Agota VAITKIENĖ. ATSIVĖRIMAI

Agota VAITKIENĖ. ATSIVĖRIMAI...Agota VAITKIENĖ ATSIVĖRIMAI Iš Lietuvos banko daliės rinkinio V aldovų rūmuose pavasarlui atidaryta paroda „Atsivėrimai. Iš Lietuvos banko daliės rinkinio“.Estetikos ir reprezentacijos tikslais banko kaupti kūriniai tapo institucine kolekcija, apimančia tarpukario ir šių dienų menininkų kūrybą. Geopolitinėms plokštėms šaižiai lūžinėjant, paroda yra meninės kultūros ir Lietuvos banko bendradarbiavimo vaisius, neatitinkantis atgyjančių XIX a. merkantilistinės politikos madų. Prieš šimtą metų klojant modernios valstybės pamatus, kultūrinis ir valstybinis žiedas veikė kartu. Lietuvos banko rūmų Kaune architektas Mykolas Songaila suprojektavo išskirtinai nuostabius rūmus. Sumanymą juos dekoruoti palaikė Lietuvos dailininkai – jie raštu kreipėsi į banko valdybą, siūlydami savo kaip kūrėjų paslaugas. Banko interjerą papuošė sienų tapyba, skulptūros, freskos, paveikslai. Net ir šiomis dienomis pastatas Kauno centre, Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje, išsiskiria imponuojančiu, jaunos valstybės veržlumą atskleidžiančiu stiliumi su anuomet populariais art deco elementais. Dailininkų paveiksluose ryškus lietuvybės atspindys – gamta, jaukios sodybos, laukuose triūsiantys žmonės, išvykos į svetimus kraštus, patirties permąstymas. Sovietų okupacija sustabdė Lietuvos banko raidą, veikla buvo atkurta 1990 m. su iškovota Nepriklausomybe. Meno kūrinių, kurie puoštų interjerą, sutelktų estetinį pasitenkinimą dirbantiesiems ir svečiams, kolekcionavimas suintensyvėjo tiek dėl pagrindinių banko tvarkybos ir atnaujinimo darbų, kurie buvo atliekami 1993–1998 m., tiek dėl suklestėjusio kultūrinio Lietuvos gyvenimo. Ilgainiui meno kūrinių įsigijimas prislopo, po 2008 metų pasaulinės finansų krizės imta vis labiau atsižvelgti į meno išliekamąją vertę. Šiuo metu banko rinkinį sudaro maždaug du šimtai kūrinių, apimančių skirtingus Lietuvos valstybės istorijos etapus. Valdovų rūmuose eksponuojama palyginti nedidelė rinkinio dalis, atrinkti 29 darbai, pristatomi salytėje netoli lankytojų akimis „nupoliruotų“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų gruvėsių III maršruto ekspozicijoje su blizgančiais metaliniais kunigaikščių šarvais. Parodos architektas Povilas V. Jankūnas sumaniai susidorojo su ribota erdve – ekspoziciją išskaidė pagal temas ir laiko linijas, pastatęs įkypas sienas. Atsistojus ekspozicinės erdvės centre, saulės spinduliai sklinda į tris parodos erdves – svajos, įspūdžiai, peizažai. Arčiau centro yra praeities laikas žalianne fone, o spindulių pabaigoje ant baltos sienos horizontalia juosta sukabinti dabarties artefaktai. Einant nuo centro į šonus judama Lietuvos istorinės tapatybės laiku. Aplink centrą sutelkti tarpukario menininkų kūriniai sąlygiškai suskirstyti į tris temas: kairėje svajos, vizijos, priekyje įspūdžiai, kelionės, dešinėje – peizažai. Nepriklausomos Lietuvos dailininkai atliepia pasirinktą team ir paliečia truputį daugiau – mostai ryškesni, asociacijos stipresnės, daugiau dramatizmo ir žaismės. Jeigu iš centro pasuksime dešinėn, pirmiausia prieš akis išnirs Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“ – lietuvybės klasika, nuo ko viskas prasidėjo. Valdovų rūmų aplinka su eksponuojamais aristokratiškais turtais sudaro kontrastą tarpukario dailininkų nutapytoms medinėms lietuviškoms sodyboms, laukuose dirbantiems valstiečiams. Jaudinamai nutelkia skarelę užsirišusi Petro Kalpoko nutapyta „Bobutė iš Palangos“ (1929). Romantizuota valstietiška lietuvybės kilmė įdomiai dera su gamtos peizažais. Idealizuotą Lietuvos ramybę švelniai supurto mūsų dienų kūrėjai. Jūratė Mykolaitytė, pakvietusi į „Uždraustą zoną“ (2005), su nerimu primena jau išgyventą, laiko sluoksniais užklotą grėsmės patirtį, atsikartojančią tarsi košmaras. Stovėdami centre, tiesiai prieš save matome Klaudijaus Petrulio ryškiaspalvį „Pinigą“ (2005). Tiksliau tariant, už Lietuvos istoriko, rašytojo Simono Daukanto išryškėja šių dienų Europos kontūrai. Lietuvos bankas kaip institucija, tvarkanti šalies pinigus, privalo meno kūriniais pagerbti ir pagrindinę savo funkciją – finansų sistemos, ekonomikos tvarią plėtrą. Petrulio litų ir eurų koliažas centre užima didžiąją sienos dalį, jam iš dešinės – Dalios Kasčiūnaitės spalvų ir formų žaidimai „Iškirptas peizažas“ (1992), šalia – dramatiškas Leonardo Tuleikio paveikslas „Po raudonu vakaro dangumi“ (1995), eksponuotas Europos Centrinio banko 2008 m. surengtoje ES 17 valstybių narių centrinių bankų meno kūrinių parodoje, jis panaudotas ir kalėdiniam atvirukui. Kairėje truputį kubistiškas Augustino Savicko paveikslas „Elados šypsena“ (1964). Pinigų banknotus apsupę ryškiaspalviai žaismingi, provokuojantys magtyti kūriniai, tarsi patvirtina, kad šių dienų gyvybingai pulsuojanti Lietuva jau ne tiek ieško savęs Europoje, kiek nori išsiskirti ir sužibėti. Paveikslai atspindi, kiek svarbus kūnas (besišypsanti apsinuoginusi Elada), o kiek aplinka (peizažų fragmentai, nutapyti ryškiausionis, emocijas kurstančiomis spalvomis). Centre ant sienų prisiglaudę tarpukario menininkų Kajetono Sklėriaus ir Jono Mackevičiaus saulėti prisiminimai iš kelionių po Kaprio salą Italijoje. Kai dar nebuvo Šengeno zonos, masinio turizmo, Lietuva tarpukariu siuntė gabiuosius mokytis ir parvežti į gimtinę tai, ką išmoko svetur. Pažvelgiu į kairę, ištiesusi ranką paliesčiau stiklą, saugantį Juozo Mikėno „Berniuką su balandžiu“ (1935). Politikams kertant raudonas linijas, laužant tarptautinius susitarimus, balta kaip kreida skulptūra dveikia vaikišku naivumu. Praėjo 90 metų nuo 1935 m., įvyko Antrasis pasaulinis, po jo Šaltasis karas, Sovietų Sajunga, toji Blogio imperija, nugriuvo nuo molinių kojų... Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, įstojo į Europos Sajunga, į NATO, o tas vaikas, Modigliani'io stiliumi pakeltais antakiais, glaudžia prie širdies balandį su Picasso melancholija – labai norėdamas ir vis dar tikėdamas, kad galima išlaikyti pasaulio tvarką. Svajingai rymo Antano Žmuidzinavičiaus pušys, svaigina Justino Vienožinskio išpuoselėtas sodas, užburia ne itin ryškus lyg vizijose Jono Švažo kiparisai... Dalia Kasčiūnaitė mėlynomis „Dėžutės istorijomis. II“ (1993) surgrąžina arčiau savęs. Akys įsisiurbia į Igorio Piekuro „Negatyvinį peizažą“ (1989) – tai didelės apimties kūrinys, pliktų baltų medžių pilkame fone švyti perskeltas auksinis dangus... Netoliese Jūratės Bagdonavičiūtės kūryba, besišnekučiuojanti su Joanu Miró. Tyliai šnabždasi šių dienų Lietuvos, pasaulio ir tarpukario menininkų paveikslai... Išeinu, kai saulė apsuka dienos ratą. Pakliau rytą ties bundančios Lietuvos vaizdiniu, kur prie verpimo ratelio mama mokė skaityti, dirbau laukuose, vaikščiojau po vėjuotą miestą, rinkau pinigus, kad nukeliaučiau į Italiją ir pažaisčiau su savo vaizdiniu. Vakarėjant nusileidau į temstantį mišką, kurio pakraštyje auga išpuoselėti dekoratyviniai kiparisai... Kolekciją XX a. 3-iajame dešimtmetyje pradėta rinkti dėl pragmatinių priežasčių, sumanymas pratęstas 10-ajame dešimtmetyje. Lietuvių menininkai iš savo sodybų nukeliavo į tolimus kraštus, nuo vizijų perėjo prie vėlyvosios modernybės įspūdžių. Apsilankykime, pasigėrėkime. Paroda „Atsivėrimai. Iš Lietuvos banko dailės rinkinio“ Valdovų rūmuose veiks iki 2025-05-18.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama