Namas prie jūros. Ištrauka iš rašomo romano

Sigitas BENETIS   Nėra dienos, kad jis negalvotų apie nelaimę. Greičiausiai nelaimė apsigyveno jame, ir Marius ją augina prieš savo valią lyg vėžį. Jei kurią dieną prisiminimai nusilpsta, sugrįžta labiau užaugę, dar labiau sustiprėję, apaugę mintimis apie niekam tikusią prigimtį. Gali būti, ir tai yra labiau tikėtina, kad nelaimė gimė kartu su juo arba kone prieš pusę amžiaus moteris  pagimdė nelaimę žmogaus pavidalu ir pavadino ją Mariumi. Kaip jis gali prisipažinti Mildai, kad ji gyvena, bendrauja ir miega su nelaime? Darbo metu Marius galvojo, kad vakare galėtų paskambinti Valentinui. Nebuvo skambinęs – visus pagalbos ir paguodos reikalus tvarko Milda. Pradžioje prisipažintų jam. Pradėtų atsargiai. Pasakytų, kad gerai pažįsta stebėtoją, kuris matė nelaimę iš šalies ir nuo pradžių. Pradžia maždaug visų vienoda ir nesukeltų Valentinui įtarimų. Graži ir šilta vasaros diena, jie seniai nematė jūros, mama vaikams draudžia maudytis, nes didelės bangos, tėvas, tai yra Valentinas, sėdėdamas ant patiestos paklodės, nepaleisdamas iš rankos butelio, gurkšnoja šaltą alų, užverčia galvą į dangų ir užsimerkia, mama tepasi ant kūno kremą nuo saulės, burnoje smilksta cigaretė, dvi sesutės žaidžia bangų purslais, kiek vyresnis už mergaites berniukas neturi ką veikti, sėdi šalia tėvo, tai yra Valentino, kasinėja duobutes, suėmęs į saują paleidžia smėlį plona srovėle ant tėvo, tai yra Valentino, kojos ir pasako, kad karšta, kad būtų gera išsimaudyti. Tėvas, tai yra Valentinas, pasuka galvą į sūnų, šelmiškai nusišypso, perbraukia ranka berniukui plaukus ir stojasi eiti. Gal nesakytų, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas girdėjo Valentino ir sūnaus pokalbį, ir apie cigaretę geriau būtų nutylėti. Pajūryje draudžiama rūkyti, gali ne taip suprasti. Jis tik matė, kaip Valentinas įsibrido tam, kad kojomis pamatuotų vandens temperatūrą, ir iš to padarė išvadą, kad berniukas Valentinui kalbėjo apie vandens malonumą. Ir nesakytų, kad tėvo, tai yra Valentino, galvoje tuo metu gimė abejonė. Marius pats abejoja ir galvoja, kad galbūt abejonė galėjo gimti berniukui pilant smėlį ant tėvo, tai yra Valentino, kojos. Arba abejonės visai nebuvo – kelionė iš Rokiškio tolima ir varginanti, ryt važiuoja namo, net neabejojo, kad grįš neišsimaudę. Valentinas prieina prie žmonos, nuveja ant jos galvos bandančią nutūpti širšę, pasilenkia ir iš šaltkrepšio ištraukia du butelius, atidaręs vieną paduoda žmonai ir kažką pasako, tikriausiai, kad vanduo nerealiai šiltas. Valentino žmona, jo gerai pažįstamo stebėtojo nuomone, atsako, kad neturėtų minties ir gurkšteli alaus, keliasi ir su kremu rankoje eina prie mergaičių, kojas užlieja banga ir ji mintyse pritaria vyrui dėl vandens, nusistebi dėl didelių bangų ir truputį supyksta, nes nesupranta iš kur jos – jokio vėjelio. Ištepusi mergaitėms nugaras, grįžta prie patiestos paklodės, pasiima žurnalą su kryžiažodžiais ir gurkšteli. Ar Marius išdrįs pasakyti, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas pagalvojo ir pasakė velniškai kvailą mintį apie tai, kad Valentino žmonai užgimęs pasipiktinimas dėl nesuprantamai didelių bangų po truputį didėjo. Reikėtų kažkokiu būdu užsiminti, kad besipiktinanti ji išgėrė visą butelį. Ne, jis nesakys, kad ten buvo alus. Nepadoru. Tiesiog butelį. Ir reikia, būtinai reikia kelis kartus pakartoti, kad mintis apie didėjantį pyktį yra kvaila. Galbūt kaip įžangą Valentinui pasakys, kad Mariaus gerai pažįstamas stebėtojas sėdėjo netoliese ir nuobodžiavo, todėl negalėjo atsigėrėti tokia gražia šeima ir papasakojo Mariui visa tai, nes jam labai skaudu dėl nelaimės. Jis sakė, kad labai išgyveno ir puikiai įsidėmėjo kiekvieną detalę. Jis gerai prisimena, kaip plieskė saulė, ir visa laimė, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas turėjo išskleidęs pavėsinę, nes priešingu atveju karštis būtų jį pribaigęs. Dar pridėjo, kad mintis kažkokiu būdu atsigaivinti jūros vandeniu jam buvo atėjusi šimtą kartų. Bet, kadangi jo gerai pažįstamas stebėtojas yra vietinis, jis gerai žino, kad toje vietoje geriau į jūrą nekišti kojos, kad ji yra pavojinga net prie kranto. Taip, pasakytų tai kaip įžangą, bet apie tai, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas yra vietinis ir puikiai žinojo apie pavojų, nesakytų. Nesakytų, nes pasakęs turėtų paaiškinti pavojaus priežastį ir tokiu atveju reikėtų pasakoti, kad rytinis vėjas, siautėjęs iš vakaro, kitą dieną nurimsta, bet bangos, sugėrusios vėjo energiją, dar kurį laiką šėlsta ir turi didžiulę trauką į jūrą. Toks pasakojimas sumenkintų Valentiną. Galbūt reikėtų pokalbio vidury pasakyti apie duobes prie kranto ir atsargiai užsiminti, kad galbūt Valentinas tiesiog nematė raudonos vėliavos. Kaip gi jis galėjo matyti? Gelbėjimo stotis už dviejų kilometrų. Ne, geriau pasakytų, kad už trijų. Marius, ne, geriau jo gerai pažįstamas stebėtojas, galėtų užsiminti, kad toje vietoje patys su šeima nesimaudo, nes ir rami jūra iškrečia kiaulysčių. Jis yra kalbinęs valdžios atstovus ir net reikalavęs, kad atsirastų lentelė apie pavojų. Pasakytų, kad Valentinas be jokios abejonės būtų atkreipęs dėmesį į lentelėje užrašytą perspėjimą apie duobes ir jau tikrai nebūtų išdrįsęs kišti kojos į jūrą. Kad po įvykio lentelė jau yra, nesakytų, o apie tai, kad Marius asmeniškai yra atgabenęs ir pastatęs didžiulį akmenį su iškaltu perspėjimu, irgi nutylėtų. Kodėl negalėtų pasakyti, kad jo gerai pažįstamą stebėtoją jūros ošimas užliūliavo ir jis neišgirdo pagalbos šauksmo? Galbūt išgirdo, bet pro miegus šauksmas galėjo atrodyti kaip žuvėdros klyksmas. Jis vietinis, gyvena prie jūros nuo gimimo, ir klausa prisitaikė prie gamtos. Ką ten prisitaikė? Gali būti, kad pirmas jo gyvenime garsas buvo į krantą atsimušusios bangos. Marius pasidalintų su Valentinu savo patirtimi. Jam dažnai irgi taip nutinka. Pradžioje jis pabusdavo nuo kiekvieno aštresnio garso, bet dabar net vaikai tarpusavyje besipykstantys jo nepažadina. Mažytis melas. Bet jis, Mariaus supratimu, nepridėtų didžiajam melui svorio ir nepadarytų daugiau žalos. Mariui šovė į galvą mintis, kad jo melas yra nepakeliamai didelis ir dabar atsargiai dozuojamu prisipažinimu nori jį sumažinti, kad galėtų nešiotis, tačiau visiškai nusimesti kaltės nenori. Kurioje pokalbio vietoje reikėtų užsiminti, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas prabudo ir išsigando? Marius pasakytų tai tarp kitko, kaip didžiausią banalybę, kad žmonės prabudę visada šiek tiek išsigąsta. Jo gerai pažįstamas stebėtojas atsigeria vandens ir, galutinai miegui išgaravus, aiškiai mato, kaip Valentinas apkabina žmoną ir susiglaudusios jų lūpos kažką vienos kitoms šnabžda. Po to jis pakelia žmoną ant rankų ir neša jūros link. Visi trys vaikai bėga šūkalodami, apspitę tėvus ir visaip mojuoja rankomis. Įsibridęs iki kelių, jis švelniai nuleidžia žmoną į vandenį, ir banga ją išmeta į krantą. Mergytės ploja rankomis, berniukas žiūri į mamą, ir jo gerai pažįstamas stebėtojas pastebi berniuko veide priekaištingą žvilgsnį. Ne, šito jis nesakytų. Per daug detalių nereikia, be to, jo gerai pažįstamas stebėtojas pasakodamas galėjo perdėti. Bet kaip pradėti pokalbį apie nelaimę, apie tą nelemtą įvykį? Mariui pradėjo drebėti rankos, pamatė padėjėjos gailestingą veido išraišką, todėl kuo skubiau turėjo pereiti prie kitos minties. Jie visi laimingi grįžo prie patiestos paklodės. Jo gerai pažįstamas stebėtojas mato, kaip Valentinas iš drabužių krūvelės išsitraukia mobilųjį ir pakviečia šeimą susiglausti. Telefoną perduoda žmonai ir ant pečių užsikelia mergaitę. Mariui šmėsteli mintis ir kartu pagalvoja, kad tai kvailystė. Jei Valentinas mergaitės nebūtų užsikėlęs, galbūt ji nebūtų nuskendusi. Visiška kvailystė. Galbūt Valentinas išnaudojo vieną tūkstantąją dalį tai dienai jam skirtos energijos ir tos tūkstantosios dalies trūko, kad pasiektų ištiestą mergaitės ranką. Ar jam derėtų pasakyti, kad nuotraukoje, kuri buvo daug kartų publikuota, mergaitė atrodo labai graži, bet susirūpinusi, tarytum nujaučianti kažką negera? Ne, tai būtų per daug asmeniška. Mergaitė nuotraukoje šypsosi, bet vienintelis Marius šypsenoje pastebėjo nerimą. Šita įžvalga galėtų sukelti Valentinui įtarimą, kad jis kažką nutyli, kad, bandydamas pateisinti savo neveiksnumą, mergaitės lūpose įžvelgia lemtį. Įžvalga reikėtų pasidalyti kiek vėliau, kai Marius pasakys, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas yra jis pats. Tada galbūt Mariaus prisipažinimas užgoš smulkmenas ir jo įžvalga apie dukters nuojautą Valentiną net paguos. Jo gerai pažįstamas stebėtojas pasakojo, kad Valentino žmona pasilikusi krante, atkreipia dėmesį į besiartinantį žmogų. Ji pastebi jį iš toliau, nes yra nustebusi, kad vyras tokią karštą dieną apsirengęs džinsiniu švarku. Jo gerai pažįstamas stebėtojas mato, kaip Valentino žmona kraipo galvą, ir iš to gerai pažįstamas stebėtojas nusprendžia, kad geriau įsižiūrėjusi, numetusi žvilgsnį į per bangas šokinėjantį Valentiną, žmona pagalvojo, kad jos vyras palyginti su juo, tai yra Policininku, yra raumenų kalnas. Nederėtų Valentinui sakyti, kad žmonos žvilgsnyje jo gerai pažįstamas stebėtojas pastebėjo lengvai niekinantį abejingumą praeiviui, tai yra Policininkui, nes po įvykio ji sakė, kad Policininkas jai pasirodė simpatiškas. Jo gerai pažįstamas stebėtojas Mariui užsiminė, kad Policininkas praėjo pro jį, pakėlė nuo smėlio tuščią bulvių traškučių pakuotę ir įmetė į rankoje laikytą maišelį, ir todėl jo gerai pažįstamas stebėtojas pagalvojo, kad Policininkas yra galimai už nusižengimus priverstinius darbus atliekantis darbininkas. Jau reikėtų, jau pats laikas Valentinui pasakyti, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas, stebėdamas Policininką, išgirsta kraupų klyksmą, bet vis nedrįsta, nors jau baigė darbą ir niekas nebemato jo drebančių rankų. Marius atidėliotų ir pasakytų, kad apie Policininko pakeltą šiukšlę jo gerai pažįstamas stebėtojas pasakė tyčia, norėdamas pakelti Policininko vertę. Pasakytų, kad apie Policininką jo gerai pažįstamas stebėtojas gali sakyti bet ką ir susimaišyti pasakodamas. Jo gerai pažįstamas stebėtojas gali pasakoti, kad išgirdęs klyksmą Policininkas sustingo ir, pamatęs jūroje besiblaškančius žmones, ėmė lėtai judėti vandens link. Jis gali sakyti, kad iš Policininko akių perskaitė Policininko mintis, kad Policininkas nebemąsto kaip policininkas. Jam, Policininkui, ėmė vaidentis, kad pavirsta į liūtę, medžiojančią grobį. Jo gerai pažįstamas stebėtojas sprendė apie tai iš Policininko eisenos, jis matė kaip Policininkas atsargiai pakelia vieną koją – nusimeta švarką, pakelia kitą – nusispiria batus, visą tą laiką žiūrėdamas į skęstančius žmones tarsi medžiojantis plėšrūnas į auką – jo žingsniai įsibėgėja, įgauna nežmonišką greitį, ir jis pasileidžia į šniokščiančią jūrą lyg strėlė. Marius būtinai turi pabrėžti jo gerai pažįstamo stebėtojo žodžius apie į žvėrį pavirtusį Policininką, nes jo gerai pažįstamo stebėtojo žodžiais žmogus taip negalėjo pasielgti. Galėtų, tarp kitko, labai atsargiai užsiminti, kad, susiklosčius kitokioms aplinkybėms, tokie žmonės yra neprognozuojami ir gali padaryti aplinkiniams nebūtinai gera, bet tada turėtų irgi atsargiai paaiškinti Valentinui, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jo gerai pažįstamas stebėtojas pavirto į apsiparšiavusią kiaulę. Marius šito tikrai nesakys. Jo blaškymosi po namus nepateisins apkalbos apie Policininko sužvėrėjimą ar prisipažinimas apie sukiaulėjimą. Koks gi skirtumas, apie ką tuo metu galvojo Policininkas ir apie ką tokiais atvejais reikėtų galvoti kiekvienam iš mūsų, atsidūrusiam Policininko vietoje. Vietoj to jis pasakys, kad mūsų gerai pažįstami stebėtojai iškraipo faktus arba juos tiesiog pramiega. Na štai atėjo laikas nusimesti kaukę, dabar tikrai pasakys, kad nelaimę matė savo akimis. Bet ar  akys buvo jo, Marius nesupranta. Tada taip, pro žiūronus matė nuosavomis akimis, bet dabar... Ne, turėtų pasakyti, ir tai būtų labiau panašu į tiesą, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas sėdėjo paplūdimyje ir tuo pačiu metu buvo Mariaus namuose. Galėtų nekreipti dėmesio į Valentino nustebimą ir bandymą prieštarauti, kad taip nebūna. Marius turėtų berti žodžius kaip žirnius ir neleisti Valentinui įsiterpti, turėtų pasakyti, kad jo gerai pažįstamas stebėtojas yra vaikystėje skendęs ir patyręs tą jausmą, turėtų sakyti, kad jam stipriai suspaudė galvą ir žiūronai iškraipė vaizdą, kad vaizdas pasirodė tolimas, ir jo gerai pažįstamas stebėtojas galvojo, kad turi daug laiko, todėl neskubėjo ir nespėjo pasiruošti, arba vaizdas priminė filmą, matytą per televizorių – jį tai suklaidino – ramus išvažiavo pirkti žvakučių tortui, nes sūnaus gimtadienis yra svarbus įvykis. Ir tada, kai Valentinas išsprogusiomis akimis žiūrės į jį, tada, kai galvos, kad yra nesveiko proto, Marius atsiprašys. Nors ne. Pasakys, kad atsiprašymą Valentinui perduoda jo gerai pažįstamas stebėtojas. Marius slampinėja Klaipėdos senamiesčiu, laikydamas rankoje velniškai sunkų telefoną, ir ieško ryšio, ieško jungčių su vaikystėje nežmoniškai sunkiai nešamu trimitu. Turi prisėsti ant suoliuko – pavargo. Šalia, ant kito suoliuko, sėdi jaunutė porelė ir linksmai kalbasi. Jis susiranda Valentino numerį ir ilgai į jį žiūri. Tik pasisveikins, atrodys žvalus, lyg nieko nebūtų atsitikę ir pasakys, kad skambina, nes ryt važiuoja darbo reikalais į Rokiškį, ir pagalvojo, kad galėtų trumpam užsukti. Gal paprašyti, kad parodytų miestą? Vaikščiojant būtų drąsiau prisipažinti. Kaip Valentinas sureaguos? Ar jis supras Mariaus išvedžiojimus? Ar jis, kaip tiesioginis įvykių dalyvis, gali kaltinti Marių? Ne, tikriausiai ne. Juk pats turėtų jausti kaltę ir jaučia, Marius puikiai tai žino. Gal geriau paskambinti po metų, kai Valentinas bus labiau nurimęs? Valentino žmonai visai neverta sakyti. O gal priešingai? Marius pasidalytų kalte su Valentinu, ir ji dvigubai mažiau kaltintų savo vyrą dėl išgerto alaus. Galėtų pasakyti, kad buvo išgėręs tris butelius arba keturis, būtinai dvigubai daugiau nei jos vyras. Būtinai reikėtų pasakyti, kad patvirtintų seniai žinomą tiesą, jog visi vyrai vienodi. Taip, tada ir jo su Valentinu kaltė sumažėtų. Ne, jai tikrai nesakys. Jie dalyvavo mergaitės laidotuvėse. Nors po nelaimės Marius su Milda buvo savo namuose trumpam priglaudę jų šeimą, Valentino žmona žiūrėjo į juos lyg pirmą kartą matytų. Mūsų namas stovi šalia tos vietos, kur tai įvyko, – suėmusi jos rankas ir sutrikusi pasakė Milda. Mus labai sukrėtė ir labai apgailestaujame, kad negalėjome padėti, – kažką panašaus pridūrė. Valentino žmona nieko nepasakė, ir Marius supranta, kad nieko negalėjo ir neturėjo pasakyti, bet ji Mariui pasirodė svetima –  akyse matė kaltinimą visiems, kurie nėra jos vietoje. Valentinas sėdėjo kamputyje ir atsistodavo tik žmonos pašauktas, kai reikėjo pagalbos arba kai įeidavo į salę giminaitis. Visą laiką buvo nuleidęs galvą, o prie kapo duobės jo veidu tyliai riedėjo ašaros ir nedaug trūko, kad paslydęs būtų įkritęs į duobę. Artėdamas prie namų, kad negirdėtų jūros ošimo, Marius pagarsina muziką. Privažiavęs kryžkelę, kurios viena atšaka veda namo link, sustabdo mašiną, išlipa ir įsiklauso lyg patyręs žvalgas ar gerai pažįstamas stebėtojas. Kodėl taip elgiasi, jis nesupranta. Kodėl vienu metu bijo pagalbos šauksmo ir kartu stengiasi jį išgirsti? Kodėl jaunuolių bučinys ant gretimo suoliuko padarė įtaką Mariaus sprendimui neskambinti Valentinui?

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama