Akademiko Zigmo Zinkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms
Stowarzyszenie Litwinów w Polsce
Turinį įkėlė
Šiemet minimos pasaulinio lygio baltisto, akademiko profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus (1925–2018) 100-osios gimimo metinės. Šia proga 2025 metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Zigmo Zinkevičiaus metais, Seime įvyko akademikui skirta konferencija „Kalba, tauta, valstybė“, išleista atsiminimų apie jį knyga „Kalba buvo jo gyvenimas“.
Vienas produktyviausių XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios bei labiausiai cituojamas lietuvių kalbininkas gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodausių kaime, netoli Ukmergės. Mokėsi Juodausių šešiametėje mokykloje (1933–1939), po to Ukmergės gimnazijoje (1939–1945). 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universitete, jį baigęs liko ten dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą. Vilniaus universitete Z. Zinkevičius dirbo 45 metus! 1954–1968 m. jis buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973–1988 m. Lietuvių kalbos, 1988–1991 m. Baltų filologijos katedros vedėjas. Profesorius dėstė ir Vilniaus pedagoginiame institute (VPI), vėliau ir Lietuvos konservatorijoje, atkurtame Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Z. Zinkevičius 1995–1996 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, 2001–2009 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) vyr. redaktorius (2000–2006), leidinio „Kalbos praktikos patarimai“ vyr. redaktorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. Profesorius (1969), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990), Lietuvos katalikų mokslų akademijos (1991), Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982), Norvegijos mokslų akademijos (1991), Latvijos mokslų akademijos (1995) akademikas, Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės daktaras.
Pagrindinės akademiko mokslinių interesų sritys: baltistika, lietuvių kalbos istorija, dialektologija, vardynas, tarmės, Rytų Lietuvos kultūra. Pasaulyje nebuvo ir turbūt dar ilgai nebus mokslininko, tiek daug davusio lietuvių kalbos istorijos tyrinėjimams. Z. Zinkevičius parašė per 100 knygų, daugiau nei 1000 mokslinių straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis ir dar apie 1000 populiariųjų straipsnių. Vien jo straipsnių rinktinė (2002–2004) sudaro 4 storus tomus! Jis padėjo parengti apie 20 lituanistinių kalbos vadovėlių aukštosioms mokykloms. Akademikas nebuvo vien „kabinetinis“ mokslininkas, gyvai domėjosi daugeliu valstybės gyvenimo aktualijų, ypač rūpinosi nutautintos Rytų Lietuvos reikalais, lietuvių gyvenimu už Lietuvos ribų, gynė lietuvių kalbą ir nuo pseudomokslininkų, ir nuo biurokratų.
Sunku išvardyti visas akademiko knygas, būtina paminėti bent svarbiausias. Turbūt reikėtų jas padalinti (sąlyginai) į mokslo ir mokslo populiarinimo grupes. Prie svarbiausių mokslo veikalų priskirtina profesoriaus „Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ (1977), „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (2 tomai, 1980–1981), 7 tomų „Lietuvių kalbos istorija“ (1984–1995), „Lietuvių tautos kilmė“ (2005), „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“ (2006).
„Lietuvių asmenvardžiai“ (2008) yra stambiausias jo mokslinis darbas apie lietuvių asmenvardžius. Jame – asmenvardžių (daugiausia pavardžių) formavimosi apžvalga. Temiškai panašus yra ir „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“ (2007), kur paneigiama dažnai perdėtai išpūsta gudų elementų įtaka Lietuvos vardynui.
Daug mokslinių darbų parašyti populiaria, skaitytojui suprantamesne forma. Pavyzdžiui, darbe „Lietuvių poteriai“ (2000) autorius, remdamasis lingvistiniais duomenimis, įtikinamai įrodo, kad svarbiausi poteriai buvo išversti į lietuvių kalbą dar Mindaugo laikais XIII a. iš senosios vokiečių kalbos, o ne po Jogailos krikšto 1387 m. iš lenkų kalbos, kaip buvo manyta iki šiol. Krikščionybės įtakai skirti ir darbai „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ (2005) bei „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“ (2010).
Z. Zinkevičius aktyviai domėjosi Pietryčių Lietuvos problemomis. Be nuveiktų darbų šiame krašte jam būnant ministru ir vėliau, pažymėtinas darbas „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993, rusų kalba 1996), kur populiariai ir aiškiai pasakojama šios Lietuvos dalies istorija, paneigiami piktavalių prasimanymai, iškraipantys jos vaidmenį istorijoje. Panašias problemas paliečia ir „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (2012).
Akademikas nesitaikstė ir su vietinių prasimanėlių „kūryba“. Tam skirta studija „Istorijos iškraipymai“ (2004), kur detaliai aptariamos ir paneigiamos visos tos teorijos. Gerokai iki dabar kilusios „litvinizmo“ (baltarusių antilietuviškų pretenzijų) bangos Z. Zinkevičius įtikinamai sutriuškino visus jų nemokšiškus argumentus, remdamasis kalbotyros mokslu – „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011).
Be keliolikos vadovėlių studentams, paminėtinas labai gražiai išleistas populiarus albumas mokiniams „Tautos kilmė“ (kartu su archeologu A. Luchtanu ir antropologu G. Česniu, 2006 m.; yra jo leidimai ir anglų, vokiečių, rusų ir italų kalbomis), kuriame vaizdingai pasakojama apie lietuvių kalbos ir tautos kilmę. Tautos praeičiai skirta ir viena paskutinių akademiko knygų „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2013).
Mūsų regiono problematikai skirtos studijos „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ (2010) ir „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos pavardėse“ (2011), kuriose autorius įrodo, kad didžioji dalis to krašto pavardžių yra lietuviškos arba baltiškos kilmės. Neužmiršta ir Mažoji Lietuva – „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (2008).
Visi čia paminėti darbai yra atskiros knygelės, apie straipsnius net nekalbėsime. Būtina pažymėti, kad nepaisant gausybės akademinių ir visuomeninių nuopelnų, prof. Z. Zinkevičius buvo nepaprastai kukli asmenybė, dėmesingas patarėjas, įdomus pašnekovas, didelis Lietuvos patriotas, giliai išgyvenęs dėl atkurtos valstybės klaidų ir nesėkmių. Ir tai visai ne skambūs žodžiai! Juk Z. Zinkevičiaus pastangomis per pusantrų metų jam būnant ministru buvo sukurtas lietuviškų mokyklų tinklas Pietryčių Lietuvoje...
Šįkart liko neaptarta akademiko veikla jam būnant Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru (1996–1998) bei Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) pirmininku (1999–2001). Bet tai jau atskira ir ne mažiau intriguojanti istorija. Apie ją – kitą kartą.
Autorius: Darius Vilimas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
