Tautinių mažumų įstatymui 20 metų

Pranešimas, skaitytas konferencijoje, skirtoje Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymo 20-mečiui, vykusioje Balstogės universitete 2024 m. gruodžio 9–10 d.

2005 m. sausio 6 d. Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas yra vienas svarbiausių teisės aktų, reglamentuojančių tautinių mažumų tapatybės išsaugojimo ir plėtros klausimus. Norint visapusiškai suprasti jo vaidmenį ir svarbą, būtina susipažinti su lietuvių tautinės mažumos padėtimi iki minėto įstatymo priėmimo.

Lietuviai tradiciškai gyvena Palenkės vaivadijos teritorijoje, t. y. etninėse žemėse Punsko, Šipliškių ir Seinų savivaldybėse bei Suvalkų mieste, taip pat kituose Lenkijos miestuose, nors ir mažesniu skaičiumi. Dėl XX a. pradžios istorinių įvykių jie jau daugiau nei 100 metų funkcionuoja kaip lietuvių mažuma.

Tautinių mažumų teisinės apsaugos poreikis seniai – jau nuo 1989 m. – yra vienas svarbiausių klausimų. Lenkijos lietuviai dėjo pastangas, kad būtų parengtas ir priimtas Tautinių ir etninių mažumų įstatymas. Nelengva buvo įtikinti tuos, kurie darė įtaką įstatymų leidybai, nes buvo plačiai paplitęs mūsų poreikių ir veiklos, lemiančios tapatybės išsaugojimą, nesupratimas. Ypač skaudžias pasekmes dėl tinkamų teisinių sprendimų trūkumo patyrė švietimas. Uždaryta penkiasdešimt procentų mokyklų, kuriose buvo mokoma lietuvių kalbos. Švietimo įstaigų, daugiausia kaimo vietovėse, likvidavimas prilygo šių kaimų kultūros įstaigų panaikinimui, kadangi tos mokyklėlės atliko tokią funkciją. Labai sumažėjo lietuvių kalbos vartojimo plotas. Tai buvo skaudžiausia netektis Seinų krašto lietuvių mažumai po Antrojo pasaulinio karo, nes švietimas yra pagrindinis veiksnys, padedantis išlaikyti tautinį ir kultūrinį tapatumą.

Su švietimu susijusios problemos buvo svarbiausios, bet ne vienintelės. Taip pat verta paminėti sunkumus, susijusius su tautinio paveldo įamžinimu Seinų krašte, todėl įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas buvo siejamas su dideliais lūkesčiais ir viltimi, kad pavyks sureguliuoti daugelį svarbių klausimų.

Verta pažvelgti į svarbiausius klausimus ir tai, kaip jie buvo išspręsti priėmus įstatymą, siekiant suprasti lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje funkcionavimo esmę.

Pradėsiu nuo teisės laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą privačiame ir viešajame gyvenime, skleisti informaciją tautinės mažumos kalba ir ja keistis. Ši nuostata būtina, nes praeityje ne kartą susidurta su situacijomis, kai buvo naikinami skelbimai ar plakatai lietuvių kalba arba žodžiu įspėjami savivaldybės tarnautojai neatsakinėti lietuviškai į prašytojų klausimus gimtąja kalba (pavyzdžiui, galima buvo išgirsti teiginį „Čia yra Lenkija, tad kalbėkite lenkiškai“).

Kalbų vartojimo taisyklės pateiktos taip pat 9, 10, 11, 14 ir 15 straipsniuose. Mažumos kalba gali būti vartojama kaip pagalbinė šalia valstybinės kalbos, tačiau tik tose savivaldybėse, kuriose mažumos gyventojų skaičius, kaip nustatyta Nacionalinio gyventojų surašymo metu, yra ne mažesnis negu 20 %. Nepaisant lietuvių gyventojų koncentracijos Seinų regione, šią ribą viršijo tik viena savivaldybė, kurioje lietuviai sudaro beveik 80 proc. gyventojų. Panašus statistinis apribojimas susijęs su galimybe vartoti papildomus vietovardžius, fiziografinių objektų ir gatvių pavadinimus tautinės mažumos kalba. Tačiau šiuo atveju savivaldybėms, nesiekiančioms 20 proc. ribos, yra dar viena galimybė – įvesti pavadinimą mažumos kalba, kai to pageidauja dauguma vietovės gyventojų. Deja, ši nuostata turi vieną trūkumą – ji suponuoja savivaldybės tarybos geranoriškumą, kurio, pavyzdžiui, lietuvių mažuma Burbiškių kaime nepatyrė. 2010 m. 79 šio kaimo gyventojai per Lenkijos lietuvių bendruomenę kreipėsi į Seinų savivaldybės tarybą, kad ši, vadovaudamasi Tautinių ir etninių mažumų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, imtųsi priemonių dėl papildomo pavadinimo tautinės mažumos kalba įvedimo. Deja, užuot surengusi viešąsias konsultacijas, savivaldybės taryba apsiribojo tik laišku, kuriame teigiama, kad „klausimas bus sprendžiamas ne atskirai vienam kaimui, o kompleksiškai“. Praėjus keturiolikai metų nuo šio laiško datos, tenka konstatuoti, kad tuo baigėsi savivaldybės veikla šiuo klausimu.

Apibendrinant galima teigti, jog Tautinių mažumų įstatymo nuostatos sukonstruotos taip, kad jos gina mažumą, kai ji sudaro daugumą, o lietuvių atveju – absoliučią daugumą.

Kitose savivaldybėse lietuvių padėtis priklauso nuo daugumos geros valios. Šioje vietoje reikėtų dar kartą pabrėžti, kad tautinių mažumų teisės turėtų būti įgyvendinamos vyriausybei bendradarbiaujant su savivaldos institucijomis ir tautinių mažumų organizacijomis, o ne tai paliekant vien vietos valdžios institucijų, kurios neretai vadovaujasi istoriniais priešiškumais, nuožiūrai.

Pažymėtina, kad nors įstatymas ir leidžia įvesti tautinės mažumos kalbą kaip pagalbinę, nenustato kalbos mokėjimo lygio reikalavimų ir nereikalauja vartoti literatūrinės kalbos oficialiose situacijose, leisdamas vartoti vietinę tarmę. Tai prisideda prie lietuvių kalbos rango ir statuso įstaigose mažinimo. Problema taip pat susijusi su lietuvių kalbos mokėjimo lygiu asmenų, mokančių šios kalbos kaip tautinės mažumos kalbos ypač mokyklose, kuriose dėstomoji kalba yra lenkų. Nėra reglamentuotų metodų patikrinti dėstytojo kalbos mokėjimo lygį ir jo darbo rezultatus.

Kita labai svarbi įstatymo nuostata yra susijusi su galimybe rašyti ir vartoti savo vardus ir pavardes pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles, tačiau tai nesulaukė didelio lietuvių tautinės mažumos atstovų susidomėjimo – per 20 metų Punsko valsčiuje šia galimybe pasinaudojo tik 51 asmuo. Reikėtų kelti klausimą, kodėl. Pirma, tai lemia asmens nusiteikimas, susijęs su baime susitapatinti su lietuvių mažuma. Greičiausiai tai lemia bloga ankstesnė patirtis arba netinkamas daugumos bendruomenės sąmoningumas. Antra, ši įstatymo nuostata tapo savotiška derybine priemone, darant spaudimą Lietuvai dėl lenkų tautinės mažumos padėties šalyje, veiksmingai atgrasančia lietuvius nuo pasinaudojimo teoriškai palankiomis nuostatomis.

Pateiktais svarstymais ir pastabomis siekiama informuoti apie esamas problemas ir paskatinti tolesnį darbą tobulinant įstatymo nuostatas. Įstatymo prielaidos suformuluotos tinkamai, deja, nuostatų įgyvendinimo perdavimas vietos valdžios institucijoms laukiamų rezultatų neduoda, nes vietos bendruomenės turi įsišaknijusių išankstinių nusistatymų ir labai dažnai neveikia lietuvių mažumos labui. Todėl verta pasvarstyti, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės daugumos supažindinimui su tautinių mažumų teisių klausimais ypač mažumų gyvenamuose regionuose. Labai svarbu yra sukurti gerą atmosferą tautinės mažumos atžvilgiu. Tad mums kyla klausimų dėl Kresų muziejaus įkūrimo Seinuose bei Lenkijos ir Lietuvos konflikto didvyrius įamžinančių lentų pagrįstumo ir tuo pačiu nebuvimo galimybės įamžinti su Seinais susijusių ir labai svarbų vaidmenį lietuvių tautos atgimime suvaidinusių lietuvių atminimą.

Tikrai būtų pravartu sumažinti pagalbinės kalbos vartojimo 20 proc. ribą ir išplėsti jos vartojimą į apskrities įstaigas.

Autorius: Algirdas Vaicekauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama