Aktorius D. Vaitiekūnas: brangiausias man darbe – gyvas ryšys su žmonėmis

Aktorius šiuo metu ruošiasi pagrindiniam vaidmeniui Augusto Gornatkevičiaus režisuojamame miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“. 

„Spektaklyje nagrinėjama žeminimo, galios disbalanso tema, kaip naudojamės galia ir ar elgiamės su kitais taip, kaip su mumis kadaise buvo elgiamasi. Tai sunkios temos, ir man pačiam sunku iki galo priimti Hedwigą, nes ji nėra pati maloniausia persona“, – kūrybinio proceso akimirkomis dalijasi D. Vaitiekūnas.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ D. Vaitiekūnas pasakoja apie naująjį vaidmenį, išsipildžiusią svajonę vaidinti muzikiniame teatre, projektus apie kurčiųjų ir girdinčiųjų santykį, muziką ir prikeltus „Liūdnus slibinus“. 

Šiomis dienomis ruošiatės naujausiam vaidmeniui miuzikle „Hedwig and the Angry Inch“. Papasakokite apie savo vaidmenį. Kaip sekasi jį kurti?

„Hedwig and the Angry Inch“ yra ypatingas miuziklas, jis gan nestandartinis, amerikietiškas, gimė iš improvizacijų ir pagrojimų įvairiuose baruose, jungia glamroko muziką, drag elementus, tapatybės temą bei jos daugiasluoksniškumą. Spektaklyje gausu politinio konteksto. Tad kūrinys tikrai nestandartinis, bet kartu ir klasika, statyta daugelyje pasaulio vietų, nors Lietuvoje dar mažai žinoma.

Kartu su režisieriumi A. Gornatkevičiumi nusprendėme šį kūrinį pristatyti Lietuvos auditorijai. Jis gana kontroversiškas. Todėl kuriant personažą yra jaudulio, reikia išmokti labai daug teksto, viską parepetuoti su gyvo garso grupe, kurią sudaro įvairiuose alternatyvios muzikos kolektyvuose grojantys žmonės. Tad bus daug aštraus roko ir humoro. Labai jaudinuosi, kaip Lietuvos publika priims spektaklį ir kaip man pavyks perteikti veikėją bei jo idėjas.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Akvilės Dulinskaitės nuotrauka

Kaip sakėte, Hedwiga yra labai ryški asmenybė, kupina aštraus humoro. Ar lengva ją įkūnyti?

Ne, labai nelengva. Gal pirmą kartą susiduriu su tokiu atveju. Man gyvenimas, kai dabar pagalvoju, davė privilegiją – nors anksčiau maniau, kad bausmę, – kurti įvairius pozityvius personažus: juokingus, malonius, tokius, kuriuos publika mėgsta. O šis personažas nėra visą laiką malonus kitiems.

Spektaklyje nagrinėjama žeminimo, galios disbalanso tema, kaip naudojamės galia ir ar elgiamės su kitais taip, kaip su mumis kadaise buvo elgiamasi. Temos sunkios, ir man pačiam sunku iki galo priimti Hedwigą, nes ji nėra pati maloniausia persona. Todėl bandau užmegzti santykį, rasti meilės personažui – tai vienas iš kelių iššūkių. Pamatysim, kaip bus. Vaidmuo dar negimė.

Miuzikle labai daug teksto ir dainų. Kaip ruošiatės tokiam vaidmeniui? Kaip viską išmokti ir sutalpinti į galvą?

Tai jau mūsų amato klausimas. Mokomės ieškodami santykio ir prasmių tekste, galvojame, kaip viską perteikti. Sunku papasakoti žmogui, kuris su šia profesija nesusidūręs, – jam viskas atrodo lyg mistika. O mes turime įvairiausių technikų.

Aktoriaus priėjimas prie muzikinių tekstų dažnai skiriasi nuo muzikanto požiūrio: muzikantai orientuojasi į garsą, o mes – į prasmę. Ieškome, kokia teksto esmė, ką jis mums sako ir asmeniškai reiškia, kokį įvaizdį norime perteikti.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Miuziklą stato stipri kūrybinė komanda, prie kurios prisijungė kolega iš užsienio, taip pat profesionali gyvo garso grupė, tačiau vis tiek yra jaudulio dėl kūrinio?

Gyvenimas padovanojo galimybę susipažinti su Josephu Batesu – vokalo mokytoju, dalyvavusiu daugiau kaip 150 muzikinio teatro pastatymų tiek JAV, tiek Europoje. Jis yra mūsų muzikos vadovas. Negana to, matė visus šio spektaklio pastatymus nuo pat debiuto Niujorke ir turi milžiniškos patirties dirbdamas su klasikine muzika, vokalu ir miuziklo žanru. Tad komandoje autoritetingas žmogus, padedantis užpildyti mūsų spragas ir kurti autentišką santykį su kūriniu.

Aš pats, būdamas jaunesnis, patyriau vidinę dilemą: „Aš toks ar anoks?“ O vėliau supratau, kad žmogus gali būti visoks: ryte – geras, vakare – blogas, o per pietus – kažkas tarp tų dviejų.

Spektaklių kūrėjai mėgsta sakyti: „Ateikit: bus neįtikėtina, nuostabu, jus priblokš.“ Nors vadyba draudžia taip kalbėti, tačiau nuoširdžiai manau, kad kūrinį reikia vertinti tada, kai jis gimsta. Mes labai stengiamės, negailime laiko ir jėgų, kad spektaklis būtų įdomus, prasmingas, autentiškas ir įtrauktų  kuo platesnę auditoriją. Norime paskatinti žiūrovą pamąstyti apie dualistinį pasaulį tarp Rytų ir Vakarų, apie skirstymą į dvinarius elementus: rytai ir vakarai, kairė ir dešinė, viršus ir apačia, introvertai ir ekstravertai. Dvinarė sistema kuria įtampą, net jei kalbame apie savo tapatybę.

Aš pats, būdamas jaunesnis, patyriau vidinę dilemą: „Aš toks ar anoks?“ O vėliau supratau, kad žmogus gali būti visoks: ryte – geras, vakare – blogas, o per pietus – kažkas tarp tų dviejų. Pagrindinė miuziklo veikėja Hedwiga – tiek lyčių, tiek politinių klausimų metafora ir simbolis. Spektaklyje ji sako, kad yra kaip Berlyno siena, skirianti Rytus ir Vakarus.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate dažnai matomas muzikiniame teatre. Jūsų autobiografinis spektaklis „Slabodkės vyšnelė“ taip pat yra muzikinis. Kaip sekasi perteikti asmenines patirtis ir prisiminimus scenoje?

Jei reikėtų spręsti iš to, kad į spektaklį vis dar einama, – o jis jau parodytas 89 kartus nuo 2021 metų, – ko gero, sekasi neblogai. Žmonės susitapatina su mano istorija, ji juos įkvepia asmeniniams pokalbiams – tai man itin svarbu.

„Slabodkės vyšnelė“ man išties brangus kūrinys. Jis šviesus, smagus, šiltas, juokingas, kupinas nuostabių detalių. Labai mėgstu šį darbą, kaip, matyt, ir publika bei visa komanda. Dabar nusprendėme šiek tiek pristabdyti spektaklius. Yra minčių ateityje aprašyti visą istoriją, gal net išleisti knygą... Štai pasakiau, kad sumažinsime spektaklių skaičių, ir net liūdna pasidarė.

Ši patirtis visiškai skirtinga nei kurti personažą: autobiografiniai dalykai viena, o vaidmens kūrimas, kai savęs, atrodo, įdedi mažai, – visai kas kita.

O kaip šiame spektaklyje pavyksta išlikti savimi – ne vaidinti save, o būti savimi?

Pavyksta gal dėl to, kad pats spektaklis yra pasakojimo forma. Pasakojimas leidžia likti savimi. Bet ir šiame spektaklyje būna, kad vaidinu kitus personažus. Man atrodo, svarbiausia – neužmiršti pasakoti istorijos, ji yra esmė.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Autobiografinis spektaklis „Slabodkės vyšnelė“. Asmeninio archyvo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Autobiografinis spektaklis „Slabodkės vyšnelė“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jau kuris laikas kurtiesiems ir girdintiesiems kuriate bendrą patirtį. Viena tokių – nuo 2020 metų vystomas muzikinis-socialinis įtraukties projektas „Mes taip nesitarėm“. Kodėl jums svarbi ši tema?

Tam tikrais gyvenimo etapais susidūriau su kurčiųjų bendruomene, ir galimybė bendrauti su kurčiaisiais man pasirodė nuostabi. Pirmieji mano susitikimai buvo labai malonūs. Kurčiųjų bendruomenė, jų kultūra atrodė paslaptinga, jų kalbos kitoniškumas turi savito grožio.

Tada atėjo karantinas. Žiūrėdamas spaudos konferencijas apie COVID-19 taisykles, nuolat stebėjau gestų kalbos vertėją, ir tuomet kilo naiviai filosofinių minčių: kuo skiriasi kalbėjimas, kuo skiriasi klausymas bei girdėjimas? Ką reiškia „išgirsti“ – gal net metaforiškai ar psichologiškai? Girdintieji vis dėlto psichologiškai kartais „negirdi“ ir nesupranta. Net kalbėdami ta pačia kalba, turėdami panašios patirties bei analogiškas gyvenimo sąlygas, mes galime visiškai skirtingai suprasti tą patį dalyką. Tai man, kaip menininkui, buvo labai įdomu tyrinėti.

Vakarų visuomenėje vyravo nuostata, esą kurčiuosius reikia „pataisyti“, kad jie kalbėtų balsu.

Kilo idėja sukurti kelias dainas su kurčiaisiais ir padaryti programą, gal instaliaciją ar dar ką nors. Kadangi per karantiną neturėjau įsipareigojimų ir buvau laisvas fantazuoti, pradėjau plėtoti šią idėją. Susipažinęs su kurčiųjų bendruomene, supratau, kad norėčiau sužinoti daug įvairių dalykų. Vis labiau jaučiau, kad yra kažin kokia paslaptis – girdinčiųjų bendravimas su kurčiaisiais labai skiriasi, ir aš nesupratau – kodėl.

Ėmiau ieškoti prieigos taškų. Pradžia buvo sunki, su daug iššūkių. Tačiau pasiryžau atrasti būdą bendradarbiauti. Tik po kelerių metų paslaptis ėmė skleistis – buvau supažindintas su kurčiųjų ir girdinčiųjų bendravimo istorija, tada viskas tapo aiškiau.

XIX amžiaus pabaigoje kurtiesiems buvo draudžiama vartoti gestų kalbą, ji įvairiais būdais buvo naikinama. Vakarų visuomenėje vyravo nuostata, esą kurčiuosius reikia „pataisyti“, kad jie kalbėtų balsu. Taigi paaiškėjo, kodėl mūsų santykis su kurčiaisiais dabar toks keistas.

Savo kūryba norėjau parodyti, kad bendradarbiavimas yra įmanomas, ir išsiaiškinti – kaip. Štai jau šešeri metai dirbu su šia tema. Mane veda smalsumas, kūrybinės idėjos, noras ištirti ir rasti atsakymus į tam tikrus klausimus.

Muzikinio-socialinio įtraukties projekto „Mes taip nesitarėm“ akimirkos. Asmeninio archyvo nuotrauka Muzikinio-socialinio įtraukties projekto „Mes taip nesitarėm“ akimirkos. Asmeninio archyvo nuotrauka Muzikinio-socialinio įtraukties projekto „Mes taip nesitarėm“ akimirkos. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar pastebėjote, kokią naudą turėjo šis projektas kitiems – tiek patiems kurtiesiems, tiek žiūrovams?

Sunku objektyviai vertinti iš vidaus. Tikrai daug pasiekėme: per darbus užmezgėme gražius santykius. Ką tai davė – reikėtų klausti visuomenės. Norėčiau tikėti, kad projektas padidino kurčiųjų matomumą ir padėjo skleisti mūsų misiją.

Jeigu girdintieji nori užmegzti ryšį su bendruomene, jie turi suvokti: kurčiųjų bendruomenė yra kultūrinė mažuma – kalbinė ir kultūrinė grupė.

Spektaklį gyvai matė maždaug tūkstantis žmonių, įrašą per LRT – turbūt dar tiek pat. Bet svarbu, jog skelbdami apie projektą reprezentavome kurčiuosius kaip kultūrinę bendruomenę, o ne kaip žmones su negalia. Jeigu girdintieji nori užmegzti ryšį su bendruomene, jie turi suvokti: kurčiųjų bendruomenė yra kultūrinė mažuma – kalbinė ir kultūrinė grupė.

Šis požiūris nėra toks įprastas, kadangi neretai kurtieji matomi tik iš negalios perspektyvos. Kol žiūrėsime vien per trūkumų prizmę, tol mąstysime, kaip „taisyti“ arba „suteikti“ tai, ko jiems, mūsų manymu, trūksta, o ne suteikti erdvės kurti ir dalintis savo kultūrą.

Jeigu bent jau žiūrovai, atėję į spektaklį arba pamatę mūsų kūrinius, patiria gestų kalbą kaip kultūros dalį – kaip gyvenimo dalį, – tai didelis pasiekimas. Kitais metais planuojame išleisti albumą: jau esame įrašę ir nufilmavę gestus, tad albumas bus dvigubu formatu – garsinis ir audiovizualinis.

Jau laukiame albumo. Ar bus dar projektų su kurčiųjų bendruomene?

Bus, bet kol kas negaliu atskleisti visų planų.  O štai pernai surengėme pirmąją stovyklą gestų kalba. Ji buvo skirta gestų kalbos atlikėjams, kūrėjams ir profesionaliems aktoriams, ją vedė kurčiųjų teatro režisierė iš Švedijos. Stovykloje atsivėrė daug įdomių aspektų, ir norėtųsi šį projektą plėtoti toliau: įtraukti daugiau kurčiųjų profesionalų iš užsienio, kad aktoriai galėtų semtis idėjų ir formuoti bendradarbiavimo, o ne terapinį arba iš viršaus nuleistą edukacinį santykį.

Dabar tai ir mokslinio darbo dalis. „Kurčiųjų ir girdinčiųjų žmonių kūrybinės strategijos teatro scenoje“ – tai mano magistro darbo pavadinimas, tad su šia tema gyvensiu dar keletą metų. Ar pavyks išvystyti tarptautinius projektus – priklausys nuo finansinių sąlygų ir politinės situacijos. Yra minčių dėl transatlantinio projekto, bet gali kilti problemų dėl finansavimo ar politikos.

Esate pasakęs: „Aš asmeniškai į teatrą einu patirti išgyvenimo, susitapatinti. Man teatre to trūksta ir aš stengiuosi su žiūrovu megzti ryšį.“ Kokį lietuvišką teatrą matote ir kokį norite jį kurti jūs?

Labai sunkus klausimas. Man svarbus tiesioginis ryšys su žiūrovu. Gera ir prasminga, kai žmonės ateina pasidalinti savo dalykais. Aišku, ne visada turi pakankamai energijos ar laiko išklausyti visus, bet iš mano projektų matosi, kad einu į bendruomenę, – man svarbu būti menininku, ne per daug nutolusiu nuo auditorijos.

Patinka nagrinėti temas apie santykius su savimi, kitais, su aplinka, mąstyti apie tuos santykius. Atrodo, dabar teatrui dažnai trūksta žanrų įvairovės. Savo kūryba šiek tiek manifestuoju prieš vien mąstymu ir logika grįstą teatrą – ne todėl, kad tas teatras blogas, visi žanrai yra geri, bet todėl, kad pasigendu teatre istorijos, jaudulio. Profesionalus teatras, nors turi daug įgūdžių, ne visada skiria dėmesio vidutinei auditorijai – spektakliams, kurie atitiktų intelektualinius kriterijus ir suteiktų gyvenimo lengvumo, galimybę užsimiršti ar susijaudinti.

Daug režisūrinio, autorinio dramos teatro yra orientuota į apmąstymus, jis atitrūkęs ir šaltas žiūrovui. O asmeninė kūryba eina kiek kita linkme: rezgu gyvą santykį su žiūrovu. Niekada nesiekiau atitikti kanonų ar madų – man svarbiausia tema, turinys, istorija. Brangiausias ir dažnai pasikartojantis elementas mano darbe – gyvas ryšys su žiūrovu, kad spektaklyje žmonėse gyventų emocija.

Pavyzdžiui, „Slabodkės vyšnelės“ atveju žiūrovai grįžta į spektaklį, atsiveda draugus ir tėvus, siekdami kurti dialogą, suprasti ir išsiaiškinti tam tikrus dalykus. Tai, manau, geriausias įrodymas, kad tam tikros kūrybos formos veikia ir pasiekia savo tikslą.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Augustino Žukovo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Filosofas Paulius Gritėnas jums yra pasakęs, kad „esi mano kartos dainius“. Ar tam pritariate?

Viduramžių miesteliuose, šventėse, turguose ar kur kitur buvo galima sutikti menestrelius – liaudies muzikantus, kurie dainavo apie tai, ką matė, apie gyvenimą, buitį. Turbūt šiek tiek taip jaučiausi ir aš. Man patinka apdainuoti gyvenimą.

Bet dabar po truputį jaučiuosi vis kitaip. Jau nei Dainiumi, nei Pauliumi nebesijaučiu.

Kiek dabar muzikinės kūrybos, rašymo, grojimo jūsų gyvenime?

Šiuo metu kuriu muzikinį personažą, jis yra pagrindinis roko grupės narys. Muzikos daug, gal net per daug, nes reikia visą medžiagą apdirbti. Visuomet svajojau kurti muzikinius personažus. Tai mano aistra ir didelė meilė. Todėl, ko gero, ir didžioji dalis mano karjeros vaidmenų kuriami muzikiniame teatre. Visi mano projektai susiję su muzika. Kūrybinio proceso pastaruoju metu mažai: pastarąją autorinę dainą išleidau prieš metus.

Asmeninės kūrybos dabar beveik neliko, bet iki šiol, dirbdamas ir bendradarbiaudamas su kurčiaisiais bei kolegomis muzikantais, prikūriau nemažai dainų, kurias reikia išleisti. Norisi, kad kai kurie kūriniai gyvuotų, nes, man atrodo, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra per daug naujienų ir skiriama per mažai laiko skatinant jau sukurtus darbus gyvuoti. Labai daug inercijos – vis kas nors nauja, nuo pradžių. Net vakar galvojau: būtų smagu, kad teatro ir kino festivaliai metus ar dvejus nepateiktų jokių naujų darbų, bet pakartotų tai, kas iš tikrųjų gera, kad žmonės pamatytų. Ši mūsų nuolatinio naujumo ir augimo kultūra – gal iš kapitalistinio ar ekonominio žvilgsnio – verčia visada siekti vis „daugiau naujo“. Bet ar mes tikrai pažinome viską, kas jau sukurta? Jei kūriniai geri – tiek kino filmai, tiek teatro spektakliai, – juos verta rodyti ir antrą, ir trečią kartą. Naujumas savaime nėra vertybė, daugiau naujų kūrinių nereiškia daugiau gerų kūrinių.

Gal čia ir mano problema – dažnai jaučiuosi nuo visko atsilikęs, nespėju pasižiūrėti gerų filmų ar visų spektaklių. Kiekvieną vakarą nueinu miegoti jausdamas, kad praleidžiu daug gyvenimo.

Mes gyvename produktyvumo eroje, kai iš savęs ir kitų reikalaujame nuolatinio naujumo. Šiek tiek noriu tam priešintis. Gal dėl to ir mano kūriniai, ir projektai yra orientuoti į ilgalaikiškumą: kad juos būtų galima vėl apmąstyti iš įvairių kampų, o ne padaryti ir pamesti.

Gal čia ir mano problema – dažnai jaučiuosi nuo visko atsilikęs, nespėju pasižiūrėti gerų filmų ar visų spektaklių. Kiekvieną vakarą nueinu miegoti jausdamas, kad praleidžiu daug gyvenimo.

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Šiek tiek tam jau priešinatės ir prikeliate senus kūrinius naujam gyvenimui. Per kultūros protestus su kolegomis prikėlėte „Liūdnus slibinus“. Kaip jautėtės grįžęs dainuoti „paskutiniame koncerte“?

Buvo pirmas „paskutinis“ koncertas, tada – antrasis „paskutinis“, galop ir dar trečias, nes žmonės netilpo, ir visi jie vyko vieną dieną. Kaip bus toliau – ar turėsime paskutinį turą? Nežinau, dar pažiūrėsim.

Buvo labai keista po tiek metų vėl dainuoti grupės kūrinius, juk kai kurie jų yra iš praėjusio dešimtmečio. Keista, bet brangu. Jausmas labai įdomus: dėl žiūrovų skaičiaus ir dėl protesto dvasios, kuri mus nuoširdžiai paskatino grįžti. Iki tol mums trūko motyvacijos, nors sulaukdavome daug užklausų. Lietuva ir politinė situacija motyvavo – nebuvo laiko ilgai mąstyti. Susirašinėjome ir pagalvojome: kadangi protesto pavadinimas gali lemti, jog tai bus paskutinis kartas, gal padarysime paskutinį kartą dabar. Gali būti, kad ateityje mums neleis to daryti, tad galbūt tai paskutinė galimybė.

Būtent dainoje „100 aš“ kalbate apie žmogų – kas mes esame sau, ką reiškia būti savimi. O ką reiškia būti Dominyku Vaitiekūnu?

Reiškia daug perdėtai mąstyti, jaudintis, viską giliai išgyventi, nerimauti dėl politinės situacijos, palaikyti kultūros bendruomenę ir protestų idėjas, ruoštis vaidmenims, dirbti prie daug skirtingų projektų ir bandyti sudėlioti visus galus. Taip pat mokytis ir prieš užmiegant perskaityti bent kelis puslapius knygos, nes daugiau jėgų nebėra.

Ar yra toks vidinis „aš“, kurio dar neįsileidote į kūrybą?

Kūryboje apsilankė daug mano vidinių „aš“, bet, taip, yra dalykų, kuriuos palieku sau. Mūsų visų viduje gyvena dalykų, kurių nebūtina eksponuoti kitiems. Tad ne viską planuoju viešinti kūryboje. Bet gyvenimas nenuspėjamas...

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama