Kunigas Pijus Andziulis MIC

Pijus Andziulis gimė 1870 m. balandžio 14 d. Smalinyčios kaime, Vilkaviškio parapijoje. Pradinio mokslo siekė Paežerių pradžios mokykloje, toliau mokėsi Suvalkuose Misiongevičiaus progimnazijoje, Marijampolės gimnazijoje išlaikė keturių klasių egzaminus. Mokydamasis Suvalkuose kartu su Jonu Kriaučiūnu, Jurgiu Karuža platino į miestą atsiunčiamą „Aušrą“. Ją paštu iš Marijampolės atsiųsdavo Petras Kriaučiūnas. 1891–1894 m. tarnavo carinėje kariuomenėje. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1895 metais. Tais metais į pirmą kursą buvo priimta penkiolika klierikų, iš kurių keturiolika buvo kilę iš lietuviškos vyskupijos dalies parapijų ir vienas iš Seinų parapijos Krasnavo valsčiaus. Iš žymesnių kurso draugų galima paminėti bažnytinės teisės ir filosofijos mokslų daktarą, kanauninką Vincentą Vizgirdą, buvusį Vilkaviškio vyskupijos administratorių, Ignotą Čižauską, Antaną Uogintą.

Klierikas P. Andziulis dalyvavo Seinų kunigų seminarijos klierikų slaptoje lituanistinėje veikloje. Juozapas Stakauskas nurodo tokį faktą: „Kunigiškam uolumui palaikyti kai kurie jaunieji 1900 metų laidos kunigai buvo nutarę, išėjus iš seminarijos, kasmet drauge suvažiuoti ir laikyti bendrai slaptas rekolekcijas. Prie šio būrelio priklausė: Ignas Čižauskas, Vincas Šeškevičius, Vincas Slavynas, Pijus Andziulis, Stan. Čepulis. Tikrai per trejus metus šie kunigai savo nutarimą vykdė. Vieną kartą jie buvo susirinkę Gelgaudiškyje, antrą kartą Smalinyčioje (Vilkaviškio apskr.).“ (Juozapas Stakauskas, Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, sudarė Algimantas ­Katilius, Vilnius: Aidai, 2003, p. 199.) Kunigų seminariją P. Andziulis baigė 1900 m. ir tais pačiais metais Seinų vyskupo Antano Baranausko buvo įšventintas kunigu.

Po seminarijos baigimo 1900–1904 m. buvo Naumiesčio parapijos vikaras, po to iki 1905 m. Skriaudžių vikaras. Iš Skriaudžių perkeltas Silvanovcų parapijos vikaru. Šioje parapijoje buvo nemažai carinės valdžios persekiojamų unitų, kuriems dvasinius patarnavimus teikė kun. P. Andziulis. Suvalkų gubernijos žandarų valdybos viršininkas savo 1905 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 1152 nurodo, kad kun. P. Andziulis pasakė (gegužės 9 d.) Silvanovcų bažnyčioje pamokslą. Sakytame pamoksle teigė: dabar jau visi katalikai, katalikų tikėjimas visų geriausias, kad tikėjimo laisvė priklauso ne nuo valdovo, bet nuo Dievo, kad tik Dievas davė tikrąjį tikėjimą, už ką reikia dėkoti Dievui ir Japonijai, jog nereikia mokėti mokesčių, kad būtų susilpninta Rusija, ir nereikia gerti degtinės ir alaus, kad neplauktų pajamos į iždą. Iš Silvanovcų iškeltas į Pilypavo parapiją. 1906–1908 m. Rudaminos parapijos vikaras, 1908 m. paskirtas Veiverių mokytojų seminarijos kapelionu. Pirmojo pasaulinio karo metais su seminarija pirmiausia iškeltas į Vilnių, o paskui Soročenus, 1917 m. – į Riasną Charkovo gubernijoje. Į Lietuvą sugrįžo 1918 metais.

Dirbdamas Rudaminos parapijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje, kun. P. Andziulis aktyviai reiškėsi „Žiburio“ draugijos skyrių veikloje. Rudaminos „Žiburio“ draugijos skyrius įsteigtas lapkričio 4 dieną. Šio skyriaus pirmininku išrinktas kun. P. Andziulis. Juo buvo iki darbo Rudaminos parapijoje pabaigos. Kazys Šapalas apie Rudaminos skyriaus veiklą rašė: „1907 m. skyrius daug nuveikė. Išlaikė knygyną, kur buvo per tūkstantį knygų. Įsteigė Rūdelės kaime pradžios mokyklą, kurią lankė 27 vaikai, bet po kiek laiko valdžia prie mokyklos prikibo ir uždarė. Vedė stiprią propagandą prieš girtavimą ir smuklių lankymas sumažėjo. Metų pabaigoje skyrius turėjo 111 narių. Nario mokesčio surinko 424 rb, išlaidų turėjo 350,21 rb. Mergaičių progimnazijai Marijampolėje paaukojo 20 rb, vyskupo Baranausko paminklui statyti – 10 rb. Neblogas veikimas buvo ir 1908 metais. Atidaryta skaitykla. Kviestas agronomas V. Totoraitis skaityti paskaitų ūkio klausimais. Nutarta įsigyti skyriui namus, kuriuose įsikurtų knygynas, skaitykla, arbatinė ir salė susirinkimams.“ (Kazys Šapalas, „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos, sudarytojai Teresė Gustienė, dr. Vida Pukienė, Algimantas Katilius, Marijampolė: Piko valanda, 2009, p. 256.) Toliau apie kun. P. Andziulio indėlį į skyriaus veiklą rašoma: „Bet užsidegimas neilgai truko. Kol skyriui vadovavo kun. Pijus Andziulis, kuris savo dideliu iškalbingumu sugebėdavo uždegti ir paveikti žmones, skyrius gerai veikė. 1908 m. jis buvo iškeltas į Veiverius ir „Žiburio“ veikimas ėmė blankti.“ (Ibid., p. 256.)

Veiverių „Žiburio“ draugijos skyrius buvo įsteigtas 1907 m. balandžio 7 d. 1910 m. įkurta „Žiburio“ taupomoji ir skolinamoji kasa, kuri iš apylinkės ūkininkų sutraukė nemažai indėlių. 1911 m. indėliai siekė 25 tūkstančius rublių. Kasa davė pelno. Parapijos namų statybai kasa paaukojo 300 rublių. Kun. P. Andziulis Veiverių „Žiburio“ draugijos skyriaus valdybos pirmininkas buvo 1910 metais. „Šaltinio“ laikraštyje paskelbta Mykolo Krupavičiaus korespondencija iš Veiverių. Be gerų dalykų, korespondentas pastebėjo ir neigiamų pasireiškimų. Veiveriuose be monopolio veikia net penkios aludės. Mišios jau seniai pasibaigusios ir žmonės išsiskirstę po namus, bet aludės pilnos, vis girdisi girtų balsai. Prie vienos susimušė keli vyrai, „ten vėl apsiseilioję glėbesčiuojasi, čia vėl mergų būrys išsiveržė laukan iš aludės ir ką tai pakuždėjusios vėl sugrįžo“. (Von der Michaelson [Mykolas Krupavičius], Veiveriai, Šaltinis, 1912, Nr. 44, p. 702.) Į šią korespondenciją atsakė kun. P. Andziulis. Pradžioje atsakymo nurodė, kad Veiveriuose gyvena jau penkti, o juos pažįsta nuo 1904 m., kada gyveno netolimuose Skriaudžiuose. Jei korespondento teiginiai būtų taikomi tam laikui, tai gal ir tiktų. Tačiau dabartiniam laikui netinka. Veiveriuose yra monopolis ir ­keturios aludės, o ne penkios. Reikia žinoti, kad čia esanti valsčiaus raštinė, kurią lanko visa Pažėrų parapija ir pusė Skriaudžių. Čia yra paštas ir per Veiverius eina traktas tarp Kauno ir Marijampolės. Taigi esą kam išlaikyti tuos alkoholio namus. Neteisybė, kad veiveriečiai sėdi juose iki gaidžių. Daug kartų korespondencijos autoriui tenka po Mišparų pereiti per Veiverius, ir su džiaugsmu gali pasakyti, kad beveik visada viešpatauja tyla. Tiesa, kad visoje parapijoje yra keletas girtuoklių ir nedidelis būrelis, kurie dar nepabudo iš senovės raugo. Tačiau dauguma vaikinų bunda ir stoja į visuomeninį darbą. O kalbant apie mergaites, tai jos smuklių nelanko. „Žiburio“ draugija jaunimo mielai lankoma ir palaikoma. Prie parapijos namų statybos draugijos prisidėjo pinigais, o parapija darbu. Per laidotuves Veiverių parapijoje neduodama jokių svaiginamųjų gėrimų. Veiveriuose yra arbatinė. (Pijus Andziulis, Veiveriai, Šaltinis, 1912, Nr. 46, p. 732–733.)

Palaimintojo Jurgio Matulaičio iniciatyva buvo atnaujinta marijonų vienuolija, buvusi ant išnykimo ribos. Pirmaisiais atnaujintos vienuolijos vienuoliais tapo pats J. Matulaitis ir Pranciškus Būčys. Vienuolijos plėtrai buvo ieškoma naujų kandidatų. Tarp pirmųjų kandidatų buvęs ir kun. P. Andziulis. Marijonų generolas Vincentas Senkus 1910 m. sausio 9 d. į marijonų vienuoliją bandomajam laikotarpiui priėmė tris Seinų (Augustavo) vyskupijos kunigus: Joną Totoraitį, Pijų Andziulį ir Antaną Civinską. Iš paminėtų trijų kandidatų tuokart tik J. Totoraitis įstojo į noviciatą ir po to davė vienuolio įžadus. P. Būčys atsiminimuose apie P. Andziulio netapimą dar ­vienuoliu rašo: „Trumpai pas mus pabuvo ir kun. Pijus Andziulis, kuris ketino ir norėjo įstoti į marijonus, bet jo pareigos Veiverių mokytojų seminarijoje nebuvo suderinamos su tuo sumanymu, o tų pareigų negalėjo palikti be žymaus nuostolio Bažnyčiai.“ (Vyskupo P. Būčio atsiminimai, d. 2, Čikaga, 1966, p. 112.) Kandidatas į vienuolius P. Andziulis dalyvavo baltųjų marijonų paskutinio generolo V. Senkaus laidotuvėse Marijampolėje. Anot P. Būčio, laidotuvėse lietuvišką pamokslą ypač gražiai pasakė kun. P. Andziulis.

Knygoje „Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys, Laiškų dialogas“ P. Andziulio pavardė minima 31 laiške (jis įvardijamas taip: kun. Andziulis, A., Andžiulis, Andž., kun. Pijus). Iš laiškų aiškėja šio kunigo noras tapti marijonų vienuolijos nariu. 1909 m. liepos 19 d. laiške P. Būčys nurodo, kad P. Andziulis ir Seinų kunigų seminarijos dvasios tėvas Jonas Katilius prie geriausių kunigų priskyrė Vincą Šeškevičių, kurį galima pakalbinti tapti marijonu. 1910 m. sausio 5 d. P. Būčio laiške rašoma, kad V. Senkus sutiko su tuo, jog P. Andziulis, A. Civinskas ir J. Totoraitis atlikti noviciatą važiuotų į Sankt Peterburgą. Kun. P. Andziulis apsiima važiuoti į Sankt Peterburgą ateinantį pavasarį, kai tik pasibaigs mokslas Veiverių seminarijoje. 1910 m. sausio 10 d. P. Būčio laiške nurodoma, kad P. Andziulis, J. Totoraitis ir A. Civinskas formaliai įsijungė į Tėvų Marijonų vienuoliją. 1910 m. birželio 9/22 d. J. Matulaičio laiške rašoma, kad Lomžoje vyskupas Antanas Karosas leido J. Totoraičiui atlikti noviciatą, o apie P. Andziulį sakoma: „Matydamas tokį prielankumą, prašiau, kad paliuosuot ir Andžiulį: Jo Malonybė sutiko tai padaryti, kai truputį apsižiūrės, sakė, jei negalėsiąs taip ūmai paliuosuoti, tai visgi paliuosuosiąs už kokių 6 mėnesių ar metų; bet gal da ir dabar paliuosuos.“ 1911 m. sausio 4 d. P. Būčio laiške iš Kauno rašoma: „Po pietų išėjau pas kun. Dogelį. Radau kun. Andziulį. Svečiai sutrukdė mano pasikalbėjimą su kun. Dogeliu, todėl su kun. Andziuliu parėjova pas mane, sustatėva jo prašymą Seinų vyskupui, kad kunigą paliuosuotų nuo prefektavimo. Kun. Pijus tą prašymą perrašė gražiai ir paliko man, kad nuvežčiau į Seinus. Jis dar man įteikė 50 rublių: į bendrą kasą.“ 1911 m. rugsėjo 21 d. P. Būčio laiške nurodomos P. Andziulio pajamos ir išlaidos liepos ir rugpjūčio mėnesiais. 1911 m. rugsėjo 25 d. J. Matulaičio laiške pažymima, kad iš P. Andziulio gavo 100 rb šiaip ir 100 Mišioms. 1912 m. rugpjūčio 31 d. laiške rašo, kad kun. P. Andziulio noras sustiprėjęs. Čia tikriausiai turima galvoje vienuolystė.

Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. P. Andziulis įstojo į marijonų vienuoliją. Tuo metu marijonai kūrėsi Marijampolėje. Be P. Andziulio, tuokart į marijonus įstojo kunigai Vincentas Dargis, Kazimieras Rėklaitis, o kiek vėliau – dar devyni, iš jų du latviai. P. Andziuliui teko būti Marijampolės namų vyresniuoju. Vėliau buvo Patašinės namų vyresnysis ir maisto tiekėjas Marijampolės vienuolynui. 1939 m. buvo išrinktas Lietuvos Šv. Jurgio provincijos provincijolu.

P. Andziuliui teko 1922 m. vykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Be kitų marijonų, ir jis rinko aukas Marijampolės marijonų gimnazijos rūmų statybai. Tai gerai matosi iš J. Totoraičio rašytų laiškų P. Andziuliui į Ameriką. Čia jis ne tik rinko aukas, bet ir vedė misijas lietuviškose parapijose. P. Būčys apie rinktas aukas ir misijas rašo: „Lėšų gauta iš Amerikos, bet ne dovanai. Kun. Pijus Andziulis ir kun. Andrius Cikoto (šis gudas, bet lietuviškai mokėjo) ištisus metus važinėjo po Amerikos lietuvių parapijas laikydami misijas. Tos misijos buvo žymiai tobulesnės už kapucino tėvo Kazimiero misijas (vėliau tėvas Kazimieras išstojo iš kapucinų ir gyveno Kaune kaip kun. Jonas Kudirka). Misijonierių uždarbis davė lėšų antrajam aukštui ant vienuolyno pastatyti, gimnazijos triobai, elektros stočiai įrengti, antrajam aukštui uždėti ant buvusios senos ir mažos trobelės, beveik du kartu ją pailginus. Toje triobelėje įsitaisė spaustuvė ir buvo patalpinta marijonų biblioteka.“ (Vyskupo P. Būčio atsiminimai, d. 2, p. 128–129.) Šiek tiek informacijos apie P. Andziulio misijas Amerikoje yra J. Matulaičio ir P. Būčio susirašinėjime. 1923 m. gruodžio 22 d. J. Matulaičio laiške rašoma, jog kun. P. Andziulis išsiųstas tam, kad būtų pastatyti namai ir juvenatas (gimnazija). Atlikęs darbą Amerikoje, jis tegul grįžtąs į Lietuvą misijų vykdyti, nes čia jų taip pat reikia. Praėjus kiek laiko, 1925 m. vasario 17 d. J. Matulaičio laiške vėl rašoma: „(...) taip pat gal bus gera jau partraukus į Lietuvą kun. Andžiulį ir Česaitį.“ 1925 m. balandžio 25 d. P. Būčys laiške pranešė: „Šiandien iš Amerikos iškeliauja Lietuvon kun. Česaitis, birželio mėnesyje grįš kun. Andziulis. Šio sveikata yra pavojuje, o kun. Česaitį aš turiu svarbių priežasčių parkviesti. Jųdviejų vieton siunčiu kun. Draugelį ir tikiuosi, kad kun. Vaitkevičius nemainys savo žodžio.“ 1925 m. rugpjūčio 23 d. P. Būčio laiške nurodoma, kad kun. P. Andziulis paskirtas Marijampolės namų vyresniuoju.

Antrojo pasaulinio karo metais kun. P. Andziulis MIC Žemaičių Kalvarijos vienuolyno rūsyje slėpė ir globojo septyniolika žydų. Po karo buvo suimtas, trejus metus kalintas Lukiškių kalėjime ir ištremtas į Sibirą, tačiau vieno iš išgelbėtų žydų pastangomis išlaipintas iš traukinio ir grąžintas į Vilnių.

Kun. P. Andziulis pasižymėjo kaip puikus pamokslininkas. Buvo parašęs nemažai pamokslų, bet jų nespausdino.

Mirė kun. P. Andziulis 1950 m. birželio 20 d. Palaidotas Marijampolės kapinėse, marijonų kvartale.

Autorius: Algimantas Katilius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama