjo pastangų tinkamai supažindinti visuomenę su daug nuveikusiais savo tėvynei veikėjais. Organizuojamos buvo konferencijos, parodos – plačiausia jų Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“. Ši paroda ir ją lydintys renginiai bei dokumentinis filmas apie Vilties prezidentą supažindino plačiąją visuomenę su mažiau žinomu Lietuvos laisvinimo bylos aspektu, diplomatų šeimos veikla okupacijos ir laisvėjimo sąlygomis. Renginių dalykiškumą, pasisekimą užtikrino mokslininkų, kultūros, diplomatijos atstovų dalyvavimas jų ruošime ir sklaidoje.

Nota bene turėjome progą dokumentinį filmą apie Stasį Lozoraitį jaunesnįjį pažiūrėti Punsko lietuvių kultūros namuose, dargi su išsamiais istoriko doc. dr. Algimanto Kasparavičiaus komentarais ir įvadu į epochos foną.

Lozoraičiai glaudžiai susiję su sudėtingo Lietuvos šimtmečio istorija. Pradedant Stasiu Lozoraičiu vyresniuoju (1898–1983), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu (1940–1983), baigiant Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju (1924–1994) bei Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kaziu Lozoraičiu (1929–2007). Mūsų šalies valstybingumo išsaugojimui penkis dešimtmečius nuo SSRS okupacijos labai svarbų darbą atliko būtent Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) svetur, kuriai vadovavo Stasys Lozoraitis ir kurioje dirbo abu jo sūnūs.

„LDT buvo lojali tautai ir valstybei. Ne santvarkai, ne pirmiesiems valstybės asmenims, ne ideologijoms ir ne partijoms. Tai buvo lyg tvirta priesaikos, atsakomybės ir garbės saitais surišta šeima“, – pažymi dr. A. Petraitytė-Briedienė ir papildo, kad diplomatai, paties Vilties prezidento teigimu, niekuomet nesivadovavo asmeniškumais, nors ir ilgus metus dirbo itin sunkiomis sąlygomis.

Jau nepriklausomai Lietuvai dirbo Motiejaus sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kartu su žmona Vincenta Matulaityte – visuomenininke, kultūrininke, laikraščių leidėja. Kultūros vaidmens supratimas tautos ir valstybės gyvenime buvo vienas iš pagrindinių šaltinių Lietuvos pažangos, kuri pasiekta per trumpą laiką nepaisant vidinių politinių perturbacijų.

SSRS Lietuvos okupacija Lozoraitį su šeima aptiko Romoje, kur jam URM vadovo Juozo Urbšio, gresiant pavojui valstybės suverenitetui, buvo pavesta speciali užduotis vadovauti LDT svetur, išlaikant okupuotos valstybės tęstinumą. Tad tam tikslui savo gebėjimus ir jėgas atidavė visa šeima su sūnų kitatautėmis žmonomis imtinai. Užmegzti asmeniniai Lozoraičių ryšiai kultūrinės ir politinės diplomatijos srityje padėjo skleisti žinią apie Lietuvos pasipriešinimą okupacijai. Diplomatinėje Lietuvos sferoje Lozoraičiai tapo pavyzdžiu, kaip nepalaužiama dvasia atstovauti Lietuvos laisvės bylai demokratiniame pasaulyje. Tokius diplomatus išugdė per trumpą laiką iš vargo kylanti ką tik atkūrusi nepriklausomybę Lietuva!

Stasys Lozoraitis jaunesnysis sulaukė ir savo veiklos rezultatų, Lietuvos nepriklausomybės. Ir buvo pakviestas kaip vienas iš dviejų kandidatų į svarbiausią valstybėje postą – visos tautos renkamo valstybės prezidento (1993 m.). S. Lozoraitis atsargiai žvelgė į savo galimybes konkuruoti su kairiuoju, postkomunistiniu kandidatu, skeptikas buvo ir jo būsimo rinkimų štabo vadovas Valdas Adamkus. Kaip teigia Sąjūdžio lyderiu ir Atkuriamojo Seimo vadovu tapęs dešiniojo sparno kandidatas į prezidentus prof. Vytautas Landsbergis, Lozoraitis buvo įtrauktas į kairiųjų, gal ir centristų žaidimą sukelti sumaištį ir laimėti prieš Lietuvos rinkėjo nepažįstantį kandidatą. Tam pasitarnavo Lozoraičio iškvietimas į Varšuvą. „Viktorijos“ viešbutyje Justino Karoso vadovaujama delegacija suruošė su juo pasitarimą, kuriame išreikštas patikinimas, jog bus „visų“ kandidatas, o nesėkmės atveju išliks ambasadoriaus poste Vašingtone. Lozoraitis, pusbrolio Vytauto Landsbergio (atsisakiusio kandidatuoti) paragintas, sutiko kandidatuoti. Deja, LDDP pažadas, kaip paliudija ir Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas apie Vilties prezidentą, likęs neištesėtas.

Man ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atvykimas į Varšuvą buvo netikėtas. Prieš įvyksiantį su Lietuvos politikais susitikimą buvau Jo pakviestas atvykti į „Viktorijos“ viešbutį „susitikti“. Per ilgus metus darbo Varšuvoje pripratęs buvau prie tokių „ekstra“ susitikimų su įvairaus rango svečiais ar iš Lietuvos, ar iš Vakarų. Kadangi prieš kelerius metus apsistojus profesiniais reikalais Romoje, LKMA būstinėje, kelis vakarus praleidome su mane aplankančiu Kaziu Lozoraičiu, matyt, Jis ir patarė vyresniajam broliui pakalbinti mane Varšuvoje prieš susitinkant su Lietuvos politikais.

Taigi susitikome su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu vienas kito asmeniškai nepažinoję, tačiau iškart užsimezgė atviras ir nuoširdus bendravimas. Kalbėjomės apie situaciją Lenkijoje ir Lietuvoje, santykių su Lenkija perspektyvas, Lenkijos lietuvių padėtį. Dar trumpai pabendravome po S. Lozoraičio pasitarimo su Lietuvos politikais. Mano atmintyje įstrigo pora jo frazių: „jie nesupranta santykių su Lenkija sudėtingumo“ (apie pasitarimo dalyvius), „santykiuose su Lenkija laikykitės asimetrijos principo“, „saugokite Lietuvos sienas“ (pabrėžtinai). Atsisveikinant paspaudė ranką ir palinkėjo, kaip supratau, visai Lenkijos lietuvių bendruomenei: „ laikykitės, esame su jumis.“ Išsiskyrėme lyg seni pažįstami, jungiami tų pačių idėjų ir tikslų.

Diplomatų Stasio ir Kazio Lozoraičių susirūpinimą Lietuvos nepriklausomybės išlaikymu, jos teritoriniu integralumu, tautos kultūrinio brandumo kėlimu lydėjo iš Lietuvoje subrandinto tėvo perimta patirtis, kuri nuosekliai tęsiama buvo iki paskutinių jų aktyvumo dienų. Todėl Vilties prezidentas galėjo užtikrintai savo rinkimų kampanijoje apeliuoti: „Aš Lietuvai dirbu keturiasdešimt metų. Aš nieko kito nedariau: aš nebuvau svetimos valstybės pilietis, aš neturėjau svetimos valstybės paso, aš neprisiekiau svetimai valstybei, aš netarnavau svetimoms valstybėms. Mano tėvai ir aš gimėm su lietuvišku pasu ir tokie likom iki šios dienos.“ Nė žodžio apie „globalią Lietuvą“! Užtat Lozoraičių kalbose, tekstuose pabrėžiama buvo istorinės atminties svarba, negausios tautos laimėjimai, priklausymas Vakarų civilizacijai per savo laimėjimus, indėlį į jos bendras vertybes. Lietuvoje Vilties prezidentas „tautinės Lietuvos“ sutiktas buvo nuoširdžiai ir su pasitikėjimu, o „sovietinės Lietuvos“ priešiškai. Rinkimų svertai buvo pastarųjų pusėje. S. Lozoraitis netrukus, nesilaikant diplomatinio protokolo ir ankstesnių pažadų, atšauktas iš atstovybės vadovo posto Vašingtone. Diplomato darbą baigė Romoje.

Lietuvos diplomatai in exile ilgus metus veikė turėdami minimalius finansus. Stasys Lozoraitis jaunesnysis apie trylika metų apskritai negaudavo jokio atlygio už savo veiklą Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto... Lietuvos diplomatijos užsienyje tyrinėtoja A. Petraitytė-Briedienė rašo, kad gyvenant Romoje diplomatui S. Lozoraičiui j. teko verstis gido praktika – kadangi mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų ir italų kalbas. Tačiau jis pats šią situaciją priėmė oriai, tikino garantuosiąs tolesnį pasiuntinybės veikimą ir be finansų. Taip galėjo kalbėti, nes jo finansinių išteklių šaltinis buvo žmona Daniela.

Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai buvo Lietuvos valstybingumo židiniai ir jos gyvasties įrodymas, svari politinė rakštis ir priešprieša okupantų propagandai. O susipažinę su okupacijos padariniais Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje tiek Stasys, tiek Kazys Lozoraičiai nenusivylė, tikėjo geresne jos ateitimi, kurią reikėjo bendrom pastangom susikurti. Darbštumu ir sąžiningumu, taupumu, t. y. tomis savybėmis, kurios buvo Lozoraičių šeimai būdingos.

„Lietuvos žmonės moka, nori statyti kažką gražesnio, kažką doresnio, šviesesnio, nes kitaip visos tos kovos, kurias mes vedėme, jūs, mes, partizanai, visi kiti, nebūtų tikrai vertos aukų. Mes turim būtinai žengt į saulę. Atstatykim Lietuvą, ne tiktai mūrus Lietuvos, bet ir moraliai, sąmonę, tą gražią sąmonę, kuri jau buvo nepriklausomoj Lietuvoj sustiprėjusi ir kuri tikrai vedė žingsnius ir mano tėvo, ir jūsų tėvų, ir senelių“, – tvirtino Vilties prezidentas.

Jauniausias iš trijų diplomatų, Kazys Lozoraitis, taip pat buvo didelis tėvo ir brolio pagalbininkas, jų darbų tęsėjas. Pasižymėjo kruopštumu, kuklumu, tačiau iš jo laikysenos buvo jaučiama vidinė galia, pasitikėjimas savo jėgomis. Diplomatinę karjerą pradėjo 1960 m. atstovybėje prie Šventojo Sosto, atlikdamas pasiuntinio S. Girdvainio asmeninio sekretoriaus, LDT šefo, savo tėvo, sekretoriaus pareigas. Prisidėjo prie Italijos radijo laidų lietuvių kalba rengimo. 1972 m. įsidarbino Vatikano radijo lietuvių redakcijoje. 1985 m. Kazys tapo atstovybės prie Šventojo Sosto kanceliarijos vedėju, šias pareigas ėjo iki 1992 m. Tų pačių metų gegužės mėnesį paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, 1994 m. tapo ir pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Maltos ordinui. Ambasadai prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Kazys vadovavo iki 2004 m. lapkričio mėnesio.

Ypatingą vaidmenį diplomatų Lozoraičių gyvenime ir veikloje atliko jų žmonos: Stasio Lozoraičio vyresniojo Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasio Lozoraičio jaunesniojo Daniela D’Ercole-Lozoraitienė (išlaikė savo vyrą, kai šis didelę dalį gyvenimo dirbo be atlygio), Kazio Lozoraičio Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (ištikimai rėmė vyrą, mezgant ryšius su diplomatui reikalingais politikos ir kultūros atstovais). Jos garsino Lietuvą pasaulyje.

Turinčius galimybę raginu plačiau įsigilinti į Lozoraičių giminės gyvenimus ir Lietuvos diplomatijos veiklą bent per nuorodose pateiktus šaltinius. Naudinga būtų pažiūrėti kino režisieriaus Audriaus Juzėno sukurtą dokumentinį filmą „Stasys Lozoraitis jaunesnysis“.

Pasakojimą apie Lozoraičių nuopelnus Lietuvai jos kovose dėl laisvės prasminga baigti Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės dr. Rūtos Kačkutės mintimi, ko galime semtis iš Lozoraičių veiklos: „Nepavargti, teigiamai žiūrėti į ateitį ir didžiuotis savo valstybe...“

Autorius: Bronius Makauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama