Ignas KAZAKEVIČIUS. APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE (1)

Ignas KAZAKEVIČIUS. APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE (1)...Ignas KAZAKEVIČIUS APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE Kad ir kiek laužytume galvą, ypač teptukų, vertindami tapybos išliekamąją vertę, visuomet norime prisikasti prie ištakų, jei nesame tik statistiniai žiūrovai. O jeigu vieną dieną pilietis, kantriai besidomintis parodų apžvalgomis, nusprendžia – tapysiu? Ir ima tapyti. Ne iš karto, žinoma, dailininkui Arvydui Palevičiui prireikė maždaug dešimties metų, kad pakeltų galvą nuo molberto, pažvelgtų į nepasiekiamą horizontą ir suprastų, ką ir kodėl daro. Žaviuosi žmonėmis, kurie, apžiūrinėdami parodas, užuot tarškę „ir aš taip galėčiau“, susirizikuoja ir apverčia savo gyvenimą aukštyn kojom... Mano kolega Vidas Poškus, kuris praleidžia daug laiko tyrinėdamas profesionaliosios kūrybos paribius, taip sveria tąją profesionalumo vertę: „...paklausinėjau apie autorių, baigęs ne VDA, vadinasi, nesugadintas“. Regis, savistaba svarbiau? Brandaus amžiaus žmogaus paieškos gali būti vaisingesnės negu akademinio parengimo implantas, jei tapyti pradeda, tvirtai žinodamas, kas jam patinka, kokių rezultatų užsibrėžęs pasiekti. Kadangi tokio pradedančiojo vizualinis-plastinis artikuliacinis aparatas jau suformuotas, proveržis yra skausmingas, jo meninis patyrimas „iškrinta“ stilistinėmis nuosavų ir skolintų fragmentų, imitacijų nuosėdomis. Tačiau, jei autorius turės pakankamai kantrybės, nepasiduos vertintojo gadizmui, minios abejingumui, gal tada įstengs, žargoniškai tariant, „prasimušti“. Tapyba – populariausia dailės rūšis, patogiausia išraiškos forma. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – užtenka tik noro tapyti. Dažų, drobės, teptukų pilnos dailės reikmenų parduotuvės. Žinoma, techniką nelengva įvaldyti, o talento nenusipirksi, užtat laisvas, nevaržomas procesas ranka (teptuku) pasiekiamas. Mane domina save kuriančių žmonių fenomenas. Tačiau turiu omenyje ne meno socializaciją, kai menininkais tampa visi, o beatodairiškas „ėjimas į liaudį“ teisinamas edukacija, kultūros sklaida ir pan. Viskas gerai, tebūnie daugiau grožio. Aš kalbu apie pavienius robinzonus, nusprendusius susirasti savo salą profesionaliojo meno vandenyne. Antai Arvydas Palevičius, habilituotas technikos mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius, Tarptautinių studijų centro direktorius visą laisvalaikį skiria dailės. Nesitenkindamas vietiniais dėstytojais, dalyvavo San Francisko menų akademijos 2005 m. paskelbtame konkurse ir laimėjo stipendiją – 2006–2008 m. vasaromis ten studijavo tapybą. Jo kūrybinė biografija įspūdinga. Sekdami tokių žmonių raidą, menines intencijas, mes, kritikai, turėtume nustatyti bendrąjį visuomeninį kūrybos poveikį (nepainiokime su kūrinių menine verte, kurią lemia technikos ir siužeto originalumas, konceptas ir jo pirmumas). Prigimtinis polinkis į estetiką gali vizualizuotis per individualią, logika paremtą kūrybą. Jeigu tai būtų pokštas, vien „įrodymo sau“ formatas, Palevičių nuo tapybos galėtų „apsaugoti“ apdovanojimai mokslo srityse, alė socialinių veiklų, šimtai įsipareigojimų. Tačiau tas vienintelis įsipareigojimas pačiam sau tarsi pilnatis nušvito danguje. Svarstydamas apie meninės raiškos kriterijus, nes kaipgi čia taip, sugalvojo ir ėmė gerai tapyti, bei apie tai, ką dailininkui tenka nugalėti – „ar įmanoma kažin kaip tą išankstinio (daugumos) nepasitikėjimo sieną pralaužti“, „įveikti nuostatas, blokuojančias bet kokią netradicinę iniciatyvą“, – pabrėšiu, kad Arvydas tapo ne blogiau negu daugelis dailės mokslus baigusiųjų. Į tapybą Palevičius įklimpo dar anaime amžiuje, pasirinkęs tradicinį ekspresionizmą. Šiandien senasis „teptuko valymo“ stilius paprasčiausiai neaktualus, jaunosios kartos akimis žiūrint – nebemadingas.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama