KAI NETURI LAIKO BIJOTI. Agnija ŠEIKO kalbina Kristina STEIBLYTĖ (2)

KAI NETURI LAIKO BIJOTI. Agnija ŠEIKO kalbina Kristina STEIBLYTĖ (2)...Orientuotis į didelius miestus, į užsienio rinką būtų paprasčiau, nes darbas regionuose vyksta iš lėto, ieškant bendros kalbos, telkiant auditoriją. Prireikia daug laiko, kad nueitum atstumą mažais žingsneliais. Bet aš asmeniškai matau tame didelę vertę. Ar Lietuvoje, ar užsienyje dirbti mažuose miesteliuose man atrodo ypač vertinga. Vertingiau nei dideliuose miestuose, kur žiūrovai persisotinę kultūros įvairove? Kultūra visur reikalinga. Tam tikru atžvilgiu kiekvieną miestą sudaro daug mažų kainų, kartais ganėtinai uždarų, niekuo nesidomirčių. Kita vertus, kai vykdydami asociacijos veiklas ar su Šeiko šokio teatru važiuojame į miestelius ir susitinkame su mažomis bendruomenėmis, matau, kad jų idėjos smarkiai skiriasi nuo miestiečių požiūrio. Jos dažnai tampa indėliu į mūsų būsimus kūrinius. Įdomu stebėti, kaip žmonės įsitraukia, pasineria į tai, ko galbūt niekada nebūtų išbandę. Tokie susitikimai reikšmingai praplečia akiratį ir vietinėms bendruomenėms, ir šokio profesionalams, ir edukatoriams. Štai, pavyzdžiui, jau dvejus metus vykdome projektą Insane. Tai kartu su prancūzų choreografu Albanu Richard’u sukurtas spektaklis, kuriame šoka tik neprofesionalai. Važiuojame į nedidelius Lietuvos miestelius ir keletą savaičių dirbame su vietiniais gyventojais. Šie procesai labai įdomūs, jautrūs – žmonės įsileidžia mus į savo aplinką, atsiveria, išlaisvėja. Ir patiria kūrybos džiaugsmą. Tai nepaprastai vertinga. Šeiko šokio teatras savo akiratį nuolat plečia ne tik šalyje, bet ir užsienyje – gastroliuoja po pasaulį, užsienio kūrėjus kviečia atvykti į Lietuvą. Teatras įstivirtinęs ne tik namuose, bet jau gerai žinomas ir svetur. Kokiu būdu pavyko tiek daug pasiekti? Ilgu sunkiu darbu, be to, turime daug azarto, stumiančio į priekį. Kai tiki tuo, ką darai, žmonės patys priartėja, o durys atsiveria. Kartojant vien tai, kas jau išmėginta, tokios nišinės sritys kaip šiuolaikinis šokis niekada neįstivirtins ir nesuklestės. Mudvi su Goda Giedraityte, nutaurusios, kad šiuolaikinis menas ir šokis turi atsirasti Kalipėdoje, nepaisėm jokių ribų ir stabdžių. Turėjom daug pašėlusio fanatizmo, kuris, beje, pritraukė užsienio kūrėjus. Žinoma, vien užsidėgimo negana – jis privalo derėti su kompetencija, su charakterio bruožais. Padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės, kurios atvėrė nemažai naujų galimybių. Teatro gyvavimo pradžioje važiuodavome į įvairių tinklų rengiamus susitikimus, bet ateiti į tarptau tinę areną vis tiek labiausiai padėjo atsitiktinės pažintys su reikiamais žmonėmis, kurie matė mūsų azartą ir pasiryžo bendradarbiauti. Pavyzdžiui, kūrybinis kontaktas su prancūzais, prasidėjęs nuo atsitiktinumų sekos, profesionaliai dirbant, virto ryškiu, reikšmingu procesu. Per pastarąjį dešimtmėtį į Šeiko šokio teatrą atvyko nemažai visoje Europoje garsių kūrėjų, kurie anksčiau net nebuvo girdėję apie Lietuvą, juo labiau Klaipėdą. Susitikdavome, kalbėdavomės, pasakojome, kaip mes dirbam, kad labai norim bendradarbiauti. Neslėpdavom, kad neturim tiek pinigų, kiek tas choreografas tikėtųsi, bet papirkdavo mūsų užsidegimas ties beprotybės riba. Ta beprotybė pastūmėjo rengti festivalį Plarfforma: nežinojom, iš ko tą padaryti, bet labai jo norėjom. Apskritai šiuolaikinis šokis man pačiai visada buvo įdomus, jo sklaida svarbi. Prieš penkiolika metų nebuvau sau įsivardijusi, kad turėsiu nuolat Europoje gastroliuojančią trupę, tiesiog galvodavau, ką būtų įdomu padaryti. Tada nuovargis ar stygius pasitraukdavo į antrą planą. Dar viena svarbi aplinkybė, siekiant didelių tikslų, yra nebijoti nesėkmės, o nepasisekus – nesustoti. Kadangi tarptautine šiuolaikinio šokio sklaida užsiėmėme vienos iš pirmųjų Lietuvoje, ne visada žinojom, kas yra nesėkmė, daug ramiau žiūrėjom į nepavykusius spektaklius ar projektus. Pastaruoju metu pas mus atvykstantys užsieniečiai stebisi, kad jauni žmonės labai dažnai išsigąsta pirmųjų nesėkmių ir atsitraukia. O mes to tikrai nepaisėme. Kaip ir Audronis Imbrasas, kuris tuo pat metu užsiėmė panašia veikla. Iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad darėm visišką nesąmonę – kam šautų į galvą kurti Šokio informacijos centrą šalyje, vos atgavusioje nepriklausomybę? Man regis, XX a. pabaigoje visi, kas ėmėsi kurti nepriklausomos Lietuvos kultūrą, neturėjo kada bijoti nesėkmių ar dvejoti – tiesiog reikėjo daryti ir atrasti, pristatyti tai, kas pusę amžiaus cenzūruota. Tikrai nebuvo laiko bijoti. Ėjom į priekį, nekreipėme dėmesio į nieką. Nėra pinigų? Nieko tokio, kažkaip vis tiek išsisuksim. Vadovaudama teatrui ir Šiuolaikinio šokio asociacijai nuolat susiduri su vadybiniais klausimais, kultūros politikos vingrybėmis. Kaip šioje įsipareigojimų gausoje randi erdvės kūrybai? Ir kodėl tau svarbu tą erdvę pasilikti? Profesine prasme aš pati sau pirmiausia esu choreografė. Visur prisistatau kaip šokio kūrėja, nes tai mano prigimtis ir esatis. Anksčiau savęs klausdavau, ar esu vadybininkė, ar choreografė. Kol supratau, kad neprivalau savęs apibrėžti, galiu tiesiog daryti daug skirtingų dalykų. Svarbiausia turėti fokusą ir gebėti prioritetizuoti, visad paliekant vietos kūrybai. Labai didelė dovana, kai galiu susitelkti vien į kūrybą. Taip buvo Šiaulių dramos teatre kuriant „Laimės žodyną“ – turėjau keleto savaičių oazę, kai galėjau pasinerti į repeticijas be jokios skubos. Savo pačios teatre kūrybos procesas tampa iššūkiu, nes būnu ne tik kūrėja, bet ir produkserė, teatro vadovė, vaidmenys ir atsakomybė susiliėja. Šokėjai po vieno „maratono“ Šeiko šokio teatre sakė, kad buvo labai įdomu dirbti tol, kol buvau su jais. Deja, kartais, net fiziškai būdama repeticijose, mintimis nebūdavau su jais, nes turėjau sutvarkyti milijoną organizacinių reikalų. Dabar teatre ir asociacijoje turiu nuostabią komandą, kuri nuima didelę naštą nuo pečių. Dirbu kartu su Judita Strumilaite, didžiausios patirties ir kompetencijos vadybininke, nestokojančia meilės šokiui ir jo kūrėjams. Kad ir kaip nemėgau visko susiplanuoti, dabar suprantu, kad kitaip nebus. Reikia aiškiai susidėlioti darbus, kad greičiau juos padaryčiau ir liktų bent pora mėnesių kūrybiniam procesui. Kai nekuriu, jaučiu, kad viskas gęsta, silpsta. Norėdama, kad organizacinė veikla būtų efektyvi, privalau turėti laiko kūrybai. O kūryba labai padeda, vykdant organizacines užduotis, atsiranda netikėtų sprendimų, bet ne todėl, kad toks mano būdas, o todėl, kad toks yra šokis. Neturint laiko kūrybai, organizacinė veikla netenka prasmės? Juk organizuoti, burti, koordinuoti ėmeisi dėl savo ir kolegų kūrybos, iš meilės šiuolaikiniam šokiui, tad neturint jam laiko nebebūtų dėl ko stengtis? Jei esi produiseris ar vadybininkas taip nenutinka – visa ši veikla yra jų kūrybos laukas. Bet jei iš prigimties esi menininkas, geriausiai jautiesi repeticijų salėje...

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama