LIETUVOS ŽINIASKLAIDA

Prasidedant naujiems metams įprasta įvertinti praėjusiuosius ir pažvelgti į ateitį. „Lietuviai dar niekada negyveno taip gerai“, „2024 metai lietuviams buvo išskirtinai geri“, „2025-ieji daugeliui lietuvių metai bus geriausi, nei kada nors turėjo“... Tokių antraščių netrūko šalies žiniasklaidoje metų sandūroje.

Šviesios ateities prognozuotojams visiškai tas pat, kad nuo sausio 1-osios kilo akcizas degalams, alkoholiui bei rūkalams. Ir jeigu be rūkalų ir alkoholio gali išgyventi, tai kalbant apie degalų brangimą piliečiai neturi jokio pasirinkimo. Benzino kaina vidutiniškai kyla 6, dyzelino – 13 centų. Degalų brangimas pabrangina visa kita, nes jie yra visų prekių ir paslaugų savikainos sudėtinė dalis. Kaip sako ekonomistai, šoktels ir infliacija, kuri 2025 m. sieks beveik 3 proc. Tiesa, akcizas degalams didinamas turint labai aiškų tikslą: surinktas lėšas skirti šalies gynybos ir civilinės saugos stiprinimui.

Naftos produktų prekybos įmonių asociacija (NPPĮA), vertindama iš savo pozicijų, prognozavo liūdnus rezultatus. Anot jos, tikslas surinkti papildomų milijonų gynybai nebus pasiektas, o biudžete gali atsiverti skylė. „Apie 2 mln. litrų, kurie tiesiog nebus supilami Lietuvoj, greičiausiai migruos į Lenkiją. Pinigais, tai yra, mūsų skaičiavimais, minus 104 mln. eurų į Lietuvos valstybės biudžetą“, – portalui lrt.lt teigė NPPĮA vadovas Emilis Cicėnas.

Akcizą degalams nuo sausio taip pat padidino Latvija, tačiau čia degalai brangsta nuosaikiau nei Lietuvoje: benzino kainos kyla 2,7 cento, dyzelino – 3 centais, dujų automobiliams – 1,9 cento.

Lenkijoje degalų kaina, lietuvių skaičiavimu, gali būti iki 20 centų ­mažesnė, todėl kaimynų degalinėse turėtų pastebimai padaugėti ir lengvųjų automobilių su lietuviškais numeriais. Kažin, ar dažnas važiuos piltis degalų į Lenkiją iš Kauno ar Vilniaus, tačiau Marijampolės ir Lazdijų rajonų degalinėms prognozuojama liūdna ateitis.

Lietuvos vežėjai irgi nenusiteikę papildomus tūkstančius eurų degalams palikti Lietuvoje ir sako, kad čia dyzelino pilsis tik tiek, kad užtektų pasiekti pirmą degalinę Lenkijoje. Šiuo atveju ir patriotizmas, ir kilnūs valdžios tikslai pralaimi. „Į Lietuvą mes grįžtam nedažnai. Taip kad tas degalų pylimasis nebus didelė problema ir degalai bus pilami Lenkijoje. Tranzitas, pravažiuojantis per Lietuvą, krovininis transportas turbūt irgi pilsis kitur, kur pigiau“, – minėtam portalui kalbėjo vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas Romas Austinskas.

Vertinant šalies pasiekimus ir žvelgiant į perspektyvą, atkreiptinas dėmesys, kas visa tai deklaruoja. „Lietuvai 2024 metai buvo išskirtinai geri. Tokie pagrindiniai ekonominiai rodikliai, kaip gyventojų perkamosios galios augimas, užimtumas, infliacija, bendrojo vidaus produkto augimas, eksporto augimas rodo, kad išsiskyrėme iš daugelio valstybių regione. Infliacija buvo viena mažiausių ES“, – šalies pasiekimais portale lrytas.lt džiaugėsi banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Tokiu itin optimistišku vertinimu smarkiai suabejojo profesorius Romas Lazutka. Ar tikrai dar negyvenome taip gerai, o ekonomikos pažanga tokia įspūdinga? Didžiausias nesutarimas – dėl darbo našumo ir atlyginimų augimo santykio bei Lietuvos ekonominio progreso vertinimo. Kaip rašė portalas lrytas.lt, „Žinių radijo“ laidoje „Girdžiu tavo nuomonę“ profesorius teigė: „Įvairių šalių, regionų raidoje įvyksta tam tikros krizės, stagnacijos dėl gamtinių nelaimių, finansinių krizių ir panašiai, tačiau žiūrint bendrą tendenciją, visas pasaulis vidutiniškai niekada taip gerai negyveno ir aš bandžiau atkreipti dėmesį, kad ta klišė mums nieko nepasako.“ R. Lazutka abejojo, ar tikrai visada teisingai pasirenkami palyginimo laikotarpiai siekiant įrodyti šalies ekonomikos pažangą. „Tarkime, kai vyko 2008–2009 metų krizės, užtruko, kol mūsų ekonomika atsigavo. Tai jei imsime 2010 metų ekonomikos lygį ir lyginsime iki dabar, augimą matysime tikrai labai spartų, nes lyginame nuo labai žemo lygio“, – kalbėjo pašnekovas.

Mokslininkas suabejojo ir teiginiu, jog euro įvedimas 2015 m. prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo ir klestėjimo, ir pridūrė, jog teiginius apie euro naudą Lietuvos ekonomikos augimui dar reikia įrodyti. Kaip sakė R. Lazutka, atlikti tyrimai parodė, jog euras per 15 metų, kai nebuvo krizės, ne tik neprisidėjo prie ekonomikos augimo, tačiau krizės metu augimą dar labiau lėtino. „Teigti, kad euras paskatino Lietuvos ekonomikos augimą, negalima, nes gali būti ir taip, bet gali būti ir priešingai, aš negaliu įrodyti, kad yra priešingai“, – teigė ekonomistas.

Anot R. Lazutkos, jo neįtikina ir dažnai kartojamas teiginys, kad algų kėlimas Lietuvoje gerokai lenkia darbo našumą. „Kad ir kaip skaičiuosime, mūsų atlyginimų vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Aišku, patogiau rodyti, kad keletą metų algos augo sparčiai, o našumas augo lėtai, neatsižvelgiant į tai, kaip stipriai buvo nukritusios algos“, – sakė profesorius, ir pridėjo, jog vietos atlyginimų augimui dar tikrai yra.“

Šalies žiniasklaidoje lyg specialiai Trijų Karalių proga nuskambėjo sensacingas pranešimas apie, pasak žurnalistų, epochos atradimą: Vilniaus arkikatedros požemiuose rasta slaptavietė su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Vilniaus arkivyskupijos surengtos spaudos konferencijos metu pranešta, kad rastos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro bei Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės karūnos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas teigė, kad arkikatedros slėptuvėje aptikta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro karūna, Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas, karsto lentelė ir Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės. Viskas požemiuose paslėpta prieš daugiau negu 90 metų.

„Šios karūnos nebuvo nešiojamos valdovams gyviems esant. Jos nukaldintos jau po valdovų mirties ir buvo skirtos būti įkapių dalimi. Besilankantys Vilniaus arkikatedros požemiuose jau ir dabar ant Aleksandro, Elžbietos ir Barboros sarkofagų mato karūnų kopijas, kurios buvo nukaldintos 1933 metais“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupas.

Kaip rašė naujienų portalas tv3.lt, taip pat rastos 6 sidabrinės plaketės, puošusios Šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai žiedų, auskarų bei keletas vyskupų insignijų.

„Istorinė vertė neįkainojama. <...> Kai kurie dalykai, kurie buvo atrasti, galbūt valdovų buvo nešiojami ir gyviems esant, tai, pavyzdžiui, žiedai – ar Barboros Radvilaitės, ar Elžbietos Habsburgaitės“, – kalbėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas.

Vis dėlto po atradimo džiaugsmo žiniasklaidoje imtas kelti klausimas: kas iš tikro yra lobio atradėjai, o kas – tik atvėrėjai? Toks Saulius Poderis, dailės kūrinių restauratorius, beje, kažkada teistas dėl „juodosios archeologijos“, žiniasklaidai pareiškė, kad tikrasis insignijų atradėjas yra jis, o atradimo šlovės spinduliuose šildosi tie, kurie kažkada jam nedavė leidimo užsiimti šio lobio paieškomis. „Devynerius metus ieškojau, kur tas lobis gali būti. Beldžiausi į visas duris, bet jos man neatsidarė. Pirmiausia, Kultūros paveldo departamentas (KPD), Bažnytinio paveldo muziejus, Arkivyskupija ir konkrečiai arkivyskupas Gintaras Grušas atsisakė priimti.

G. Grušas apie mano turimą informaciją dėl galimos slaptavietės buvo informuotas nuo 2014 m. Grubiai sakant, jau vienuolikti metai, kai jis apie mane ir mano bėdas žino“, – portalui delfi.lt pasakojo vyras.

Plačiau paieškų peripetijas S. Poderis atskleidė dienraščiui „Lietuvos rytas“, „Žinių radijo“ klausytojams laidoje „Dienos klausimas“. 2014 m. jis iš Lenkijoje gyvenančio Andžejaus Malyško (Andrzej Małyszko) gavo kompaktinį diską, kuriame įrašytas jo tėvo, dirbusio patarnautoju Vilniaus katedroje ir 1939 m. vienoje iš kriptų paslėpusio Barboros Radvilaitės žiedą ir kitas vertybes, pasakojimas. „Ištyriau 1932–1939 metų Katedros brėžinius, lyginau su vėlesniais, nes buvo padaryta naujų perdangų, įėjimų. <...> Paprašę leidimo nuskenuoti požemius mes su mokslininkais apžiūrėjome numanomą vietą. Norėjome įsitikinti, ar neklystame. Sienoje pastebėjau skylę. Įkišau pirštą, bet nieko neužčiuopiau. Pabandžiau įkišti pieštuką – beveik visas sulindo. Daugiau nieko imtis nenorėjau, kantriai laukiau leidimo. Bet kurija jo nedavė, todėl su mokslininkais ir negalėjome tos vietos ištirti specialia įranga“, – pasakojo S. Poderis.

Pasak jo, nors KPD ir tuometė direktorė Diana Varnaitė bei Vilniaus arkivyskupas, kuris priėmė tik po pusmečio, apie viską žinojo nuo 2014 m., rimtai į tai nereagavo. „2024 m. vasarą nusipirkau endoskopą su zondu. Man pavyko ten jį įkišti ir monitoriuje pamatyti daiktus, kurie gulėjo suvynioti į senus laikraščius. Kai kur buvo matyti baltas ar gelsvas metalas. Visa tai nufotografavau. Širdis daužėsi supratus, kad atradau vietą, apie kurią kalbėjo buvęs Katedros patarnautojas lenkas. Rugpjūčio mėnesį parašiau laiškus prezidentui Gitanui Nausėdai, premjerei Ingridai Šimonytei, Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen prašydamas pasirūpinti, kad vertybės būtų saugiai išimtos iš slėptuvės ir perduotos saugoti valstybės institucijoms. Mano laiškai buvo perduoti KPD, kuris tuo susidomėjo (atstovai susitiko su tyrinėtoju). Bet paieška buvo vilkinama. <...>

Tie žmonės, kurie prisistatinėja, kad neva jie dabar rado... Tarp trijų pušų rasti baravyką labai paprasta, nes tiek informacijos jau pateikta. Ir žurnalistai mane kalbino spalio mėnesį, aš papasakojau šitą istoriją. <...> Visa medžiaga, viskas nuo A iki Z buvo sukramtyta ir paduota įstaigoms ant lėkštutės: beliko tik nueit ir išimt. Surasti betonu užkrėstą sieną nėra sudėtinga: tokių sienų ten nėra daug. Tai nuėjo žmonės ieškoti sienos su skyle ir surado.

<...> O kas įvyko prieš kelias dienas, yra didelė nuostaba ir man, ir KPD. Nes kai mes susitikome prieš spaudos konferenciją, susižvalgėme, aš sakau: „Nelabai suprantu, kas čia įvyko.“ Ir KPD tą patį pasakė. Sako, pirmą kartą ir mes iš laikraščių supratome, kad čia kažkokia sensacija atsitiko“, – kalbėjo S. Poderis.

Tuo metu Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovai teigė, kad šis restauratorius užsiima „juodąja archeologija“, turėjęs jo reputacijos nepuošiančių bylų.

„Lietuvos ryto“ kalbinti istorikai palaikė S. Poderį. „Kolegos jau seniai žinojo apie S. Poderio kryptingą užsispyrimą, ilgą ir nuoseklų darbą, pastangas įminti istorines mįsles“, – kalbėjo muziejininkė Daiva Tuinylienė.

Autorius: Gintautas Viltrakas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama