Renata GORCZYŃSKA. NYKIMAS, ATROFIJA, ANIHILIACIJA

Renata GORCZYŃSKA. NYKIMAS, ATROFIJA, ANIHILIACIJA...3. VARŠUVA. 4’33’ Septintojo dešimtmečio pabaigoje mane, kai būdama dar visai jauna dirbau Trečios muzikinės programos redakcijoje, nusiuntė į Johno Cage’o, pasaulinio garso amerikiečių kompozitoriaus, kuris savo dalyvavimu pagerbė festivalį Varšuvos ruduo, spaudos konferenciją. Pasakyti, kad ten susidūriau su ekscentriku, reikštų nepasakyti nieko. Tada nedaug žinojau apie jo eksperimentus. Šiandien galėčiau pablizgėti interneto žiniomis. Spaudos konferencijoje susirinkusius muzikologus Cage’as pirmiausia pribloškė trumpa... mikologijos paskaita. Reikėjo pamatyti jų minas. Pašnekesio apie grybus jie veikiausiai nesitikėjo. Tai buvo vienas iš daugybės mokslingo kaliforniečio pomėgių. Be muzikos jis kūrė tapybą ir grafiką, šioje srityje nemažai pasiekė dirbdamas su neįprastomis medžiagomis, pavyzdžiui, su šukuotine vilna ar plėvele. Iki gyvenimo pabaigos susidomėjo graviravimu. Gilinosi į filosofiją, savo traktatus, nekasdienes paskaitas leido knygomis kaip Lecture on Nothing, rašė poeziją. Pagal įsitikinimus buvo anarchistas ir vegetaras, pagal potraukį – gėjus. Jo partneris iki gyvenimo pabaigos buvo pasaulinio garso choreografas Mercier Cunninghamas. Cage’as komponavo dainas, chorinę muziką, simfonijas, koncertus, kamerinius kūrinius, parašė dvi operas, net baletą ir – dėmesio! – miuziklą, juk buvo amerikietis. Jo muzikinę kūrybą sudaro daugiau kaip du šimtai kūrinių. Prie garsiausių kompozicijų priskiriama „Tacet 4’33” “. Kol ji trunka, estradoje susodintas orkestras negroja nė vienos natos. Suprantama, muzikos pagrindas yra garso-pauzės derinys. Šiame kūrinyje Cage’as eliminavo garsus. Sakoma, kad tam darbui skyrė penkerius metus. Tai asocijuojasi su naujais karaliaus drabužiais, bet už to kūrybinio eksperimento, kaip tikino pats kompozitorius, slypi gilus filosofinis ir estetinis apmąstymas. Instrumentai, neskleidžiantys garsų, tampa meninės meditacijos forma, nutylėdami, kad susitelktume į tai, kas skamba sieloje. Lažinuosi, kad ši trukmė (tiksliai 273 sekundės) buvo gerai apgalvota. Gal tai viršutinė klausytojų ištvermės riba? Šiaip ar taip, tas muzikos išnykimas tapo svarbiausiu Cage’o veikalu. Be garso ploju jam. P. S. Pastaruoju metu jaunosios kartos kompozitorė Michalina Aleksandra Furtak savo naujausioje plokštelėje įrašė kūrinį, pavadintą „Ponia prezidentienė“. Tai keliasdešimt sekundžių tylos. „Genialu ir iškalbinga“, – komentavo internautai. Štai lenkiška The Sound of Silence atmaina. 4. KROKUVA I. Eilėraštis be eilučių Ryszardas Krynickis, nuostabus poetas, vertėjas ir leidėjas, literatūrinėje aplinkoje garsėjo žodžių taupumu. Kaip Beckettas norėjo savo poeziją paversti tylėjimu. Nors draugavome daug metų, pasiūlymą parengti interviu su juo atidėliojo be paliovos. O aš jaučiau poreikį kalbėtis būtent su poetais – su Miłoszu, Julia Hartwig, Różewicziumi, iš užsieniečių – su Robertu Hassu, Robertu Pinsky’u... Mane intriguoja pastangos išnarplioti poezijos hermetizmą, kurį savo reikmėms pavadinau literatūriniu koncentratu. Galų gale pavyko Ryszardą įtikinti. Tuo tikslu išsiruošiau į Krokuvą, kur Krynickiai prieš kelerius metus persikėlė iš Poznanės ir vadovauja leidyklai a5. Jų namuose, man pasirodžius, šmurkštelėjo į kampus kačių banda. Kaip ir jų šeimininkas, visos demonstravo savarankiškumą ir neketino bendrauti su svetimais. Interviu prasidėjo kaip per gruodį, bet pamažu pavyko išjudinti pašnekovą. Aptardama ką tik išėjusį jo rinktinės poezijos tomą, atkreipiau dėmesį į puslapį, kuriame išspausdinta tik antraštė. Visa kita išnyko. Liko balta dėmė, kaip kadaise po cenzūros įsikišimo? „Balta dėmė“. Tokį pavadinimą turėjo tas eilėraštis be eilučių, su dedikacija „Brunono Jasińskio atminimui“. Pradėjau suprasti poetinį sumanymą, kaip Ryszardas išaiškino, kad ilgai dvejojo, ar spausdinti pavadinimą, taigi būtų likęs tuščias lapas tik su dedikacija. Bet skaitytojai galėtų suprasti tai kaip 1975 m. išleisto tomo spaudos broką. O tokio pavidalo eilėraštis turėjo lakonišką savo iškalbą. Ir – paradoksalu – labai stiprią. Jasińskis, radikalių pažiūrų kūrėjas, žavėjęsis sovietine Naujosios tvarkos vizija, priverstas išvykti iš Prancūzijos, kai paskelbė romaną „Deginu Paryžių“, savo pražūčiai išvažiavo į Maskvą. Buvo priimtas į VKP(b), džiaugėsi genialaus poeto futuristo šlove... Iki „didžiųjų valymų“ laikų. Ir staiga dingo. Skildo gandai, kad ištremtas į lagerį. Kankinio mitinės paslaptis paaiškėjo tik ano šimtmėčio paskutinio dešimtmėčio pirmaisiais metais. Pasirodo, jį sušaudė Butyrkų kalėjime pagal karinio tribunolo nuosprendį, apkaltinę dalyvavimu teroristinėje organizacijoje, kas, žinoma, neturėjo nieko bendra su realybe. Jo palaikus įmetė į bendrą kapą, jo kūrybą uždraudė. Toks išnykimas buvo milijonų lentis. 5. KROKUVA II, desaperecidos 2013 m. birželį, Miłoszo festivalio pirmą vakarą, atsisėdau prie pažįstamų krokuviečių stalelio. Tarp jų buvo ir katalonas, laisvai kalbantis lenkiškai. Išėjau į terasą surūkyti cigaretės, ugnies man pasitikė vyresnis ponas, kurio veidas atrodė lyg iškaltais iš žalvario. Tankūs žili plaukai, juodi antakiai, išblukusi akių mėlynė, pakirpti ūsai. Tikriausiai svetimšalis, gal ispanas. Grįžtu prie stalelio ir sakau kaimynams apie sutiktą magnetizuojančio žvilgsnio poną. Katalonas paaiškino, kad tai vienas iš jo poezijos vertėjų. Ir papasakojo šiurpią istoriją. Juanas Gelmanas yra argentinietis, laikomas vienu didžiausių gyvų ispanakalbių poetų. Jaunystėje buvo komunistinis veikėjas, žurnalistas. Ilgainiui atsiribojo nuo revoliucinės doktrinos. Dėl Argentinos chuntos persekiojimų persikėlė į Meksiką. O Argentinos partizanai paskelbė jam mirties nuosprendį už išdavystę. 1976 metais į jo dvidešimtmečio sūnaus Marcelo Arielo ir nėščios devyniolikmetės žmonos Marios Luisos butą įsiveržė politinė policija ir juos abu suėmė. Nušauto Marcelo palaikus tėvas 1989 metais atpažino užbetonuotame bendrame kape Buenos Airėse. Poeto marti, kaip paaiškėjo, buvo išvežta į Urugvajų. Ten ji pagimdė dukrelę, kurią įsidukrino policijos kapitono žmona. To paties, kuris nušovė ką tik pagimdžiusią Marią Luisą. Juanas Gelmanas ilgus dešimtmečius stengėsi išsiaiškinti sūnaus, marčios, ypač anūkės ar anūko – nes nežinojo, kokios lyties buvo naujagimis, – likimą. Kartą Montevideo laikraštyje išspausdino laišką žuvusiam vaikui. Ir tuo būdu 2000-aisiais sužinojo apie anūkės egzistavimą. Sunku įsivaizduoti, koks buvo jų susitikimas ir kaip reagavo jauna moteris, sužinojusi apie jos tėvų žudynes ir tikrąją savo kilmę. Vėl išėjau surūkyti cigaretės. Šįkart poetas nepasirodė. Tam tikru atžvilgiu pajutau palengvėjimą. Nes ką galėčiau jam pasakyti, išgirdusi pasakojimą apie jo tragediją? Bet kokie užuojautos žodžiai būtų banalūs ir ne vietoje. Argentinoje ir Čilėje desaperecidos buvo skaičiuojami tūkstančiais. Jų motinos, žmonos, seserys, visos vilkėdamos juodai, dalyvavo tylos manifestacijose. Po daugelio metų sužinodavo, kad jų artimuosius kankino iki sąmonės netekimo, gyvus išmesdavo iš lėktuvų, nušaudavo į smilkinį. Kaip žinome iš kasdieninių spaudos pranešimų, tokios žudynės despotijos valstybėse didesniu ar mažesniu mastu tęsiasi iki šiol. Tai daroma dėl valdžios išsaugojimo. 6. Silezijos Stronis, visiškas išnykimas Dingimas arba išnykimas kaip reiškinys plačiai pasireiškia ne tik politikoje, tą fiksuoja ir medicina, psichologija, visuomenės mokslai. Tiesiog susidaro įspūdis, kad susiduriame su tuo kiekviename žingsnyje kaip kaltininkai arba aukos. Afazija. Amnezija. Solidarumo (ir Solidarność) nykimas. Empatijos nykimas. Nervų nykimas. Kaulų nykimas. Raumenų nykimas. Padorumo nykimas. Sąžinės nykimas. Gyvybės nykimas. Bet pats blogiausias – smegenų žievės nykimas. Žinau, ką sakau, nes palietė mano tėvą, kuris gyvenimo viduryje ėmė netekti atminties, prarado erdvės suvokimą. Vienintelis žodis, kuris pabaigoje jam liko, buvo „duktė“. Taip jis vadino šaukštą, lekštę, cigaretes nepagydomai sergančiųjų sanatorijoje Silezijos Stronyje. Jo ligos, kuri ištyrino sąmonę, priežastis nebuvo nustatyta. Po daugelio metų skaičiau apie Creutzfeldto-Jakobo ligą ir jos variantą, populiariai vadinamą kempinligę. Moksliškai jų apibūdinama kaip BSE, kempininė encefalopatija. Ją sukelia prionai, aptinkami pas užkrėstus galvijus. Bet ar nuo to mirė mano tėvas? Suvalgęs užkrėstos jautienos bifšteksą? To jau nesužinosiu. Epikrizėje parašyta: smegenų žievės nykimas. Nuo tada, kai tik pamirštu kokį žodį ar pavardę, jaučiu nerimo dilgtelejimą. Tėvas mirė penkiasdešimt trejų metų, svėrė trisdešimt penkis kilogramus. Pasauliui jis išnyko daug anksčiau.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama