Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: vizionierius, pralenkęs laiką

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – menininkas, kurio pasaulis netilpo į rėmus. Jo drobėse skambėjo muzika, o jo muzikoje pynėsi paveikslai. Jis gyveno pasaulyje, kuriame menas neturėjo ribų.

Šiemet Lietuva mini 150-ąsias Čiurlionio gimimo metines ir kviečia dar kartą pažinti savo menininką, atrasti jo kūrybą bei išskirtinį genialumą.

Genialumas be ribų

M. K. Čiurlionis nebuvo tiesiog talentingas menininkas – jis buvo vizionierius, kurio mintys sklandė toliau už jo laikmečio ribų. Jis pirmasis lietuvių modernistas, tačiau kartu ir kur kas daugiau. Jo paveiksluose kosmosas tapo ranka pasiekiamas, o muzikoje – sapnai susiliejo su realybe.

Tikriausiai retas žmogus nėra girdėjęs jo simfoninių poemų „Miške“, „Jūra“ ar neregėjęs paveikslų „Rex“ ir „Karalių pasaka“. Tačiau jei dar nesate susipažinę su Čiurlionio kūriniais, dabar puiki proga juos atrasti. Jo kūryba padėjo pamatus ne tik šiuolaikinei Lietuvos kultūrai, bet ir pozicionuoja jį kaip unikalų kūrėją Europos meno istorijoje.

Gimęs Varėnoje, vėliau su šeima įsikūręs Druskininkuose, jis augo muzikos ir gamtos apsuptyje. Čiurlionių namuose muzika buvo kasdienybė – visi vaikai mokėsi groti, o šeimos svetainėje ir šiandien kabo tvarkaraštis, pagal kurį vyko muzikos pamokos. Žymusis menininkas jau vaikystėje stebino savo gabumais: penkerių grojo iš klausos, septynerių skaitė natas, o tėvą – vargonininką – pavaduodavo mišiose.

Studijos Varšuvoje, vėliau Leipcige atvėrė kelius į platųjį meno pasaulį, tačiau akademinių rėmų jis nepripažino. M. K. Čiurlionis nevaikščiojo jau pramintais takais – nekeliavo viena meno kryptimi, jis pats buvo takas. Piešti Čiurlionis pradėjo Leipcige. Pirmieji jo eskizai – laiškai ir pašto atvirukai, skirti broliui Povilui, kuriuose piešinių kur kas daugiau nei tekstų. Piešimas tapo nauja jo saviraiškos forma.

Viena ranka jis kūrė simfonines poemas, kita – tapė garsiuosius ciklus: „Saulės sonata“, „Zodiakas“, „Pasaulio sutvėrimas“. Jo tapybos stilius buvo unikalus – kupinas simbolizmo, mistikos ir vizionieriško požiūrio, o kūriniuose, tokiuose kaip „Rex“, „Karalių pasaka“ ar „Pilies pasaka“, susipynė gamta, kosmosas ir mitologija.

Čiurlionio kūrybai įtakos turėjo jo domėjimasis teosofija, kosmologija, filosofija ir senovės Rytų kultūromis. Lietuvos, kaip vienos iš paskutiniųjų krikščionybei atitekusių pagonių kultūrų, padėtis taip pat skatino jaunojo menininko mistinius ieškojimus ir persmelkė jo kūrybą visuotine mitine iliuzija.

Meilė kaip įkvėpimo šaltinis

Vienas ryškiausių Čiurlionio gyvenimo akcentų – jo meilė Sofijai Kymantaitei, moteriai, gebėjusiai suprasti menininko vidinį pasaulį.

Ji buvo pradedanti rašytoja, savarankiška, išsilavinusi kaip reta to laikmečio Lietuvoje ir nepaprastai įdomi asmenybė. Jis – trisdešimt dvejų metų kompozitorius, chorvedys ir dailininkas, vis dar kovojantis dėl pripažinimo. Sofija galėjo sužavėti ir sužavėjo ne vieną, tačiau pasirinko jį – keleriems bendriems metams ir visam našlės gyvenimui. Jų meilė buvo trumpa, bet itin ryški.

Mikalojaus laiškai Sofijai yra sugulę į po menininko mirties išleistą knygą. Jie liudija, kiek daug gali nuveikti žmonės, padėdami vienas kitam, ranka rankon žengdami keliu, kurį M. K. Čiurlionis nusakė paprastais žodžiais: „Dirbsime, tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pridėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo.“

Tačiau jautrūs žodžiai mylimajai, nugulę ant balto popieriaus lapo, atskleidžia ir jautrų, abejojantį, bet kartu nepalaužiamą menininko vidinį pasaulį. M. K. Čiurlionio gyvenime nuolat vyko kova tarp meninės vizijos ir materialios realybės. Lietuvoje jis liko iki galo nesuprastas, o skurdas lėmė daugelį menininko pasirinkimų. Tačiau Sofija ir kūryba buvo jo didžiausi stimulai judėti pirmyn.

Vilniuje jis bandė užsidirbti vadovaudamas chorams ir ieškodamas pianino korepetitoriaus darbo, bet pasisekdavo nedažnai. Į kultūrinę veiklą nėrė stačia galva: rengė lietuvių dailės parodas, rašė straipsnius, buvo Lietuvių dailės draugijos valdybos pirmininkas ir garbės narys. Tačiau jautėsi svetimas tarp savo amžininkų – per daug jautrus, per daug savitas, per daug pralenkęs laiką.

Kūrybos fenomenas

Čiurlionis buvo pirmasis Lietuvos šiuolaikinis kompozitorius, parašęs pirmuosius lietuviškus simfoninius kūrinius. Tapyboje jis pasirodė esąs ypatingas novatorius, kūręs naujas meno kūrinių formas – tapybines sonatas, preliudus ir fugas. Tačiau M. K. Čiurlionio gyvenime buvo visko: perfekcionizmo, savikritiškumo, reiklumo sau ir savo darbams, nepaisant materialinių aplinkybių, bet kartu ir noro apsaugoti mylimąją nuo savo paties nevilties.

Jo kasdienybė buvo asketiška – jis dirbo ilgai ir sunkiai, dažnai pamiršdamas pavalgyti ar pailsėti. Garsiojo menininko dienos prasidėdavo nuo ankstyvo ryto – grojimas, eskizai, tapyba ir darbas iki išsekimo. Jo sesuo prisimindavo, kaip Mikalojus per ilgus vakarus neatsitraukdavo nuo fortepijono, kai visi kiti namiškiai jau miegodavo.

Čiurlioniui menas buvo tarytum oras, o jo talentas kur kas didesnis už jį patį. „Žinai, Zosele, – tapau! Nuo ketvirtadienio tapau po 8–10 valandų kasdien. Nieko neišeina, bet tai nieko. Tapau sonatą – eskizuose jau visa apmesta (4 dalys), labai sunkiai eina, o labai norėčiau ją baigti kuo greičiau, nes jau antra pradeda man rodytis akyse“, – rašė jis žmonai Sofijai. Todėl jį apibūdinti tik kaip dailininką ar kompozitorių būtų per siaura. Jis buvo menininkas, kuris suvokė kūrybą kaip visumą. Jo paveikslai turi ritmą ir muziką, o muzika – vizualumą.

Rečiau girdimas faktas, bet paraleliai su tapymu ir muzikos komponavimu M. K. Čiurlionis užsiėmė literatūrine kūryba, tik mažai jo literatūrinių kūrinių yra išlikę. Jis fotografavo, buvo aktyvus lietuvių bendruomenių Varšuvoje ir Vilniuje veikėjas, chorų vadovas. Jiedu su žmona parašė meno eseistikos knygą, buvo pradėję rašyti lietuvišką operą „Jūratė“, bet darbo niekada nebaigė. Liko tik šios operos dekoracijų ir uždangos pirminiai eskizai bei nutapyti du paveikslai, įkvėpti operos siužeto: „Žaibas“ ir „Perkūnas“.

Mikalojus buvo toks novatoriškas, kad jo idėjos pralenkė net laikmetį. Jis eksperimentavo su spalvų deriniais, linijomis, simboliais, kūrė gilius mitologinius ir kosmogoninius vaizdinius. Muzikinėje kūryboje jis derino liaudies motyvus su simfoniniu mąstymu, plėtojo harmonines struktūras, artimas impresionizmui ir ekspresionizmui. Menininkas dažnai vadinamas vienu iš modernizmo dailės pradininkų greta čeko Františeko Kupkos.

Tapyba ir Lietuvos gamta

M. K. Čiurlionio kūryboje itin svarbi buvo gamta, ji menininko darbuose ne tik fonas, bet visatos dalis. Saulėlydžiai, debesys, audros, gintaro spindesys, medžių siluetai, – viskas jo drobėse alsuoja gyvybe ir paslaptimi.

Raigardas ir Baltijos pajūris Čiurlioniui buvo dvi mėgstamiausios vietos – jo tapybos įkvėpimas. Gimtųjų apylinkių gamtos įspūdžiai menininkui buvo šis tas didesnio ir svarbesnio negu vien meninė impresija. Kaip tik todėl dailininkas taip mėgo klajoti po Druskininkų miškus ar Palangos pajūrį, o gamtos įspūdžiai emocingai perteikti tiek rašytine forma, tiek tapyboje.

Ne ką mažiau svarbi kūrėjui buvo ir Lietuva, gimęs dvikalbėje kultūroje Čiurlionis sąmoningai pasirinko būti lietuviu bei savo kūrybą paskyrė Lietuvai. Lietuvai, kurios vardas tuo metu buvo ištrintas iš Europos žemėlapio. Čiurlionio kūryba įkvėpta gimtinės gamtos grožio, persmelkta lietuviškos gamtos sielos – pagarbos ir garbinimo gamtos pasauliui, neatsiejamai nuo to, ką jam reiškė būti lietuviu.

Lietuvių liaudies dainos, pasakos, mitai, – visa tai įsiliejo į jo kūrybą, virto garsais ir spalvomis. Ypač pamėgtos jo buvo dvi romantinės legendos. Pirmoji – legenda apie jūrų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę bei jos šukes gintaro pilyje jūros dugne. Ji įkvėpė nutapyti „Sonatą Nr. 5 (Jūros sonatą)“. Antroji – Raigardo slėnio legenda, supinta iš moralinių, didaktinių, stebuklinių elementų. Pasakojanti, kaip Raigardo gyventojai supykdė dievą Perkūną ir miestas prasmego skradžiai. Dailininko akis buvo skvarbi, o žvilgsnis įdėmus. Jis gebėjo perteikti net lietuvių dainas, kurias nuolat girdėjo. Dainuoti visur ir visada – dirbant, linksminantis ar verkiant buvo Lietuvos kaimo tradicija. Kas galėjo būti artimiau už dainas jaunuoliui, augusiam muzikalioje šeimoje?

Kūrėjo likimas

Čiurlionio gyvenimas primena legendą: skurdas, nesupratimas, genialumas ir ankstyva mirtis – tikras kūrėjo likimas. Paskutiniai gyvenimo metai – nuovargis, perdegimas, vienatvė ir nervinis išsekimas – atvedė kūrėją į sanatoriją. Tačiau kūrybinė energija jį lydėjo net ir tada, pasakojama, kad menininkas, būdamas sanatorijoje, vis dar bandė piešti ir kurti. Deja, jo sveikata vis silpo. Jis mirė vos 35-erių – palikęs daugybę nebaigtų kūrinių ir dar daugiau idėjų, kurios liko tik jo vaizduotėje.

Tačiau vos per 35-erius gyvenimo metus ir tik dešimt kūrybos metų jis paliko neįsivaizduojamai didelį pėdsaką – daugiau nei 400 muzikos kūrinių ir 300 paveikslų, kuriuose ir šiandien gyvuoja jo palikimas, įkvėptas mitologijos, kosmoso ir gamtos.

Jo paveikslai šiandien atrodo kaip laiko mašina, pernešanti į kažką, kas dar tik ateis. Jo muzika? Ji vis dar ieško savo klausytojų, nes nėra lengvai suvokiama. Ji tokia pat paslaptinga, kaip ir pats Čiurlionis. Jo kūryba neleidžia skubėti – ji kviečia sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti. Paveiksluose slypi kažkas, kas pranoksta laiką, o muzika – tarsi kvietimas į kitą realybę.

Lietuva brangina savo genijų, tačiau jo palikimas priklauso visam pasauliui. Darbai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, paveikslai keliauja po pasaulio galerijas, o muzika skamba tarptautinėse scenose.

Šiais metais Čiurlionio gimimo metinėms paminėti bus surengta daugiau nei 148 renginiai: parodos, koncertai, instaliacijos visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Kompozitoriaus muzika šiemet pasieks netgi žvaigždes – jo kūriniai bus atliekami Tarptautinėje kosminėje stotyje. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio būta per daug savito, kad būtų galima jį pakartoti.

Autorius: Austėja Jakubickaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama