Paminėtas kompozitoriaus F. Bajoro 90-metis
Ilada
Turinį įkėlė
Praėjusių metų pabaigoje muzikinė visuomenė minėjo vieno ryškiausių ir novatoriškiausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios Lietuvos kompozitorių, neabejotinai įeinančio į šio laikotarpio aukštosios muzikos kūrėjų penketuką, Felikso Bajoro 90-metį (gim. 1934 m. spalio 7 d.). Pagerbiant legendinį Maestro, pilnutėlėse Vilniaus, Kauno, Anykščių ir kitų miestų koncertų salėse buvo surengti jo kūrinių koncertai, kuriuose skambėjo ankstesni ir visai nauji kompozitoriaus opusai, vyko įdomūs susitikimai, pokalbiai, diskusijos su garbiuoju kūrėju. „F. Bajoro kūryba nėra šiaip sau. Ji neša žinią. Ji kviečia atsiliepti, muzikantus provokuoja vis naujam partitūros perskaitymui“, – teigė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė. Džiugina, kad iškiliojo menininko pagerbimo atgarsiai pasiekė ir uostamiestį.
Daiva KŠANIENĖ
Kaukaitės iniciatyva
Šiemet gegužės 18 d. Klaipėdos koncertų salėje trys jaunos dainininkės su pianistu surengė koncertą, kuriame buvo atliktos ankstyvosios 7–8 dešimtmečių F. Bajoro dainos bei jų ciklai. Už šią puikią dovaną reikia nuoširdžiai dėkoti garsiajai dainininkei, pirmajai, nepakartojamai, artistiškajai F. Bajoro vokalinių kūrinių atlikėjai Giedrei Kaukaitei. Jos teigimu, „F. Bajoras – giliai nacionalinis kūrėjas. Tautos savasties paieškas kompozitorius išpažįsta kaip svarbiausią kūrybos tikslą. Simfoniniuose, kameriniuose ir vokaliniuose kūriniuose ryškiai girdėti intuityviai giluminis ryšys su gimtąja kalba, perteikiantis lietuvių tautos dvasią“. Būtent G. Kaukaitė yra šios programos sumanytoja, į kompozitoriaus minėjimo renginių kontekstą įterpusi įstabiuosius, originaliuosius jo jaunystės kūrybinius perlus, atvėrusius visiškai naują istorinę lietuviškojo folkloro traktuotę modernioje profesionalioje muzikoje. Kaukaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė, vokalo pedagogė, gerai pažindama savosios alma mater absolventus, žinodama jų sugebėjimus, koncerto programą parengti pakvietė solistes Kristiną Žaldokaitę, Simoną Liamo ir Eglę Šlimaitę. Ruošiantis koncertui, profesorė su jomis daug ir nuoširdžiai dirbo, padėdama jaunosioms solistėms pajausti ypatingą F. Bajoro dainų dvasią ir esmę, neatskiriamą muzikos ir žodžio vienovę, kur svarbu kiekvienas niuansas – vokalinės linijos intervalika, ritmai, dinamika, spalvos, akcentai, pauzės, žodžio prasmės, santykis su fortepijono partija ir pan.Rado savitą išraišką
Kadaise savo naujumu, mitologinių atgarsių dvelksmu muzikinę bendruomenę nustebinusį F. Bajoro vokalinį trijų dalių su Preliudu ir Postliudu ciklą „Sakmių siuita“ pagal neeiliuotus liaudies žodžius įsijautusiai ir gaiviai jaunatviškai atliko LMTA džiazo specialybės absolventė K. Žaldokaitė. Baigusi studijas, solistė tobulinosi gospelo chorų meistriškumo konkursuose Stokholme, studijavo pastoracinę teologiją Romoje. Itin imponuoja K. Žaldokaitės kūrybinio darbo įvairiapusiškumas. Ji dalyvauja daugybėje šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje ir kitose šalyse, vadovauja Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo chorui, yra prodiuserė, renginių meno vadovė ir kt. Atlikdama kultinį F. Bajoro vokalinį ciklą „Sakmių siuita“ (1973), K. Žaldokaitė kiekvienai daliai (susidedančiai iš kelių mažesnių miniatiūrų) rado savitą išraišką, individualią traktuotę; raiški dikcija padėjo įprasminti kiekvieną žodį. Griežtokai, didaktiškai skambėjo pirmoji dalis „Gyvuliai ir žmonės“ („Kurmis“, „Vėžys“, „Vieversys – Kregždė“); lyriškai, švelniai, bet kartu kiek skausmingai – antroji „Medžiai ir žmonės“ („Kodėl medžiai nebešneka“, „Uosis neregys“, „Vai, ąžuole“); trečiąją dalį „Velniai ir žmonės“ („Velnio pokštai“, „Šiaučius bebaimis“, „Velniams reikia mergų“) solistė perteikė šmaikščiai, gyvai, sublizgant humoro gaidelėms.Jautriai ir subtiliai
LMTA absolventė, tarptautinio konkurso „Premio Scarlatti“ laureatė, koncertuojanti su senosios muzikos ansambliu „Musica humana“, simfoniniais bei kameriniais ir kitais orkestrais, turinti nepaprastai platų repertuarą, apimantį didelę stilių ir epochų įvairovę, solistė S. Liamo, jaudinančiai natūraliai atskleisdama vidines potekstes, atliko F. Bajoro penkių dalių vokalinį ciklą „Kodėl?“ pagal Janinos Degutytės eiles (1977). Vaikams skirto ciklo dalyse – „Kodėl?“, „Ei, žiogeli“, „Beldžias į langą pūga“, „Mėlynajam ežere“, „Slepiuos nuo šalčio ir nuo tamsos motulės delnuos“ – solistė jautriai „pagavo“ ir perteikė kompozitoriaus užkoduotas metaforas – paprastutis klausimas netikėtai tampa giliu, dramatišku atsakymu. Vytautas Landsbergis užsiminė, kad šiame cikle „muzika – nebe vaikiška ar bent ne visai, ne vien vaikiška“. Emocingai, subtiliai frazuojant nuskambėjo ir S. Liamo padainuotos dainos iš rinkinio „Tu, vyšnela“ pagal liaudies žodžius – „Tu, vyšnela“, „Užaugo berželis“, „Kurčias miškas be genelio“.Atskleidė dainos grožį
Dramatizmo gaida nuspalvintą F. Bajoro „Triptiką“ pagal Marcelijaus Martinaičio eiles (1982) dainavo LMTA absolventė, XX Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkurso laureatė E. Šlimaitė. Ji yra stažavusis Nacionalinėje Šv. Cecilijos dainavimo akademijoje Romoje, dalyvavusi G. Verdi, G. Puccini ir kitų operų pastatymuose. Visas tris kontrastingas „Triptiko“ dalis – „Ne gaisras tenai“, „Gyvybės apšviestas“, „Ligi pavasario sukaupiau sėklas“ – solistė atliko išskirtinai įtaigiai, įsiklausiusi ir širdimi pajutusi jų prasmę, atradusi įdomių spalvų, štrichų, atskleisdama kūrinyje slypinčias asociacijas: saulėlydžio raudonį ir grėsmingo karo atgarsius, plazdančios gyvybės jausmą, atgimimo viltį. Šiltas, sodrus E. Šimaitės sopranas puikiai atliepė ir „Variacijų“ liaudies dainos „Ugdė motulė“ (1969) nuotaiką bei dvasią, taikliai įkūnydamas kompozitoriaus F. Bajoro nuostatą, kad, „dainos grožis slypi ne užrašytoje melodijoje, o dainavimo manieroje, kurios neperkelsi į popierių“.Žavėjo garso kultūra
Dainininkėms K. Žaldokaitei, S. Liamo ir E. Šlimaitei subtiliai akompanavo aukšto meninio meistriškumo koncertmeisteris Justas Čeponis. Baigęs LMTA bei Paryžiaus aukštąją muzikos ir šokio mokyklą, pianistas šiuo metu dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu, bendradarbiauja su „Vilnius City“ opera bei Nyderlandų „Keliaujančia opera“, taip pat intensyviai koncertuoja kaip pianistas solistas ir įvairių ansamblių dalyvis. Čeponio akompanavimas, žavėjęs garso kultūra, santūriu, nepretenzingu muzikavimu, kiekvieno niuanso įprasminimu, padėjo pasiekti puikų vokalo ir fortepijono ansamblio skambesį, įtaigiai perteikti atliekamos F. Bajoro muzikos meninę emocinę visumą. Tarp programos kūrinių įsiterpė įdomūs, poetiški, gilūs prof. G. Kaukaitės pateikti žodiniai tekstai, vaizdingai ir jautriai bylojantys apie F. Bajoro kūrybos novatoriškumą, išskirtinį savitumą, jos prasmes. Šie jaudinantys tekstai galėjo tapti puikiais žodinio meno inkliuzais – jungiamąja grandimi, jautriai ir natūraliai susipinančia su skambančia muzika. Tačiau šį kartą patyrusi vedėja Jonė Girdzijauskaitė juos perteikė pernelyg formaliai, tarsi atsiribojusi nuo muzikinio vyksmo. P.S. Keista ir labai liūdna, kad į mūsų profesionalios nacionalinės muzikos korifėjaus, genialių kūrinių – oratorijos „Varpo kėlimas“, operos „Dievo avinėlis“, „Missa in musica“, „Exodus“ I, II simfoniniam orkestrui, kamerinių opusų, dainų, muzikos kino filmams autoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato F. Bajoro koncertą susirinko vos keliolika klaipėdiečių. Belieka svarstyti: kas gi yra Klaipėdos kultūros atspindys? Kur dingo vos prieš savaitę Klaipėdoje pakiliai šurmuliavę ir visas koncertines erdves užpildę aukštosios muzikos melomanai?Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
