Ar galėjo būti Vilniaus bazilijonų vienuolyne armėnų? Istorinės DNR tyrimai Švč. Trejybės bažnyčios ansamblyje

Armėnų atvykimas į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (XV–XVIII a.) ir jų veikla nepakankamai išnagrinėta tema. Pirmieji lietuvių-armėnų prekybiniai ryšiai mezgėsi nuo X–XI a. Tuo metu armėnai dirbo amatininkais, vertėjais, užsiėmė prekyba. Į dabartinės Lietuvos teritorijas armėnų diaspora atvyko per ukrainiečių žemes, perėmusi kipčiakų kalbą, totoriškus drabužius ir ginklus. Ilgai LDK teritorijose gyvenantys armėnai dalinai asimiliavosi – armėnų Apaštališkosios bažnyčios nariai XVII a. tapo armėnų apeigų Romos katalikais. Spėtina, kad kai 1596 m. buvo sudaryta stačiatikių-katalikų Brastos Unija ir susikūrė nauja Graikų katalikų (unitų) bažnyčia, dalis armėnų kilmės žmonių galėjo tapti šios bažnyčios nariais ar kartu atvykti į Vilnių. Keliama prielaida, kad Vilniaus Švenčiausios Trejybės bažnyčios Bazilijonų vienuolyne galėjo būti ir armėnų. ^{1, 2, 3}

Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės Bazilijonų ordino vienuolynas ir jam priklausanti bažnyčia yra ne tik religinis, bet ir tarpkultūrinis paveldas. Vienuolynas pastatytas Vilniuje, kuris nuo 1323 m. minimas kaip plačiai išsidriekusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) sostinė. Daugiakultūris Vilnius nuo seno buvo įvairių tautų ir tikėjimų sankirta, o Bazilijonų ordinas atliko svarbų vaidmenį šio religinio ir kultūrinio gyvenimo formavime. Straipsnyje apžvelgiami Lietuvos istoriografijoje retai minimi šaltiniai, leidžia iškelti naujų hipotezių, kurias galima patikrinti pritaikius šiuolaikinius archeologinius ir senovinės DNR tyrimo metodus. Tarpdisciplininis požiūris suteikia galimybę sužinoti daugiau apie armėnų pėdsakus Vilniuje ir Bazilijonų vienuolijos istorinę raidą – to nepavyktų padaryti remiantis vienos disciplinos tyrimu.

Nesusipažinusiems su tokio tipo tyrimais, jų vidine „moksline virtuve“, jie gali atrodyti nerealistiški ar itin tolimi, tačiau senovės DNR tyrimai jau seniai vykdomi visame pasaulyje. Iliustruojant armėnų tautos praeities tyrimus galima pasitelkti Margaret L. Antonio ir kt. tyrimą, kuriuo buvo analizuojama Europos populiacijų ryšiai geležies amžiuje. Nustatytas genetinis panašumas populiacijų viduje ir migracijos mastai po visą Europą. Vienas įdomesnių rezultatų atskleidžia ryškų armėnų genetinį poslinkį 700–400 m. pr. Kr. – armėnų tautos genetinės sudėties pasikeitimą, ko nematyti kitose tautose.⁴ Tai galima sieti su Urartu karalystės iškilimu ir žlugimu, pamirštu istorijos etapu apie kurį žinios atkurtos tik paskutiniais šimtmečiais.⁵ Taigi, genetiniai tyrimai tarnauja kaip įrankis tikrinant istorinius pasakojimus, o jų objektyvumas leidžia pažvelgti į gilesnius ir pamirštus istorijos puslapius.

Mūsų atliekamame tyrime nagrinėjame Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės Bazilijonų ordino vienuolyno istoriją ir vaidmenį daugiakultūriame Vilniaus miesto gyvenime integruotai tarpdisciplininei analizei pasitekdami senovinės DNR. Genetiniai tyrimai galėtų pateikti vertingų įžvalgų apie unitų vienuolių kilmę, migracijos kryptis, integracijos mastą ir padėtų pagrindą tolesniems istoriniams bei genetiniams tyrimams, siekiant išplėsti žinias apie Bazilijonų ordino ir armėnų bendruomenių ryšius bei indėlį Lietuvos istorijai.

Istoriniai šaltiniai kalba apie armėnus Vilniuje

Į Vilnių nuo Lietuvos kunigaikščių Gedimino ir Vytenio laikų buvo kviečiami pirkliai ir amatininkai tiek iš vokiečių žemių, tiek iš rytų kraštų. Nors Lietuva iki 1387 m. krikšto buvo pagoniška valstybė, skirtingų religinių diasporų bendruomenės taip pat buvo pasklidusios LDK teritorijoje. Dauguma religijų ir kultūrų maišėsi tiek dėl bendros gyvenamos teritorijos, tiek dėl politinių veiksnių. Vilnius buvo daugiakultūris miestas, XVII a. pradžioje beveik pusė miesto gyventojų buvo rusėnai, tačiau būta ir kitų etninių ir religinių bendruomenių narių kaip žydai, karaimai, vokiečiai, lenkai.¹ Adomo Honorio Kirkorio knygoje aprašomas Jono, Gustavo I Vazos sūnaus, apsilankymo Vilniuje atsiliepimas apie miesto gyventojų tautybių įvairumą: „<...> lietuviai, rusai, lenkai, armėnai, graikai, vokiečiai, turkai, totoriai, žydai, visi dėvintys savo tautinius drabužius <...>“². Kitame šaltinyje minima: „Domininkonų gatvės dešinė pusė, einant Trakų gatvės link, taip pat visa erdvė tarp Šv. Mykolojaus bažnyčios iki Rūdninkų ir Medininkų vartų apstatyta namais, sandėliais, rūsiais, krautuvėlėmis, viešbučiais [skirtais] daugiausia visiems atvykusiems kitataučiams: vokiečiams, lenkams, armėnams, graikams, rusų pirkliams iš Maskvos, Tverės, Pskovo, Novgorodo, totoriams, italams, žydams ir kt. Tai buvo pati judriausia miesto dalis”.³ Būtent toje miesto dalyje, netoli Aušros Vartų, per kuriuos vedė kelias į Medininkus, Lydą ir toliau į Lenkiją, buvo pastatytas Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Ansamblis pastatytas LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio (1460–1530) kaip votas už Lietuvos pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. Oršos mūšyje. Vienuolynas iš pradžių priklausė stačiatikiams, čia veikė Švč. Trejybės bažnytinė brolija, įkurta dvasinė mokykla ir spaustuvė.¹

Po nevienareikšmiškai vertinamos, Brastos (dabar Bresto) Abiejų tautų respublikos (ATR) bažnytinės unijos (1596 m.), kurios metu siekta suvienyti krikščioniškas atšakas: stačiatikius su Romos katalikais, įvyko konfesinis skilimas Kijevo metropolijoje. Dauguma Vilniaus rusėnų stačiatikių prieštaravo unijai, ypač Švč. Trejybės ir Šv. Dvasios parapijos. Vyko religiniai-politiniai ginčiai, protarpiais virsdavę ir į fizinius susidūrimus. Vėliau, Lietuvos ir Lenkijos stačiatikiai priėmė Romos popiežiaus vadovavimą ir pagrindines katalikų dogmas, tačiau pasiliko savo liturgiją, papročius, taigi šie Brastos unijos stačiatikiai pradėjo vadintis unitais.⁴ 1774 m. Rusijos imperatorienės Marijos Teresės nurodymu imta vartoti terminą Graikų katalikų bažnyčia, tam, kad atskirtų šią bažnyčią nuo Lotynų (Romos) katalikų bažnyčios ir kitų Rytų apeigų unitų bažnyčių. LDK vykstant vienuolijos pertvarkymui, 1617 m. įsteigtas graikų apeigų katalikų (unitų) Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (lot. Ordo Sancti Basilii Magni) ir Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas – bažnyčia tapo priklausoma nuo Bazilijonų ordino. Reformuoti unitų vienuoliai greitai pasklido po visą LDK ir Lenkijos karalystės teritoriją. Buvo palaikomas visų Bazilijonų ordino vienuolynų integralumas: vienuolynų vyresnieji dalyvaudavo kapitulose (vienuolių susirinkimuose) kur buvo priimamos ordino regulos ir konstitucijos, vienuolynuose buvo vykdomos ordino arkimandritų ar protokonsultorių vizitacijos, o ir patys vienuoliai keliaudavo tarp vienuolynų siekiant geresnio išsilavinimo ar piligrimysčių.¹

Šis vienuolynas tapo buvo ne tik dvasinio gyvenimo, bet ir kultūrinio švietimo centras. Jame veikusi spaustuvė, kurioje XVII–XIX a. buvo spausdina virš 200 įvairių religinių ir švietimo tekstų lotynų, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir bažnytine slavų kalbomis.¹ Dalis jaunųjų bazilijonų vienuolių studijavo Vilniaus popiežiškoje seminarijoje (iki 1773 m. Vilniaus universiteto laikyta viena iš jo dalių), taip pat yra žinoma apie bazilijonų profesorius Vilniaus universitete.⁷ Kolektyvinė monografija „Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“ mini, kad „Į ordiną priimdavo nepaisant etinės, teritorinės ar socialinės kilmės. Tai atverdavo kelią ordino terpėje atsirasti įvairių etnosų ir konfesijų vienuoliams. Tačiau drausta į ordiną priimti stačiatikius („shizmatikus“)“.¹ Tad galima daryti prielaidą, kad Bazilijonų ordine galėjo atsirasti visų Vilniuje gyvenusių etnosų žmonių.

Daug armėnų atvyko į LDK žemes kaip pirkliai ir vertėjai, kalbantys kipčiakų, slavų, turkų ar persų kalbomis. Atsikraustę į lietuvių ar ukrainiečių žemes armėnai buvo kviečiami dirbti ir kaip samdomi kariai, vertėjai tarp rytų ir vakarų, prekybininkai ir amatininkai. Kai neturėdavo maldos namų ar kur išpažinti savo tikėjimą, lankydavosi jiems artimų tikėjimų, ypatingai Graikų ortodoksų, maldos namuose.⁸

Žymus ukrainiečių istorikas, armėnologijos tyrinėtojas dr. Yaroslav Dashkevych (1926-2010 m.), nagrinėdamas armėnų diasporą Kijeve, rašė apie paskutinį Kijevo armėnų katalikų XIV a. vyskupą Jokūbą (Hakob). Jis priklausė Šventojo Bazilijaus vienuolijai. Dėl vykusių religinių nesutarimų tarp Armėnų apaštališkosios (Grigališkosios) bažnyčios ir armėnų katalikų unitų šalininkų noro sudaryti uniją su Roma, vyskupas Jokūbas ir jo šalininkai buvo nušalinti nuo pareigų. Irina Gajuk savo knygoje „Armėnų kultūros Ukrainoje iliustruota enciklopedija“ yra sudariusi armėnų diasporos dabartinėje Ukrainoje religinių asmenų sąrašą. Tarp jų minimi armėnų katalikai ir unitai, veikę įvairiuose kraštuose, pavyzdžiui, Stephan Armenian Kiriakos (XIV a.), kuris buvo armėnų abatas Unitų Bazilijonų ordine ir Nikėjos išpažinimo archivyskupas.⁹ Šis vienuolynas buvo ne tik dvasinio gyvenimo, bet ir
kultūrinio švietimo centras. 1833 m. liepos 1 d. Vilniaus Romos katalikų dvasinės seminarijos statute¹⁰ numatytas atskiras padalinys armėnų katalikų (unitų) dvasininkams rengti. Seminarija veikė nuo 1834 m. iki 1842 m. šalia Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Augustinų vienuolyno ansamblyje. Mokslas trukdavo iki trejų metų, dalykai buvo dėstomi lotynų ir rusų kalbomis.¹¹  Deja, išsamios archeologinės medžiagos ir buvusio vienuolyno bei dvasinės seminarijos nėra išlikę.

Taigi, armėnai katalikai ir unitai nebuvo pavieniai ar atsitiktiniai asmenys – viduramžiais buvo kuriamos jų bendruomenės ar ordinai, o jų sukurti prekybiniai keliai tiesėsi nuo Baltijos, Juodosios iki Viduržemio jūrų ar tolimesnių kraštų (jau vadinamais Šilko keliais). Tačiau, dauguma istorinių šaltinių yra pasklidę po Europą ir Aziją arba prarasti, todėl nėra daug žinoma apie armėnų tautos praeitį Rytų ir Vidurio Europoje. Juolab, armėnai pereidami į Romos katalikų, stačiatikių ar graikų unitų bendruomenes ir perimdami religiją dažniausiai pasikeisdavo vardus ir atsisakydavo senųjų tradicijų bei kalbos. Dažnai tai vyko natūraliai ar dėl saugumo svetimuose kraštuose.⁸

 Istoriniuose dokumentuose ar šaltiniuose „paklydusius“ ar „pasislėpusius“ armėnus galima pabandyti atrasti pasitelkus bioarcheologiją ar genetiką. Tarpdisciplininiai istoriniai, bioarcheologiniai ir genetiniai tyrimai, integruojant gautus šio tyrimo duomenis, prisidėtų prie istorinės atminties išsaugojimo ir paveldo. Tai padėtų tiksliau suprasti tiek unitų bazilijonų, tiek armėnų bendruomenių religinius ryšius, veiklą ir pastarųjų integraciją XVII–XVIII a. Vilniuje.

Autorius: Rūta Ribikauskaitė, dr. Ingrida Domarkienė, dr. Justina Kozakaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama