Vidas POŠKUS. POZOS AR KALIGRAMOS?

Vidas POŠKUS. POZOS AR KALIGRAMOS?...Vidas POŠKUS POZOS AR KALIGRAMOS? Jono Arčikausko paroda „Titulinė raidė“ AP galerijoje Italų graveris Marcantonio Raimondi's 1524 m. pagal Giulio Romano piešinius išleido graviūrų rinkinį, o rašytojas Pietras Aretino kiekvienam atspaudui netrukus parašė po sonetą. Visa tai sudėta į leidinį, kuris lotyniškai pavadintas De omnibus Veneris Schematibus, o bet kuria modernąja „vulgaria“ kalba – tiesiog „Meilės pozos“. Žymusis dailininkų biografas Giorgio Vasari's 1568 m. tiesiai šviesiai apibūdino, kad ten vaizduojami „visi įmanomi būdai, padėtys ir pozos, kuriomis ištvirkę vyrai miega su moterimis. […] Net nežinau, kas atgrasiau – Romano vaizdai akims ar Aretino žodžiai ausims.“¹ Dievobaimingi etikos sergėtojai užsimojo sunaikinti amoralaus turinio kūrinį – kuo tikriausią vaizdo ir teksto kentaurą, vizualumo ir literatūriškumo hibridą. Tačiau ne taip lengva ištrinti ar devyniais užraktais užrakiuti tai, ką pažinti yra linkęs smalsus žmonių protas, o ypač nenumaldoma aistra. Be to, istorija, kaip žinome, yra linkusi kartotis. Ir štai arba voilà, lygiai po pusės tūkstančio metų žinomas lietuvių menininkas, kurio net nereikia pristatinėti, ypač tiems, kurie domisi keramika, scenografija (teatru apskritai) ar grupe „Angiš“, sukūrė savąją „Meilės pozų“ versiją, kurią pavadino labai nekal tai – tiesiog „Tituline raidė“. Dar nematęs šios Jono Arčikausko skaitmeninių koliažų serijos, klausinėjau vieno bičiulio, procesą regėjusio iš arti, kaip visa tai padaryta? Jis atsakė: „Jonas tiesiog daug karpė ir skenavo, skenavo ir karpė, paskui klijavo, vėl skenavo, dėliojo, konstravo, komponavo, režisavo, net dirigavo. Ir dar įrėmino į pseudoprabangius rėmus.“ Iš tiesų – galiu tik paantrinti, kad tariamos prabangos (tarsi moralinį savo dugną pasiekusioje Romos imperijoje visai prieš pat jos sauklydį) šiuose koliažuose tikrai daug. Ji netgi perteklinė, primenanti iš alaus skardinės salsva puta plūstelėjusį alų ar per dubens kraštus lipančią mielinę teślą. Šį sotumo, net persisotinimo įspūdį Arčikausko raidyne sukelia du komponentai. Vienas iš jų – visaip ištiražuoti, reprodukuoti ir prištampuoti kūnai. Visi gerai sudėti, atitinkantys šiais laikais „tobulai“ išvaizdai privalomus reikalavimus – raumeningi, nei pernelyg riebūs, nei per liesi, be jokių nereikalingų plaukelių ar apgamėlių, blizgantys, tarsi ištepti kremu nuo kenksmingų ultravioletinių saulės spindulių. Tikras pliažas! Tokioje aplinkoje net susiraukšlėjusi, bedantė galvos apalinė dalis (kokią galima pamatyti raidėje R) ar išsigandęs šunėkas išsprogusiomis akimis atrodo pilnatyiškai „gerai“. Beje, kūnai daugiausia moterų, retoriškai galima klausti, ar galėtų būti kitaip? Ar ne tai yra vienas geldžiamiausių vidutinio amžiaus baltojo vyro vujaristinių objektų? Antras pilnatvės iluziją ar net realybę kuriantis elementas yra fonas, pirštu prikišamai rodantis, kad jis ne bet koks, o kurortinis. Kūnai, it kokie aktoriai (bet labiau masinės scenos statistai, negu pagrindinių vaidmenų atlikėjai) guli, stovi, klūpo, sėdi, raitosi, vartosi, tamposi, pulsuoja, aistringai virpa iš malonumo ne bet kur, o scenografiškoje aplinkoje, primenančioje jūrą, papūdintus smėlynus... Juolab kad kompozicijų autorius pritaikė horizontalaus ritmo principą. Visa tai (dar paminėkime vos ne kreminius koloritus) primena sluoksniuotą, saldų daugiaaukštį tortą. Bet kartu tiek deformuotiems ir dekonstruotiems kūnams, tiek defragmentuotiems peizažams toną diktuoja siurrealistinė alogika. Pascalis Quignard’as esė knygoje „Seksas ir baimė“ (Le sexe et l’effroi, 1994 m.) bandė išsiaiškinti, kaip „džiugus ir skaidrus senovės graikų erotizmas, perkeltas į Romos imperiją, virto baimė presmelkta melancholija“. Arčikausko kūriniai galėtų organiškai tapti šio veikalo inicialais. Prancūzų rašytojas, nagrinėdamas skulptūros ir tapybos santykį su erosu, taikliai įvardijo: „Skulptūra susijusi su tuo, kas visada įsitempę. Tapybą įkvepia troškimas atskleisti tai, kas negali pasirodyti, atsiduoti apnuoginimui to, kas negali būti matoma. Tiek viena, tiek kita skatina peržengti erimą ir mirtingumą, siekti erekcijos ir amžinojo gyvenimo.“ Lietuvių menininko darbai yra ir skulptūriški (beje, kaip antikinės statulos – čia regimi kūnai tarsi išskaptuoti iš marmuro, taikant Polikleito kanoną), ir tapybiški (reikėtų prisiminti graikų vazas, ypač juodafigūres, ir Pompėjų freskas). Be to, juose esama ir gyvenimo ekstazės, kūniškojo patoso, ir to, ką Quignard’as priskirtų baimės, nevilties, nežinomybės, liūdesio sferai. Nesimu spręsti, kiek per penkis šimtus metų pakito ir patobulėjo (arba atvirkščiai) meilės technikos bei technologijos, tačiau kūrybinis progresas yra akivaizdus. Renesansinės „Pozos“ nebūtų atsiradusios be trijų kūrybingų asmenybių (piešėjo, graverio, poeto) sambūvio, XXI a. menininkas viską padarė vienas pats. Jis ir spaudė, ir komponavo, ir aprašė. Galbūt, žvelgiant iš praeities perspektyvos, atrodo regresavęs poetinis žodžio valdymas, virtuoziškas žaidimas rimavimu redukavosi į vienbalį įklimpimą ar priebalsinį mykimą. Kita vertus, kadaise elegantiškas deklamavimas įgavo sudėtingą, minimalistinei muzikai artimą ritmą, kuris tarsi rūkas ar migla, lyg vaivorykštė, o gal net miražas dykumoje vibruoja melancholijos persmelkto geismo atmosferoje. Visa tai primena dar vieno prancūzo – Guillaume’o Apolinaire’o eiliuotas kaligramas. Poetas, pasak jo kūrybos žinovų, „eilėraščio forma vizualiai sukuria reikšmingą vaizdą“, o dailininkas atvirkščiai – vaizdu sukuria reikšmingą prasmę. (Vis dėlto be nuorodų į visokiausio plauko tekstus kalbėti apie šiuos Arčikausko artefaktus negalima, nes jie tokie literatūriški!) Priminsiu, kaligrama – tai tekstinis kūrinys, eilėraštis, poema, tiesiog frazė, parašyta taip, kad vizualiai sukurtų tam tikro objekto ar scenos vaizdą. Arčikauskas savąsias kaligramas konstruoja iš kūnų ir kopuliuojančių (jeigu ne fiziškai, tai bent mentaliai, jei ne tarpusavyje, tai su žiūrovo akimis ir pasąmone) pozų. Bet kuri raidė, sudėliota iš kūnų pagal principą à la Arcimboldo, koduoja daugybę reikšmių. Šifro raktas čia galėtų būti raidė L – šios kompozicijos apačioje išdėstyti raktažodžiai nusako rašmens, sudaryto iš dviejų pagaliukų (bet ne tik jo), esmę: LAIKAS, LIKIMAS, LAUKIMAS, LIGA, LAIMĖ, LOŽĖ, LIŪDESYS, LOVA, LELIJA, LIZDAS, LAIMĖ, LOŠIMAS, LIEPSNA, LAIMĖ, LAUMĖ, LAŠAS, LAIMĖ, LAISVĖ, LIETUS, LĖKTUVAS, LOBIS, LĖLĖ, LAIMĖ, LAIVAS, LAIMĖ, LAIMĖ, LIGA, LAIMĖ, LOTERIJA, LAPAS, LITRAS, LAIKRAŠTIS, LIGA, LAIMĖ, LAIPTAI, LŪŽIS, LIGA, LINAS, LEDAS, LIEPTAS, LUKŠTAS, LIUDININKAS, LAIMĖ, LABIRINTAS, LIBRETAS, LIŪNAS, LAVONAS, LAIMĖ, LYTIS, LAIKIKIS, LAIKRODIS, LAIMĖ, LIŪTAS, LIKUTIS, LAIMĖ, LAI, LAI, […], LAISVĖ, VĖ, VĖ, VĖ, LAIMĖ, MĖ, MĖ […]. Vertėjo išsirašyti šiuos žodžius vien dėl to, kad būtų galima pasitikrinti statistiką. LAIMĖS čia yra daugiausia, antroje vietoje LIGA (bet statistiniu požiūriu jos gerokai mažiau). Argi mūsų gyvenimas negravituoja tarp laimės paieškų ir kelius jos link užtveriančių visokiausio pobūdžio ligų plačiąja šio žodžio prasme? Šiomis stabų saulėlydžio dienomis, kai viskas atrodo fantasmagoriškai, Jono Arčikausko „Titulinė raidė“ ypač aktuali. Ji veikia kaip durys į realybę, lyg monoklis, padedantis geriau įsižiūrėti į tikrovę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo džiaugsmingai karnavališka, tačiau iš tikrųjų visa ši fiesta tiesiog maskuoja, kad į mus stingdančiai žvelgia medūzos Gorgonos akys. Jų vardas paprastas ir aiškus – tai Tiesa. 1 Giorgio Vasari „Vita di Giulio Romano pittore“, Le vite de’ più eccellenti pittori, scultori e architettoni, Firenze, 1568. Prielga internete: https:// it.wikisource.org/wiki/Le_vite_de%27_pi%C3%B9_excellenti_pittori_scultori_e_architettoni(1568)/Giulio_Romano_ 2 Pascal Quignard. Seksas ir baimė. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Alma littera. 2007, p. 102. 3 Neringa Mikalauskienė. „Apolineras“. Saltiniai.info. Prielga internete: http://www.saltiniai.info/index/details/1446

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama