Spektaklis „Ką sakai?“: pasakiški (ne)susikalbėjimai
Ilada
Turinį įkėlė
Klaipėdos dramos teatre baigiantis balandžiui įvykusi spektaklio vaikams ir paaugliams „Ką sakai?“ premjera susirinkusiuosius įtraukė į prasmingą teatrinį tyrimą. Tyrimą, kuris be galo savas jauniems žmonėms, bet sykiu neblogai suprantamas kiekvienam suaugusiajam, susiduriančiam su nūdienos komunikacijos krizėmis: negebėjimu išgirsti šalia esantįjį, garsais be prasmės, žodžių pertekliumi ar paprasčiausiu ryšio trūkumu. Skamba rimtai? Ne tik skamba. Yra rimta. Vis dėlto režisierius Karolis Maiskis nesusikalbėjimą analizuoja ne kaip kliūtį, bet kaip socialinę, psichologinę, o galiausiai ir egzistencinę žmogaus būseną, iš kurios, laimė, įmanoma išeiti.
Evelina ZENKUTĖ
Pasaka ar ne pasaka?
Vienos pasakos prasideda rūmuose, kitos – miško trobelėse, trečios – XXI a. butuose; kai kuriose pasakose veikia karaliai ir karalienės, dar kitose – slibinai, velniai ar raganos; būna, jų personažais tampa, atrodo, paprasta šiuolaikinė keturių asmenų šeima. Kartais tokios šeimos – smarkiai netobulos, bet sykiu neįtikėtinai tikros, skausmingai artimos – atgyja scenoje. Kad į save lyg veidrodyje pasižiūrėtume ir gal šio to net pasimokytume. Nesąmonė, sakysite: vaikams ir paaugliams skirtas režisieriaus, dramaturgo K. Maiskio spektaklis „Ką sakai?“ nėra pasaka. Pasakose nebūna visus keturis namų kampus laikančių superherojų mamų (akt. Sigutė Gaudušytė), amžinai pasimetusių geraširdžių tėčių (akt. Vaidas Jočys), su paauglystės krizėmis susiduriančių Emų (akt. Samanta Pinaitytė), jų šitaip užknisančių jaunesniųjų broliukų (akt. Jonas Baranauskas); nedera jose ir laptopai, išmanieji telefonai, futbolo kamuoliai, tarpusavio ginčai, komunikacinės krizės, džemperiai su gobtuvais, virti kiaušiniai ar arbūzai. O vis dėlto, sakau: ir sąmonė, ir būna, ir derėti gali. Bet apie tai turbūt dar sužinosite. Kol kas greičiau iš lovų – prasideda nauja, tiktai iš pirmo žvilgsnio niekuo nuo kitų nesiskirianti diena.Magijos nuojauta
Kakofoniškas rytas. Chaotiškai idiliškas rytas. Žavingas rytas. Atpažįstamas. Savas. Pačiam būnant paaugliu ar jau auginant savus vaikus. Niekas dviem gyvenamaisiais kambariais virtusioje scenoje (scenografas Rytis Veverskis) – Emos miegamajame ir virtuvėje – nei sutirštinta, nei redukuota; nei sureikšminta, nei subanalinta. Gal tik trūkstamą fizinį buto būvį pratęsiančios pieštuku pieštos sienos, lubos ar kitos interjero detalės (Alberto Vaitiekaus projekcijos) leidžia numanyti atsidūrus ypatingoje erdvėje – šis pusiau animacinis, pusiau realus 3D pasaulis signalizuoja, kad magiškų akimirkų spektaklyje dar sulauksime. Tačiau dabar gyvenimas. Dabar mama, bandydama aprėpti viską, multitaskina, tėtis kažko neranda ir prisibijo tos palubėje mirksinčios lemputės, sūnus bumbsi futbolo kamuoliu, nepamiršdamas paerzinti iš patalų neseniai išsiritusios sesers Emos. Ema?.. Ema paauglė. Su privalomomis plačiomis kelnėmis, prasta rytine nuotaika, akių vartymu, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir noru būti net ne tai, kad matoma ar girdima, bet suprasta. Iš esmės. Esmių esmės. Kelios žiežirbos – skaudus paauglės suvokimas, kad tarp banalaus buitinio, kakofoniško šeimyninio bla bla bla jos balsas išnyko, – įžiebia karštą komunikacinės krizės laužą, kuriame supleška elementari empatija, tarpusavio supratimas. O tada ir prasideda...Stebuklinis virsmas
Verbalinės beprasmybės užlieta ir kontrolę norinti susigrąžinti įsiutusi Ema prie pusryčių stalo savo šeimai ištaria lemtingus žodžius: „Jei jūs manęs nesuprantate, noriu, kad ir aš jūsų nesuprasčiau.“ Scenoje pasirodžiusi Keistuolė (akt. Renata Idzelytė) jos norą išpildo: visas pasaulis ima kalbėti glosolališkai – beprasmiais, tik emociškai įkrautais garsais. Nuo šiol žodžiai jau nebėra savaime suprantamas komunikacijos pagrindas. Keistuolės apžavai – ir dramatinis lūžis, realistinį spektaklio pasaulį perkeliantis į stebuklinės pasakos lygmenį; ir simbolinis tradicinių teatro išraiškos priemonių apvertimas; ir pamoka visiems mums būti empatiškesniems; ir moralinis priminimas: žodis – didelė jėga, kartais jis tampa kūnu, tad jauskime atsakomybę. Tiesa, nesusikalbėjimo režime paliekama tik Ema, vaizdo projekcijose žiūrovai mato paukščių kalbą į mums įprastą išverčiančius titrus, kurie sukuria dvigubą komunikacijos struktūrą: garsinę (emocinę, nesuprantamą) ir tekstinę (paaiškinančią, tik perskaitomą, bet šaltą). Šis sprendimas ne tik atskleidžia teatro – tiek vizualinio, tiek verbalinio meno – išraiškos galimybes, daugiasluoksniškumą, bet ir kritikuoja šiuolaikinį kalbos instrumentalumą: žodžiai nebeveikia, jei jais nekuriamas ryšys.Siūlo išgyventi drauge
Režisierius K. Maiskis lipdo aiškios struktūros spektaklį: neatsargiai pareikštas noras – magiškas virsmas – išmokta pamoka – status quo. Toks dramaturginis modelis kone identiškas klasikinės pasakos logikai. Tačiau didaktikos svoris čia neslegia. Spektaklis nebara, nemoralizuoja, o siūlo situacijas: kokia nelengva gali būti kelionė į mokyklą, jei nesusišneki su autobuso vairuotoju (akt. V. Jočys); kaip nejauku tarp protestuojančių bendraklasių (Klaipėdos dramos teatro Vaikų teatro studijos auklėtiniai), kai jų nesupranti; koks pasimetęs pasijunti, kūno kultūros mokytojai (akt. S. Gaudušytė) veblenant nežinia ką; kaip keista iš gatvės muzikanto (akt. J. Baranauskas) girdėti dainos žodžius, bet nesuprasti jų reikšmės; koks slegiantis gali būti pokalbis su mama, kai iš jos lūpų sklindantys garsai – tik paukštiškas čiulbesys.Ema ir Kevinas
Viso spektaklio „Ką sakai?“ metu, pasitelkdamas šiek tiek magijos, K. Maiskis nedideliais štrichais – lyg komiksuose, lyg iliustruotoje pasakų knygelėje – spalvina kasdienės komunikacijos piešinį – tai, ką dauguma jaunuolių puikiai atpažįsta: būti girdimiems fiziškai, bet ne emociškai. Spalvina ir sykiu kviečia prie galutinio paveikslo vaizdo prisidėti kiekvieną įsitaisiusįjį Klaipėdos dramos teatro Mažosios salės kėdėje. Čia, matyt, ir slypi teatro kaip gyvos komunikacijos formos pranašumas. Veiksmas scenoje neegzistuoja pats sau ar tik kūrybinei komandai, jis ragina žiūrovus aktyviai permąstyti savo bendravimo įpročius, gal net pakeisti juos pozityvesne linkme. Pastatyme nei pati nesusikalbėjimo problema, nei nerealistinis jos perteikimo būdas netampa priemone pabėgti, atsiriboti ar užsisklęsti. Veikiau priešingai – net sunkiai patikėdama stebukliniu virsmu, Ema bando vėl užmegzti ryšį, suprasti ir išgirsti. Taip gali kiekvienas iš mūsų. Su panašiais iššūkiais susiduriama ir legendiniame filme „Vienas namuose“. O juk tai irgi pasaka su visa pasakiška savo struktūra, analogiška spektaklio „Ką sakai?“ eigai. Kevinui neatsargiai garsiai leptelėjus, kad nebenori matyti šeimos, jis išties kuriam laikui nuo jos atribojamas, bet galiausiai – kad ir kaip gera pabūti vienam, kad ir kokie smagūs nuotykiai patiriami – nauja realybė apkarsta. Moralas, kaip ir klaipėdiečių spektaklyje, paprastas: suprasi, kai prarasi; tik tada gyvenimui bus leista tekėti sena vaga.Teatrinė iniciacija
Keistuolės burtų apkerėta Ema irgi susivokia, kokias klaidas darė. Žvelgiant suaugusiojo akimis, galbūt per greitai ir per lengvai: nesusikalbėjimo problema identifikuojama, o galiausiai išsprendžiama keliomis interakcijomis su paauglę supančia aplinka ir paprasčiausiu empatišku įsiklausymu, leidžiančiu „Ką sakai?“ personažus vėl išgirsti šnekančius įprasta, suprantama kalba. Vis dėlto toks spartus spektaklio tempas – ne trūkumas. Kaip kitaip, jei ne koncentruotai, dinamiškai, neištęstai kalbėtis su šiuolaikiniu, dėmesį sunkiai sutelkiančiu vaiku ar paaugliu. Vaiku ar paaugliu, kuris galbūt pirmą kartą gyvenime patiria teatrą. Šis pastatymas tokiam dar besiformuojančiam jaunam žmogui gali tapti teatrine iniciacija, pažindinantis su teatru, leidžiančia susipažinti ir su savimi. O gal atvirkščiai. Be to, ne viskas visada turi būti siaubingai sudėtinga. Kad ir kokie baisūs sunkumai užklumpa, neretai pirmas pozityvaus pokyčio link vedantis žingsnis iš pažiūros gali atrodyti juokingai menkas. Bet tik jis galiausiai verčia kalnus. INFOBOKSAS Kodėl „Ką sakai?“ yra gerai?- Spektakliu – tiek lokaliu, tiek nacionaliniu mastu – bent maža dalimi užpildoma paaugliams skirto teatro, užgožto tik vaikams ar tik suaugusiesiems dedikuotų pastatymų, spraga.
- K. Maiskis sukūrė unikalią, šiandienos jaunus žmones atliepiančią pjesę.
- Spektaklis siūlo estetišką, žaismingą, lengvai atpažįstamą būdą kalbėti apie sudėtingus, svarbius jauniems žmonėms dalykus.
- „Ką sakai?“ kurtas jautriai, atsakingai, pasitelkiant psichologės Aušros Gudjonytės ir kūrybos konsultantės Gabrielės Jaugelytės pagalbą.
- Vyksmu scenoje pastatymas neapsiriboja. Atėjusieji į spektaklį gali gauti specialiai sukurtus su plačiu emocijų spektru supažindinančius ir apie paaugliškus pokyčius pasakojančius lankstinukus.
- Spektaklis džiugina kolektyviškumu, edukaciniu ir meniniu integralumu. Į jį įtraukti Klaipėdos dramos teatro Vaikų teatro studijos auklėtiniai nėra tik statistai, jie tampa svarbiais kuriamo pasaulio veikėjais.
- „Ką sakai?“ nefeikina: nei kasdienį mūsų – paauglių, suaugusiųjų – stilių primenančių drabužių (kostiumų dailininkas Deividas Janulis), nei vaidybos (ypač S. Pinaitytė); nebando būti nei pernelyg blizgus, rėksmingas, nei itin dramatiškas ar gilus.
- Šeimyninis K. Maiskio ir S. Pinaitytės duetas Klaipėdos dramos teatre (tikėkimės) pradeda naują į vaikus (jiems skirtas „Bildukas“ buvo pristatytas 2024 m. spalį) ir jaunimą orientuotų pastatymų tradiciją.
Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
