Renata GORCZYŃSKA NYKIMAS, ATROFIJA, ANIHILIACIJA

Renata GORCZYŃSKA NYKIMAS, ATROFIJA, ANIHILIACIJA...Renata Gorczyńska (g. 1943), lenkų rašytoja, eseistė, literatūros kritikė, vertėja, neseniai mirė Gdynėje. Dirbdama Czesławo Miłoszo sekretore, parengė pokalbių su juo knygą „Pasaulio keliautojas“, vertė jo poeziją į anglų kalbą. Išleido keletą autorinių knygų. Rašydavo Jerzy’o Giedroyco Paryžiuje leistam mėnraščiui Kultura, leidiniui Zeszyty Literackie. Buvau su Renata asmeniškai pažįstamas, kviesdavo į literatūros šventes Gdynėje. Mudu bendradarbiavome, išverčiau nemažai jos esė. Šį rašinį atsiuntė man senokai, siūlė išversti lietuviškai, bet vis atsirasdavo skubesnių darbų. Tęsiu nors dabar. Tai bus mano nuoširdžios pagarbos išraiška šviesiam Renatos Gorczyńskos atminimui. Vertėjas Renata GORCZYŃSKA NYKIMAS, ATROFIJA, ANIHILIACIJA Išnyk, sala. Arba stipriau: sala, pradink. Czesław Miłosz. „Užburtasis Gucio“ 1. GDYNĖ. Didelis pasaulis 2001 metų rugsėjo vienuoliktoji, vyksta Lenkų kino festivalis. Senas pažįstamas Witoldas Leszczyńskis pakvietė mane į savo naujausio filmo „Didelis pasaulis“ pristatymą Miesto teatre. Graži popietės saulė, draugiškas susitikimas prieš seanso pradžią, cigaretės, smagus pokalbis. Režisieriaus bičiulis iš Sopoto laikų išsitraukia iš kišenės suskambusį telefoną, kurį jau ketino išjungti. Trumpo pokalbio metu jo veidas pasikeičia. „Niujorke siaubingas įvykis, – praneša mums, – lėktuvas įsirėžė į World Trade Center“. Dar nežinome, kad tai pasaulinio masto Jobo žinia. Svarstome, kad tokia aviakatastrofa sunkiai tikėtina. Tikriausiai oro navigacijos mirtina klaida. Savo telefoną palikau namuose, kad netrukdytų filmo peržiūrai. Dabar man jo labai reikia, nes trokštu tuojau pat įsitikinti, ar mano svainė yra saugi. Ji dirba dangoraižyje priešais World Trade Center devintajame aukšte, Miesto architektūros ir urbanistikos biure. Kažkas paskolina man savo telefoną, nesvarbu, kiek kainuos ryšys. Renku Niujorko numerį. Nejungia. Dar kartą ir dar kartą. Be rezultatų. Amerika užblokuota. Prisimenu, kad World Trade Center pastate dirba Marekas, irgi architektas, artimas mano vyro, mirusio prieš dešimt metų, bičiulis. Kiek anksčiau prieš tai Marekas išgyveno teroristinį išpuolį, kai WTC garaže buvo susprogdintas sunkvežimis, prikrautas sprogmenų. Pasakojo, kaip gesinimo laiptais veržėsi iš trisdešimt šešto aukšto per dūmus, spūstį, sužeistųjų aimaną. Jis, maratonininkas, tada sugebėjo ištrukti. Nepaisant visko, einame į seansą, iš kurio nedaug kas įstrigo į atmintį – tai pasakojimas apie Franį (vaidmenį atliko Wiktoras Zborowskis), gebėjusį susikalbėti su paukščiais, – buvome pakviesti į Witoldo kolegos, dailininko kašubų dvarelį. Nauji mėginimai susisiekti su Niujorku irgi tušti. Atvažiavę į dvarelį televizijos ekrane matome non stop tiesiogiai transliuojamą tragediją, beprecedentę Jungtinių Valstijų istorijoje. Siaubo apimti sužinome – kol žiūrėjome „Didelį pasaulį“, realusis pasaulis pradėjo griūti. Antras pagrobtas lėktuvas įsirėžė į World Trade Center bokštą dar kartą, trečias į Pentagono pastatą Arlingtone prie Vašingtono, ketvirtas sudužo Pensilvanijoje, kai keleiviai suvargė laikyti teroristą, ryžosi žūti patys, kad išgelbėtų tuos, kurie žemėje. Kiek galėdama greičiau grįžau namo, mašinoje klausiausi radijo, kuris tuoj pat pakeitė profilį į naujienų stotį, be paliovos informuojančią apie siaubą Niujorke. Kitas kelias dienas prisikibusi prie TV ekrano žiūrėjau į scenas lyg iš pragaro. Skruzdžių dydžio žmonės šoka pro langus ant degančio grindinio. Gniaužiau kumščius. Atrodė, kad tai kažkokie kadrai iš pamišusio režisieriaus filmo. Tikrovė tiesiog netilpo galvoje. Prasideda pasaulinis karas? Nuskamba žodis Al Kaida. Kartoju mintyse pavardę asmens, itariamo, kad surengė pasikėsinimus, reikės įsiminti ją visiems laikams. Pažįstu tuos WTC bokštus daug metų, nuo to laiko, kai gyvenau Niujorke. Pastatyti 1972 m. pagal japonų-amerikiečių architekto Minoru Yamasakio projektą, buvo lyg galingi Heraklio stulpai, stovintys Niujorko uosto sargyboje. Pirmą kartą mane nuvedė ten Andrzejus. Pakilome greitaeigiais liftais į apžvalgos terasą šimtą septintame aukšte. Vaizdas trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių apskritimu į visą Manhattaną, horizonte dingstančią Niujorko įlanką, Niu Džersio valstijos krantus, salą su Laisvės statula. Vienoje pusėje didingas Hudzonas, kitoje – kuklesnė jo sesuo Rytų upė. Nuo tada veždavome ten mus aplankančius svečius. Tiems, kas bijodavo aukščio, svaigdavo galvos. Esant uraganiniam vėjui, bokštai šiek tiek siibuodavo, tai buvo prakeiksmas ten dirbantiems, jei sirgo jūrų liga. Gigantiškas Manhattano simbolis, daugintas nesuskaičiuojamuose filmų kadruose, atvirukuose, turistiniuose suvenyruose, fiksuotas milijonose mėgėjiškų nuotraukų. Ten tilpo penki šimtai įvairių įstaigų, kuriose dirbo tūkstančiai žmonių. Jo požeminėse buvo paslėptas net lobynas su dvylika tonų aukso. Dabar milijonų planetos gyventojų akyse vyksta kažkas pribloškiančio: bokštai ne griūva ant šono, kaip baiminausi, nepamiršdama svainės biuro pastato kaimynystėje, bet bejėgiškai susmunka mirtį nešančių dulkių debesyse, ugnies liežuviuose. Vyksta beviltiški gelbėjimo darbai. Ugniagesiai, Amerikoje vadinami narsiausiais iš narsiausių, pasitelkti iš kur tik įmanoma, triūsia herojiškai. Jų žuvo virš 350, jau nekalbant apie tūkstančius aukų. Kiti mirs vėliau nuo piktybinių auglių, apsinuodiję asbestu. Reporteriai, krisdami iš nuovargio, užkimę, pasakoja pasauliai apie Armagedoną. Gatvės aplink „nulio zoną“ padengtos tirštu asbesto sniegu. Po dviejų dienų kažkuris pažįstamas sugebėjo susisiekti telefonu su Niujorku. Mano svainei po pirmo lėktuvo atsirėmimo į bokštą įsakyta nedelsiant evakuotis. Pagrobtą lėktuvo variklis nukrito ant pastato, kuriame ji dirbo, stogo. Yrėsi per Manhattaną daug valandų. Kai pasiekė Central Parką, pamatė bėgikus, kurie lyg niekur nieko treniravosi Niujorko maratonui, įvyksiančiam po mėnesio. Gal, nuo didelio pasaulio atsirėmę ausinėmis, nieko nežinojo apie ataką pietiniams salos pakraštyje. O Marekas tą rytą pramigo ir buvo sulaikytas metro stotyje, likus 2 stotelėms iki World Trade Center. Negaliu ištrinti iš atminties tų didingų pastatų, kuriuos susiurbė siaubinga jėga. Tą vaizdą ne aš viena nuolat matau prieš akis. 2. LONDONAS. Malevičiaus juodasis kvadratas Prieš kažkiek laiko mane suintrigavo žinia, kad National Gallery, pagrindinianne Londono muziejuje, atidaryta turtinga paveikslų paroda iš Sovietų Sąjungos muziejų. Tai buvo staigmena, nes į Londoną atvežti kūriniai daugiausia priklausė Tretjakovo galerijai, kurią bolševikai atėmė iš teisėto savininko. Vengiant teismo procesų su paveldėtojais Vakaruose ir galimo valstybės pasisavintų kūrinių arešto, kitose šalyse jie nebuvo eksponuojami. Taigi paroda Londone – sensacija. Nusipirkau lėktuvo bilietą, kad atskrendu, informavau savo draugę, pas kurią gaudavau pastogę Londone. Mums pavyko išsikalbėti spaudos leidimus, nes priešingu atveju tektų laukti savaites, kol patektume į National Gallery. Eksponuojamų meno kūrinių skaičius stulbino. Salė po salės tęsėsi įvairių laikotarpių ir krypčių paveikslų, visų pirma reprezentuojančių rusų tapybą, ekspozicija. Vos perbėgau ją akimis, nes, nepaisant didžiulių matmenų, tos drobės nelabai atitiko mano skonį. Tik prie pasakiškai spalvingų Cezanne’o paveikslų iš susižavėjimo staiga atkišo akis. Tą parodos dalį įsiminiau labiausiai. Nors ne. Virš durų, vedančių į išėjimą, išvydau Kazimiro Malevičiaus paveikslą, gerai pažįstamą iš reprodukcijų. Pagal kontrasto dėsnius po tos spalvų fejerijos jis traukė dėmesį dingimu viso to, kas paprastai būdinga paveikslams. Kraštutinai asketiškas arba tiesiog negatyvistinis „Juodasis kvadratas baltame fone“ atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir yra visuotinai pripažįstamas pirmuoju pasaulyje nieko nevaizduojančiu kūriniu. Įdomu, kad pats paveikslas irgi dingęs be pėdsakų. Tik 1929 m. dailininkas atkurė jį pagal išlikusių nuotraukų, be abėjo, nespalvotų. Ir net nutapė kelis kitus juodus kvadratus. Kas lėmė tokį populiarumą kūrinio, vaizduojančio nieką? Gal garsusis konstruktyvistas nutarė pasijuokti iš tradicinės dailės mylėtojų ir tiesiog uždažė savo seną paveikslą juodai? Arba tai buvo manifestas – viskas yra paveikslas, kas išėjo iš po dailininko teptuko. Arba kraštutinė depresijos apimto menininko pozicija – dink, pasauli. Ta juoda tapybos skylė vis neduoda ramybės. Minimalizmo link toliau nueiti jau nejmanoma. Koks atsakymas beatsakytų į galvą, „Juodasis kvadratas baltame fone“ drumia akis, baugina, priverčia galvoti apie tapybos ribas. Labai seniai Londono Tate Gallery mačiau to paveikslo pomirtinį palikuonį: peiliu per vidurį vertikaliai perrėžtą, ant rėmo užtemptą juodą drobę. Tai jau art brut.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama