Vitalij KLIMOVIČ. MEILĖ IR MIRTIS JAMESO JOYCE’O APYSAKOSE

Vitalij KLIMOVIČ. MEILĖ IR MIRTIS JAMESO JOYCE’O APYSAKOSE...Vitalij KLIMOVIČ MEILĖ IR MIRTIS JAMESO JOYCE’O APYSAKOSE Vienoje iš savo esė poetas Tomas Venclova svarstė: „Ar žmogų galima išanalizuoti ligi galo, tiksliau – per ilgą laiką pakankamai priartėti prie jo galutinės analizės?“[1] Jamesas Joyce’as apysakų rinkinyje „Dubliniečiai“ bando tai padaryti, gvildendamas meilės ir meno, ypač klasikinės muzikos, temas. Venclova irgi pripažįsta: „Menas turi išmokyti žmogų, kaip elgtis šių dienų tikrovėje.“[2] Meilė irgi keičia žmonių pasaulėžiūrą, daro įtaką jų santykiams su artimaisiais, dalija gyvenimą į dvi dalis: prieš ir po, anksčiau ir dabar... Kas kaltas, jeigu gyvenimas klostosi nelaimingai? Ar vyrai, ar moterys? Apysakoje „Mirusieji“ Lilė liūdnai sako, kad neketina tekėti, nes yra įsitikinusi: „Vyrams šiais laikais tik galvas sukt ir prigaudinti rūpi.“[3]Panagrinėkime Joyce’o apysakas apie vyrų ir moterų santykius, pabandykime išsiaiškinti, ar toks teiginys teisingas. Joyce’o apysakos „Skaudus atvejis“ pagrindinis herojus ponas Džeimsas Dafis leidžia sau vienintelę pramogą – tai operos ir koncertų lankymas, nes yra Mozarto gerbėjas. Šiaip gyvena monotoniškai, nuobodžiai, asketiškai kambaryje toli nuo Dublino centro. Sostinės priemiesčiai jam atrodė bjaurūs, nes „nekentė jokios fizinės ar dvasinės netvarkos“.[4] Jo kasdienybėje nėra vietos netikėtumams, ypač emocijoms, giliems jausmams, draugystei, meilei. Įdomus niuansas – Dafis atsiribojo ne tik nuo triukšmingo, chaotiško miesto, bet ir nuo savęs, įsivardydamas trečiuoju asmeniu. Net giminaičių aplankymas per Kalėdas jam yra ne sielos troškimas, bet pareiga, kurią reikia atlikti, nes taip daro visi, o jis nori atrodyti pats pavyzdingiausias. Ponas Dafis „džiaugiasi žmonėse radęs savybių, atsveriančių jų ydas, bet dažnai gauna nusivilti“. Viename koncerte jis susipažino su ponia Emile, prekybos laivo kapitono Siniko žmona, suaugusios dukros motina. Vyras dažnai išvykdavo darbo reikalais, dukra turėjo savo gyvenimą, todėl ponas Dafis pradėjo lankytis jos namuose Dubline. Emilės draugija „jam buvo tarsi šiltnamio dirva egzotiškam augalui... Tamsus kuklus kambarėlis, įsivaizduojama vienuma, ausyse tebevirpanti muzika juodu suartindavo“. Jis didžiuojasi, jos akyse iškilęs „iki angelo rango“. Kapitonas Sinikas neprieštaravo jų susitikimams, nes manė, kad ponas Dafis ateidavo pas jo žmoną dėl dukros, kaip labai potencialus sutuoktinis. Be to, kapitonas „taip nuoširdžiai buvo išbraukęs žmoną iš savo malonumų sąrašo, jog nejtarė, kad kas nors kitas galėtų ja susidomėti“. Tai tęsėsi tol, kol vieną kartą Emilė karštai prispaudė Dafio ranką sau prie skruosto. Tada jis, paskyręs paskutinį susitikimą (net ne pasimatymą), paaiškino, kad jiems reikia nutraukti santykius, ir paliko ją. Netrukus gavo siuntą su knygomis ir natomis, kurias buvo jai padovanojęs. Iškart nusiramino, kad viskas taip lengvai pasibaigė. Bet atsitiktinai iš straipsnio laikraštyje sužinojo apie Emilės mirtį. Ją, einančią geležinkelio bėgiais, patrenkė keleivinis traukinys. Incidento metu, anot dukros parodymų, motina galėjusi būti neblaivi, nes be saiko svaigindavosi alkoholiniais gėrimais, artimieji net ragino ją įstoti į blaivininkų draugiją. Pirmoji pono Dafio reakcija į tokią netikėtą, šokiruojančią žinią buvo šleikštulys. Buvusią savo sielos draugę mintyse vadino silpnavale blogo įpročio auka, kaltino ją, kad pažemino ne tik save, bet ir jį, padorų, tvarkingą žmogų. Jeigu Emilė kažko prisifantazavo, tai ne Džeimso kaltė, „jis negalėjo toliau vaidinti apsimetinėjimo komedijos; negalėjo ir atvirai su ja gyventi“. Išsiskyrimui pateisinti pasitelkė Nyčės teiginį: „...draugystė tarp vyro ir moters neįmanoma, nes seksualiniai santykiai yra būtini“. O jis nesirengė ištekėjusiai poniai siūlyti tokių santykių ir imtis atsakomybės. Neketino keisti gyvenimo būdo, atsisakyti savo įpročių nei dėl jos, nei dėl ko nors kito. Bet ilgainiui Dafis supranta, kad tai jis pažemino ją, įstūmęs į vienatvę ir nevilį. Praradusi laimės iliuziją, Emilė ėmė trokšti mirties. Jausmų protrūkyje Džeimsas aiškiai įsivaizduoja ir savo finalą: „Gyvens vienišas, kol irgi mirs... Pavirs prisiminimu, jei bus kam jį prisiminti.“ Mirtimi baigiasi ir meilės istorija apysakoje „Mirusieji“. Pagrindinis herojus Gabrielis Konrojus dalyvauja savo senų tetulių šventėse, kur pagrindinis jo vaidmuo yra pasakyti kalbą jų garbei ir supjaustyti apskrudusią žąsį. Neprisideda prie bendrų kompanijos kelionių, todėl airiai-patriotai vadina jį anglofilu. Reprezentatyvūs šitos kompanijos pokalbiai, skleidžiami absurdiški gandai, atliekami paviršutiniški ritualai jo žmonai Gretai, regis, daug įdomesni negu buvimas su vyru. Gabrielis pats sau atrodo „komiška figura, tėtis pasiturintis žmogus, pilnas gerų norų sentimentalus neurotikas, režiantis prakalbą tamsuoliams, idealizuojantis savo klouniškus geidulius, apgaulėtas kvailys, kuriam tik šmėstelėjęs veidrody“.[5] Jam dėl to gėda. Skausmingai svarsto apie savo santykius su žmona. Kada romantiška jų meilė virto monotoniška kasdienybe, kodėl Gretos jausmai atšalo, kas dėl to kaltas? Vėliai vakare, kai grįžo į viešbutį, Gabrielis jautėsi apimtas aistros. Bet žmona to tarsi nepastebi, klausinėja nesvarbių dalykų, nors jis dega iš geismo ir pykčio. Galop Greta paaiškina savo melancholiją – šventėje skambėjusi daina, kuri jai priminė jaunystės meilę. Pasakoja Gabrieliui, kad Maiklas Fjuris, būdamas septyniolikos metų, mirė dėl jos. Vaikinas sirgo džiova ar kažkuo panašiu, jam nebuvo galima niekur eiti. O Greta iš ten, kur tada gyveno, ruošėsi išvažiuoti mokytis. Šaltą drėgną vakarą jis atėjo atsisveikinti su ja, buvo sušalęs, sušlapęs, bet atsisakė eiti namo. Greta žadėjo, kad vasarą sugrįš, įvedu būtinai pasimatys. Bet po savaitės sužinojo, kad jis mirė. Iki šiol ją kamuoja kaltės jausmas. Atrodytų, dvi meilės istorijos panašios – vienas iš įsimylėjėlių miršta, o kitas pasmerktas gyventi prisiminimais ir jaučia kaltę dėl jo mirties. Bet čia tik paviršutiniškas įspūdis. Ponas Dafis nebuvo pasirengęs pakeisti savo gyvenimo, nenorėjo jokių permainų, nes permainos kelia sumaištį. Jis išsigando meilės, kurią pats netyčia sužadino Emilės širdyje. Matydamas susižavėjimą jos akyse, neišdrįso testi santykių, kad pakeistų savo ir Emilės kasdienybę. Galima teisinti jį tuo, kad vengė neatsakingų nuotykių sugadinti gyvenimą jos vyrui ir dukrai. Galbūt jis pasielgė labai išmintingai. Bet Emilei mirus, suprato žudančią jos vienatvę, ir pajuto, koks vienišas yra jis pats. Pagalvojo, kad niekas neateis net į jo laidotuvės... Gretos istorija atrodo dirbtinė ir egzaltuota. Kliedėdama apie mirusį gerbėją, nesupranta, kaip skaudina savo vyrą. Užstrigusi prisiminimuose, nejaučia, kad laužo tarpusavio santykius. Gabrielis žiūri į miegančią Gretą ir supranta, „kokį menką vaidmenį jos gyvenime vaidino jis, jos vyras“.[6] Iš tikrųjų apysakos pavadinimas „Mirusieji“ taikytinas visiems tetulių šventės svečiams. Jie mirę dvasiškai, nes pasitenkina užvalkiotomis frazėmis, pikantiškais gandais, išmoktomis šypsenomis, stereotipais ir nesikeičiančiais požiūriais. Tarp jų ir Greta. Sutuoktinių santykiai aprašyti ir apysakoje „Dublikatai“, „Žmona... su žeme maišydavo vyrą, kai jis būdavo blaivus, o jis maišydavo ją su žeme girtas.“[7] Čandleris žiūri į išsimokėtinai nupirktus baldus, kuriuos išrinko jo žmona Anė, baldai jam atrodo balui, griežti, kaip ir jo sutuoktinė. Galvodamas apie žmoną, apie neįgyvendintas ambicijas būti poetu kaip Baironas, „jam suklūko pasibjaurėjimas nuoširdžiu savo gyvenimu“.[8] Apysakoje „Dievo malonė“ ponia Kernan parodyta kaip praktiška ir veikli moteris, kuri jau po trijų santuokos savaičių nusivylė vyru ir žmonos pareigomis. Bet ir po sidabrinių vestuvių pareigingai rūpinosi savo vyru, neišleisdavo iš namų be pusryčių, gydydavo susirgusį, kentėdavo dažnus jo išgėrimus: „Būna vyrų ir blogesnių... Jis niekad jos nemušdavo.“[9] Joyce’o herojų kankina gili vienatvė, vidinė tuštuma ir nuovargis nuo niūrios kasdienybės. Jie neieško arba negali surasti bendraminčių, sielos brolių, kurie juos išklausytų ir suprastų, kuriais jie galėtų pasitikėti. Savo bendradarbių, net artimųjų akyse jie atrodo pedantai, keistuoliai, tiesiog nevykėliai. Bet, kai likimas suteikia jiems galimybę pakeisti savo gyvenimą, pradėti iš naujo, jie to nedaro. Kodėl? Patį geriausią atsakymą pateikė Evelinė, dar viena dublinietė. Turėdama galimybę palikti tironą-tėvą, nepakenčiamą tarnybą ir išvažiuoti su mylimuoju į Buenos Aires, ji tam nesiryžta, pabėga iš uosto: „Sunkus buvo kasdieninis darbas, sunkus buvo visas jos gyvenimas, tačiau dabar, jai pasiruošus iškeliauti, jis neatrodo toks jau blogas.“[10] Joyce’o herojai suranda tūkstantį priežasčių, kad vengtų pokyčių, nes bijo, kad bus dar blogiau. Vieni tampa pasyviais likimo vergais, kiti pradeda keršyti už nerealizuotas savo svajones aplinkiniams ir kaltina visus, išskyrus save. Atrodo, ne veltui paskutinė istorija knygoje pavadinta „Mirusieji“. Tarsi Joyce’o perspėjimas amžininkams ... 1 Tomas Venclova. Apie meną ir mašiną. In: Vilties formos. Eseistika ir publicistika. V., 1991, p. 51. 2 Ten pat, p. 55. 3 James Joyce. Mirusieji. In: Dubliniečiai. Baltų lankų leidyba. 2013, p. 190. 4 James Joyce. Skaudus atvejis. In: Dubliniečiai, p. 110, p. 113, p. 114, p. 112, p. 119, p. 115, p. 120. 5 James Joyce. Mirusieji. In: Dubliniečiai, p. 235. 6 Ten pat, p. 237. 7 James Joyce. Dublikatai. In: Dubliniečiai, p. 99. 8 James Joyce. Debesėlis. In: Dubliniečiai, p. 85.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama