Tiesos vėliavos virš šeimos cirko kupolo

Klaipėdos dramos teatro surengto festivalio „TheATRIUM“ Lietuvos teatro vitrinoje gegužę parodyti Oskaro Koršunovo teatre (OKT) pastatyti spektakliai „Mama“ ir „Šventoji“, bylojantys apie santykius, skaudulius ir jų nuskausminimo būdus. Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ    

Lyg žūtbūtinė kova

Didysis XVIII a. švietimo filosofas ir teoretikas Volteras teigė, kad melas yra yda tik tada, kai kuria blogį, todėl nuoširdžiai ragino meluoti dėl gėrio. Šias gėrio ir blogio, tiesos ir melo sankirtas jau XXI a. nagrinėja kitas prancūzas – Florianas Zelleris – dar jaunas garsių romanų ir dramų autorius. Susidomėjęs šio autoriaus skandalingu greičiu garsėjančia kūryba, dar 2013 m. Kauno kameriniame teatre pjesę „Tiesa“ pastatė šio teatro įkūrėjas Stanislovas Rubinovas. Tiesos ir melo, gėrio ir blogio sankirta preciziškai preparuojama ir F. Zellerio dramoje „Mama“, kurią OKT pastatė Kirilas Glušajevas. Mažojoje visuomenės ląstelėje – šeimoje vienas su kitu ir kiekvienas pats su savimi mirtinai kaunasi mylimieji arba mylimiausieji priešai. Vyras (aktorius Dainius Gavenonis) ir žmona (aktorė Rasa Samuolytė) nuo pat pirmojo susitikimo scenoje vienas kitą baksnoja fechtavimosi rapyromis (daugiau sportinėmis), tiktų jiems ir tikros, labiau žeidžiančios špagos, bet visuomenės išugdytos elgesio normos šiek tiek sudrausmina išpuolius, kovos įkarštį nukreipia subtilesne, kartu dar negailestingesne linkme. Tekstas prasideda banaliausiais klausimais: kaip tavo diena? kur buvai po pietų? kaip jautiesi? – pamažu, vis pakartojant klausimą netikėtoje vietoje, kitame kontekste, šis virsta spąstais, ir ylos viršūnėlė ima lįsti iš gynybos maišo, o kaltinamajam (šiuo atveju, porąsyk negebėjęs atsakyti tinkamai, mylimasis juo virsta) belieka besti rapyra pašnekovui į skaudamą vietą. Taškus skaičiuoja abu, abu vertina klausimų ir atsakymų išklotines. Žiūrovai tuo metu mėgaujasi atpažįstamomis situacijomis, juokiasi iš subtilaus juodojo humoro. Aukos išmonė ir nusidėjėlio skausmas (taip, skausmas, nes nusidėjus skauda ne mažiau), įžeidinėjimai ir temų kaita, melo pudra ir apsimetinėjimas, kad patikėjai – viskas metama į žūtbūtinę kovą, viskas dėl... Dėl ko? Laikas seniai sudėvėjęs beatodairišką meilę, nuoširdumą ir toleranciją. Kai scenoje tokie įtampos generavimo meistrai kaip R. Samuolytė ir D. Gavenonis, gali sulaukti sprogimo, bet... Dramaturgas, mano galva, kulminaciniame virsmo taške pasiūlo žaidimą, į sceną meta antrąjį flangą, pėstininkus – sūnų (aktorius Aurelijus Pocius) ir jo mylimąją (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė). O, taip, viskas kaip tikrame kare: trumpos paliaubos, sutartys, bet niekas nenori kapituliuoti. Įtampa slūgsta, bandoma keisti nuotaikas, situacijas (F. Zelleris – nuotaikų keitimo meistras), bet nei sūnus, nei jo mylimoji, kad ir kokios drastiškos mezgamos situacijos, tarp vyro ir žmonos tvyrojusios įtampos nepasiekia. Beje, yra dar vienas aktorius – kilimas, virstantis ir ringu, ir slaptaviete (po juo sumetami įkalčiai), ir liudininku. Scenografija (Marijus Jacovskis) minimalistinė, bet iškalbinga, įtampą augina ir raudona suknelė (kostiumų dailininkė Marija Zalesaitė), ir prigesintos šviesos (Povilas Laurinaitis), ir muzika (Gintaras Sodeika), bet... Pasukama paprasčiausiu keliu – viskas, pasirodo, tik vargšės ligotos moters galvoje – tikrasis sprendimas neatrandamas, žmogiško dvilypumo problema neišsprendžiama.  

Skaudi moters patirtis

Kitame festivalio „TheATRIUM“ Lietuvos teatro vitrinos spektaklyje „Šventoji“ gvildentos panašios santykių, nesusikalbėjimo, nuoskaudų problemos, labiau akcentuojant blogųjų patirčių įspaudus formuojantis asmenybei. Inscenizacijos autoriai Eglė Jackaitė, Kunigunda Dineikaitė, Dali Rust ir O. Koršunovas rėmėsi Vidmantės Jasukaitytės romanu „Marija Egiptietė“, kuriame pasakojama apie IV a. gyvenusią moterį, pardavinėjusią savo kūną, atgailavusią ir išsiruošusią su piligrimais į Jeruzalę prie Šventojo kapo, prie kurio nusidėjėlei vis nepavykdavo priartėti, vis atsidauždavo į nematomą sieną. Marija daug metų klajojo dykumoje, kur įgavo tiek tikėjimo jėgos, kad galėjo vaikščioti vandeniu, o jai mirus kapo duobę išrausė liūtas. Marijos Egiptietės patirtys ir V. Jasukaitytės romanas spektaklio kūrėjams pasitarnavo kaip pamatas, ant kurio iškilo šiuolaikinės moters kelionė savojo laikmečio urbanizuota „dykuma“, kurioje atjauta ir tolerancija ne ką dažniau sutinkama kaip ir senaisiais laikais. „Šventoji“ – monospektaklis, kuriame į sceną aktorė ir turbūt pagrindinė spektaklio režisierė E. Jackaitė (režisavo kartu su O. Koršunovu; jiedu yra ir spektaklio choreografijos, scenografijos ir kostiumų autoriai) įžengia išsikėtusiomis, nelinkstančiomis per kelius kojomis, tarsi sulaužytomis iš pat pašaknų, šakumo, gal net įsčių. Visus scenos paribius išmatavusi tuo prisistatomuoju žingsniu, moteris krenta į fotelį, išgeria vyno, tik tuomet jos kūnas įstengia nusimesti kone nepakeliamą sunkį. Pasakojama skaudi moters patirtis, tiksliau, moters kūno patirtis, nes būtent per jį – kūną, ypač apatinę jo dalį – moterį, iš pradžių dar tik mergaitę, pasiekia pagrindinės žinios apie pasaulį, apie keistus padarus vyrus, vis čiupinėjančius jos lyties lūpas ir kitaip jaudrinančius. Moteris čia neabejotinai traktuojama kaip geidulių indas, kitokių galių, turtų ar dar ko ji tiesiog neturi. Moters gelbėtojas panašus į kitus vyrus, skirtumas gal tik toks, kad moteris jį įsimyli. Kad ir kaip būtų, V. Jasukaitytės tekstas tik lesinėjamas, parakinėjamas šiek tiek ir nusukama į asmeninę patirtį. Antroji spektaklio dalis tokia ir yra – asmeninė aktorės išpažintis. Kaip spektaklio metu pasakoja E. Jackaitė, šį posūkį inspiravo režisierius O. Koršunovas. Atsivėrimas tikrai įvyko – drąsus, beatodairiškas, sukrečiantis. Jaučiausi tikrai labai sukrėsta, su niekuo nenorėjau kalbėtis ir po spektaklio šoviau iš teatro kaip kulka, bet... kažkas man vis dėlto labai nepatiko. Kitą dieną supratau, kad nepatiko pats moters traktavimo lygis – tarytum tai, kas tarp kojų, vienintelis moters turtas. Kitas abejotinas dalykas – tam tikras manifestavimas, terapija, todėl žiūrovams nelabai jauku, žinoma, apima gailesti ir kiti panašūs jausmai, antra vertus, tikroji giluma, kaip ir spektaklyje „Mama“, lieka nepasiekta, tarsi atsimuštum į neregimą sieną, minėtą ir spektaklio metu, kyla kone šventvagiška mintis, ar tik nebūtų buvę geriau giliau pasikasti į V. Jasukaitytės tekstą, detales, paryškinti gilumines priežastis, dar ką nors. Nepadeda ir pernelyg buitiška scenografija. Ką reiškia ta butelių virtinė, išrikiuota scenos gilumoje? Suprimityvinimas dažniausiai užveria visus takus į gelmę.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama