Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis

Laikas mokykloje slenka lėtai ir monotoniškai, kol nesustoji ir nepastebi, jog iki pirmojo gyvenimiško testo (brandos egzaminų) liko vos 100 dienų. Ši simbolinė riba pažymi ne tik artėjančius išbandymus, bet ir paskutinę galimybę stabtelėti, pasidžiaugti bendryste, įvertinti nueitą kelią. Tai metas, kai jaudulys susipina su nostalgija, o ateities svajonės – su atsisveikinimo nuojauta. Štai mes, ketvirtokai, netrukus turėsime palikti namus ir žengti pirmus žingsnius į naują, dar mums nepažįstamą pasaulį.

Šimtadienis yra lyg apibendrinimo taškas. Garbingi svečiai, susijaudinę tėveliai, mokytojai, kurie per tiek metų vedė mus per gyvenimo iššūkius, dabar galėjo stebėti, kaip atsidūrę prie suaugusiojo gyvenimo vartų tariame jiems padėkos žodžius.

Šiai šventei ruošėmės ilgai. Jau nuo pirmų licėjaus dienų žodis „šimtadienis“ sukeldavo ­šiurpuliukus ir apmąstymus, nors dar tada ši šventė atrodė tokia tolima ir nereali. Klasės draugės mėgo klausytis dainų ir sakyti, kurios iš jų būtų tinkamos šimtadieniui, kurias norėtų padainuoti su klase ar išgirsti mūsų atliekamą variantą scenoje. Programą ruošiant pagalbos ranką ištiesė klasioko mama, mūsų krašte ir Lietuvoje žinoma režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, kurios gili vaizduotė, žavūs, jaudinantys sumanymai leido mums sukurti įdomią ir nepakartojamą atmosferą. Jos dėka licėjaus sporto salė tapo pilna vaikiško džiaugsmo, prisiminimų, apmąstymų planeta. Mūsų auklėtoja Irena Marcinkevičienė nenuilstamai plušo kartu su mumis. Ji ne kartą pagelbėjo išmintingu žodžiu ir patirtimi. Labai ačiū tariame taip pat Astai Pečiulienei, išmokiusiai šokti „Gailingį“, bei Dainiui Paviloniui, kuris net ir sirgdamas bandė suprasti mūsų vis besikeičiančius muzikinius sumanymus, davė puikių pasiūlymų, padėjo ruošti ir dainuojamus, ir grojamus kūrinius. Ačiū Jums – be Jūsų pagalbos mūsų šventė būtų žymiai skurdesnė! Dėkojame visiems, kurie prie renginio prisidėjo darbais ar gerais norais.

Kartu su tėvais papuošta sporto salė atrodė kaip pokylių menė, o mokykla – visai kaip ne mokykla. Viską gaubė šilta lempučių ir žvakių šviesa, todėl buvo labai jauku ir vyravo šventinė nuotaika. Koridorius pavirto lempų alėja, moterų ir merginų suknelės, aukštakulnių atgarsiai, vyrų kvepalai užbūrė tą vietą ir galėjai pasijusti tarytum sapne. Viskas atrodė tiesiog nerealiai. Erdvė, kurioje per ketverius metus šypsena mus lydėjo ne visada, virto paslaptinga stebuklų šalimi. Sceną puošė didelis mėnulis, balionai, mėlynos lempos. Viskas tobulai derėjo, atrodė, lyg mūsų Šimtadienio scenarijus būtų išėjęs iš popieriaus lapų ribų ir savo turinį paskleidęs realybėje.

Su dideliais norais ateina ir didelė atsakomybė. Ilgai nebuvome sumanę mūsų Šimtadienio eskizo, visi pasikalbėjimai ar minčių lietūs nieko naujo neatnešdavo. Turėjome daug idėjų, tačiau nemokėjome jų sujungti. Ilgai klajojome šiais keliais, šokinėjome nuo vienos dainos prie kitos (net tėveliai pradėjo griebtis už galvų ir klausti, kada mes apsispręsime) – tačiau „kartais reikia apkeliauti visą pasaulį, kad suprastum, jog lobis užkastas prie tavo paties namų“. Jolantos pakalbinti programos metu į kelionę leidomės kartu su asteroido Nr. 325 gyventoju – Mažuoju princu ir jo suaugusiu draugu lakūnu, kurie, kaip ir mes, prieš daugelį metų netyčia susitiko šioje žemėje, susibičiuliavo, daug ko patyrė ir dar daugiau išmoko.

Programa buvo kupina įvairių, kartais atrodytų – vaikiškų, Mažojo princo apmąstymų. „Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. Deja, tai prisimena tik nedaugelis.“ Dažnai žmogus yra taip užsiėmęs savim ar savo darbais, kad nepastebi mažo vaiko išsakytų žodžių, tokiu būdu prarasdamas ryšį su jame slypinčiu vaiku. Mes pabandėme tą ryšį sugrąžinti. Tai, ko ieškojo ir ką atrado Mažasis princas – gyvena kiekviename iš mūsų. Klausimas tik, ar mums užteks drąsos ir toliau žvelgti į viską vaiko akimis, išlikti tikru draugu, nebijoti svajoti ir atrasti pasaulį, nebijoti mylėti. Kartu su klasiokais programos metu keliavome Mažojo princo keliais, kurie jungia vaikystės pasaulį ir suaugusio žmogaus mąstyseną. Mes, ketvirtokai, dabar esame ant šių dviejų pasaulių slenksčio. Jau ne vaikai, bet dar ir ne pilnaverčiai suaugusieji... Programos metu dėkojome mokytojams už suteiktas žinias ir mums mokykloje skirtą laiką. Padėką išreiškėme ir tėvams, lydėjusiems mus nuo pat mažumės. Dėkodami įteikėme rožes (tai Mažojo princo simbolis). „Jeigu myli gėlę, kuri auga kokioje nors žvaigždėje, tada gera naktį žiūrėti į dangų. Tada visos žvaigždės lyg pražydusios.“ Žiūrovų ausis užbūrė programos metu skambėję gražios dainos, gitaros, akordeono, pianino, marakos, kalimbos garsai. Akis džiugino varpeliais skambantis „Gailingis“ ir gražiai pasipuošęs jaunimas.

Šimtadienis jau praeity, bet vis dar mūsų širdyje ir atminty. Dar ilgai prisiminsime tą nuostabų vakarą, kartu praleistą laiką, skambias dainas ir smagius šokius. Dabar belieka rimtai imtis darbo ir ruoštis brandos egzaminams, nuo kurių rezultato daugeliui mūsų priklausys, kaip plačiai atsivers vartai į pasaulį. Ir neužmirškime, kad „matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.

Visos citatos iš Antoine de Saint-Exupéry „Mažojo princo“.

Autorius: Greta Valinčiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama