Memento mori, arba Šok, šok, šok

Aš sėdėjau pirmoje eilėje, uosdamas sudegusio teatro kvapą, sėdėjau vėlyvą naktį sudegusiam teatre ir žiūrėjau į visiškai tuščią, blyškiai apšviestą sceną. Aš – vienintelis ir vienišas – ilgesingai žiūrėjau į vienišą, tuščią sceną, uosdamas gyvenimo degėsių kvapą, kurs visada plevena teatruose. Iš Tomo Arūno Rudoko novelės „Danse Macabre“ (1996 m.)   Kad neuostume, kad liepsnotume esamuoju, gyvenimo degėsių kvapo į save netraukdami, kad mirties šoką šokiu užgožtume, paskutinį gegužės šeštadienį ir buvome pakviesti į anapusinio restorano atidarymo vakarėlį – Klaipėdos jaunimo teatro muzikinį patyriminį spektaklį „Danse Macabre“. „Imersinkimės ir įsimirsinkime, – pamerkė akį Mirtis, tikroji sceninio vyksmo be scenos, be režisieriaus režisierė, – memento mori.“ Evelina ZENKUTĖ    

Nepaliaujamas „tarp“

Vos įžengus į Liepų gatvėje, legendinėje „Fanierkėje“ įsikūrusią daugiafunkcę erdvę „Tema“ ir dar iki oficialios spektaklio pradžios sulaukus betarpiško penkių aktorių dėmesio – prisistatymų, pakalbinimų, palydėjimų prisėsti, – supranti: nori to ar ne, jau esi makabriško žaidimo dalis. Netrukus patirsi – nuo šiol priklausai keistam, magiškam organizmui, afrokubietiškais, latino ritmais varomam apytakos ratui, į kurį patekus viena virsta kita, jungiasi, susipina, nustoja galioti tiek gyvenimo ir mirties, tiek teatro taisyklės, o visa aplink tampa šiek tiek siurrealu, pabirę, nenutrūkstamai „tarp“. Dabar „Tema“ – nei juodais audeklais apdangstytas baras, nei teatro scena (scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė); penki juodais drabužiais vilkintys baltaveidžiai personažai – jau mirę, bet sykiu kalba, vaikšto ar dainuoja mūsų, gyvųjų, pavidalais; vos penkiasdešimt prie staliukų sėdinčių žmonių gerą pusantros valandos yra tiek premjeros liudytojai, tiek kokteilius gurkšnojantys pasilinksminimo įstaigos lankytojai. Spektaklis „Danse Macabre“ balansuoja tarp koncerto, šokių, psichoterapinių iš pasąmonės glūdumų iškylančių mozaikiškų pasakojimų, esamąjį laiką adoruojančio, niveliuojančio patyrimo. Ir viskas čia, nors iš pirmo pajautimo apgaubia žaisminga, atsipūtusia nuotaika, išties kutena mirtinomis vibracijomis. Tad: un, dos, tres. Mirtis nusišypso. Pradėta.  

Užstrigę matricoje

Chaotiška, fragmentiška ta nuo pirmų spektaklio akimirkų auditorijai išskleidžiama penkių „Danse Macabre“ personažų sielų išklotinė. Kad mirę, greitai supranti. Anapusybę išduoda iš po drabužių ties aktorių pilvais blausiai švytinčios lempelės – ne gyvybės šviesa tai, o ženklas, kad amžiams, kaip paaiškės netrukus, vieno trenksmingo incidento susieti žmonės jau nebėra čia, bet dar neišėjo. Visi jie, kiekvienas su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis, įkalinti tarp to, kas buvo, ir to, ko jau nebus, užstrigę nebeįmanomo atidaryti restorano matricoje. Personažų rankose vietoj raudonos juostelės ir žirklių – oras, ore dužusių gyvenimų šukės, kurių aštrios briaunos reminescencijų blyksniais skrodžia tamsią „Temos“ erdvę. Kodėl Ana (akt. Rugilė Latvėnaitė), restorano savininko Lauryno (akt. Simonas Lunevičius) žmona, blaškosi ieškodama degtukų? Kokiu tikslu Talkas (akt. Kristupas Biržietis), Lauryno brolis, prunkščia lyg arklys? Ką reiškia Dovio (akt. Aurimas Bareikis), restorano virėjo ir padavėjo, kalbos apie paukštelio skrydį pro langą? Kas nutiko, kad restorano fundatorius Adomas (akt. Donatas Mickūnas) niekaip negali atidaryti „Temos“ durų ir pro jas išeiti? Kodėl Laurynas vaikšto miške vienas ir kalbasi su savo tėčiu? Nuotrupos tokios išsibarsčiusios, neretai absurdiškos, kad iš pradžių sunku surinkti jas į vieną saują. Tik vėliau – daina po dainos, žodis po žodžio – ima ryškėti penkios skirtingos ir viena bendra istorija (dramaturgė Augustė Persinevičiūtė). Pervirti ryžiai. Konfliktas. Dovio paliktos dujos. Anos įžiebtas degtukas. Sprogimas. Skirtinga kiekvieno – net Lauryno, kuris įsiutęs išlėkė iš restorano, – mirtis. Taip lauktas restorano atidarymas niekada neįvyko.  

Atsimena save

Kaip ir lotyniškojo magiškojo realizmo herojai, „Danse Macabre“ veikėjai po incidento gyvena tarp realybės ir sapno, tarp praeities ir niekada nebeišsipildysiančios ateities. Spektaklis vystosi ne tradicine linijine dramaturgine linija, o veikiau jis – tarsi vizija, persmelkta švelnumo ir klampios melancholijos, muzikalaus Lotynų Amerikos ritmų impregnuoto šėlsmo, absurdiško humoro, liūdesio ar džiaugsmo proveržių. Tik muzika pastatyme ne fonas, ne zongai, bet deguonį po tą keistą užgimusį teatrinį organizmą nešiojantis kraujas. Sukdami ratus „Temos“ erdvėje, išeidami į ją ar įeidami, pasišalindami į pagalbines patalpas, penki „Danse Macabre“ aktoriai, atrodo, ne vaidina – įlindę į mirties juoda pažymėtus drabužius, jie atsimena save kaip personažus: per autentiškas pastatymui sukurtas dainas, tampančias nebeplakančių širdžių pulsacijos ekvivalentu, fragmentiškus dialogus ar monologus, momentinius prisilietimus prie praeities troškimų. Deja, deja. Vėlu. Talkas jau niekada neturės žirgo, Dovis neras meilės, Ana neužkariaus pasaulio scenų. Vieninteliai žiūrovai dar gali kažką pakeisti. Ne pomirtinio restorano figūrantų, o savo gyvenimuose. Simbolinę atidarymo juostelę – šįsyk jau tikrą, apčiuopiamą – laiko ir nukerpa keli nuo staliukų pakilę savanoriai. Gyvenimo dovana perduota. Gyvenimo restoranas atidarytas. Dabar šokiai, dabar danse macabre, kol plaka širdis.  

Visi ratu, visi lygūs

Spektaklyje juntamas artumas, imersiškumas, ketvirtos sienos (o veikiau apskritai jokių jų) nebuvimas toli gražu ne madinga ar dėl noro išsiskirti, sukurti kažką kitokio, patrauklesnio pasirinkta režisūrinė linija. Tai veikiau savalaikė ir savitikslė viduramžišką danse macabre (mirties šokio) ikonografiją atspindinčios stilistikos tąsa. Laimė, pastatymo temos padiktuotas patyrimiškumas, betarpiškumas nėra įkyrus, keliantis stresą, nežinant, kurią akimirką koks nors aktorius tau nenorint privers atsidurti dėmesio centre, atlikti kokius nors veiksmus. Šiek tiek žaismingų intymių interakcijų dar prieš spektakliui prasidedant, savanoriškas juostelės kirpimas ir pajudėjimas pagal ritmą jau finišuojant – tik tiek. Visa kita – imersiškumas per buvimą greta: kone fiziškai jaučiamus aktorių kūnus, susikertančius žvilgsnius. Aš esu, tu esi, jis ir ji yra. Visi mes esame čia. Kaip ir Mirtis. Jai neegzistuoja nei scena, nei užkulisiai, nei distancija, juokingas jai privilegijuotos žiūros taškas, nerūpi jai karalius tu ar elgeta, šventasis ar nusidėjėlis, verslininkas ar menininkas, studentas ar senjoras. Nė vienam, įtrauktam į siautulingą šokį, pasigailėjimo nebus. Nebuvo viduramžiais, neatsiras ir XXI a. „Danse Macabre“ pabaigoje aktoriai, mirusieji, ir žiūrovai, gyvieji, – kaip visiškai lygūs – jau  viename pulsuojančiame rate. Kilsteli akis – virš visų tą akimirką kvėpuojančiųjų galvų – šviesų menininko Lino Kutavičiaus į garsus reaguojanti instaliacija. Dar vienas ratas. Apskritimas. Gyvenimo cikliškumo atspindys. Šiose erdvėse kabanti (instaliacija – nuolatinis „Temos“ eksponatas)  memento mori aureolė. O gal gyvybės manifestas Mirties akivaizdoje. Prirežisavo Ji Klaipėdos jaunimo teatro komandos rankomis. Prirežisavo skambiai, tirštai, besdama pirštu į dabartį, skatindama neprisirišti prie praeities, netrokšti ateities, mokydama būti. Gal Ji budistė? Nežinia. Mažų mažiausiai – būtistė. Prirežisavo, ir tiek. Turbūt net kokio kryžiaus dabar nepabijotų. Tik nežino ji – kryžiai dažniau ant lenkų krūtinių atgula.  

Neskandinantis kursas

Mirties, o ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje nepaneigiami penkių jaunų žmonių – R. Latvėnaitės, S. Lunevičiaus, A. Bareikio, K. Biržiečio, D. Mickūno – talentai. Sąla, bąla, šąla širdis, girdėdama tuos išlavintus balsus, puikiai valdomus instrumentus, matydama puikiai judančius kūnus, jusdama jautrumą, atsidavimą, paprastumą. Mąžta, gęsta, tęžta kartais kiek snobiškos nuostatos, kad tik didieji didžiai paliečia. Ir ačiūdie. Į grandiozines formas, monumentalius dekonstruotos klasikos pastatymus nepretenduojantis Klaipėdos jaunimo teatras kryptingai plaukia jau senokai pasirinktu kursu Absurdas–Imersiškumas–Muzikalumas–Kolektyviškumas. Ir neskęsta. Net priešingai. Tame augančiame, didėjančiame laive telpa vis daugiau turistautojų-teatrautojų, Valentino Masalskio auklėtinių kūrybą vertinančių kaip neblogą alternatyvą valstybinių teatrų repertuarams. Absurdiški, muzikalūs, savitu humoro jausmu pasižymintys „R.E.M.“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Vasaros diena“, dokumentiškosios „Jūrinės šviesos“, patyriminė „Delčia“. Dabar „Danse Macabre“. Visi šie spektakliai gimė ne iš reikalo, ne tam, kad atstovautų vienokiai ar kitokiai teatro krypčiai, privalomu būdu taikytų į skirtingas auditorijas, atlieptų svarbiausias aktualijas, mažumų ir daugumų poreikius. Didžioji dalis Klaipėdos jaunimo teatro repertuaro atsirado, nes vieni ar kiti reiškiniai, būsenos – jauno žmogaus vietos po saule ar miesto identiteto paieškos, gyvenimo trapumo ir absurdiškumo aštruma – kūrėjams rūpėjo ir skaudėjo. Žodžiai „rūpestis“, „skausmas“ gal ir neskamba patraukliai ar pozityviai, vis dėlto teatro kontekstuose tampa neblogai veikiančio – kokteilio ar gydančios mikstūros, kas ko pageidauja labiau, – recepto dalimi. Tad svaikime ir sveikime. Padedami Klaipėdos jaunimo teatro kūrėjų. _ _ _ _ Klaipėdos jaunimo teatro muzikinio patyriminio spektaklio „Danse Macabre“ akimirkos. Mato Mačiulskio nuotr. CITATA 1: Penki „Danse Macabre“ aktoriai, rodos, ne vaidina – įlindę į mirties juoda pažymėtus drabužius, jie atsimena save kaip personažus. CITATA 2: Sąla, bąla, šąla širdis, girdėdama tuos išlavintus balsus, puikiai valdomus instrumentus, matydama puikiai judančius kūnus, jusdama jautrumą, atsidavimą, paprastumą.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama