Krikščionišką muziką kūręs brolis Pijus: Lietuvai labai trūksta tokios muzikos

Kartu su dominikonų bendruomenės jaunimu jis buvo subūręs muzikos grupę „Enter T-OP“. Drauge vienuolyno bičiuliai kūrė elektroninę, popstiliaus muziką su krikščioniškais tekstais, ją kartais grodavo ir radijo stotys.

Grupės pavadinime užkoduota evangelizacinė mintis. Pirmasis žodis Enter simbolizuoja kompiuterio klaviatūros mygtuką, reiškiantį „įeiti“. T – pirmoji senosios graikų kalbos žodžio Theos, reiškiančio „Dievą“, raidė. OP – lotyniško Pamokslininkų ordino pavadinimo Ordo Praedicatorum trumpinys.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ brolis Pijus prisimena katalikiškos muzikos kūrimą, svarsto apie jos galimybes įsitvirtinti šiandienos rinkoje ir dalijasi prisiminimais iš laikotarpio, praleisto Latvijoje.

Broli Pijau, vienas iš jūsų gyvenimo etapų – katalikiškas repas. Pataisykite, jei klystu, bet buvote grupės „Enter T-OP“ narys, taip pat esate išleidęs ir kompaktinę plokštelę, tiesa? Kas yra tas katalikiškas repas?

O vaikeli... Viskas buvo prieš daug daug metų, gal prieš 25-erius. Ir tai nebuvo repas. Kai Bažnyčioje gyva tikinčiųjų bendruomenė, ji pati ima traukti žmones. Jaunimas tiesiog pradėjo burtis, ir nesupratau, kodėl – gal kad mes, broliai, tada buvome jauni, energingi ir šaunūs. Pamačiau, kad tarp tų susibūrusių septyniolikmečių–devyniolikmečių yra genialių žmonių, baigusių muzikos ir kitas mokyklas.

Mums visiems atėjo mintis kurti krikščionišką muziką. Žinoma, tai irgi yra verslas – buvome ant bangos ir nežinojome nei pagrindinių muzikos industrijos principų, nei kaip ką daryti. Tiesiog karštomis galvomis nėrėme į priekį. Gimė keletas tikrai puikių kūrinių, juos netgi grojo radijo stotys. Atlikome tikrai ne repą, nors tais laikais visi, kas mokėjo groti dūdele arba skudučiais, galvodavo, kad muziką reikia vadinti repu. Tiesiog kūrėme elektroninę, popmuziką, galbūt turinčią ir šiek tiek techno bruožų.

Bet muzika turėjo krikščionišką prieskonį?

Muzika buvo tikrai krikščioniškos krypties su krikščioniškais tekstais. Svajojome, kad mūsų kūryba taps alternatyva ir krikščionys galės klausytis krikščioniškos muzikos. Žinoma, laikas bėgo, žmonės išėjo studijuoti, tuokėsi, sukūrė šeimas, ir per porą metų projektas iširo, bet nemanau, kad tai blogai. Buvo puikus laikas.

Ar krikščionišką muziką visuomenė tuo metu sutiko palankiai?

Taip, labai palankiai, ir manau, kad šiandien Lietuvos rinkoje nepaprastai trūksta kokybiškos krikščioniškos muzikos. Mintyje turiu ne tai, ką vadiname šlovinimu, nes šlovinimas – maldos forma. Kalbu apie muziką, kurią tiesiog gali pasileisti važiuodamas automobilyje. Kodėl turiu klausytis kokių nors tekstų, kurie, mano galva, visiškai ne į temą arba kalbantys apie blogį? Kodėl turiu klausytis tokios muzikos? Aš – krikščionis, tikintis žmogus ir norėčiau klausytis būtent tokios krypties muzikos.

O šiandien pasiklausote anų laikų įrašų?

Pasiklausau, bet suprantu, kad „O varge...“ Jeigu į tą judėjimą būtų įsitraukęs koks nors profesionalas, galbūt būtų išėję kas nors rimto. Ši muzika yra tiesiog paprasta, jaunatviška, bet vis tiek šauni.

Minėjote, kad mūsų rinkoje trūksta katalikiškos muzikos. Neplanuojate grįžti kurti?

Mano pašaukimas – būti ne muzikantu, o kunigu, pamokslininku. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Daugybei užsidegusių jaunų žmonių galbūt reikia tik padrąsinimo, patalpų, galimybės įsigyti aparatūrą ar dar ko nors. Visa tai suteikus, manau, iškiltų ne viena žvaigždė.

Blogiausia, kas gali nutikti vienuoliui ar kunigui, – dirbti ne pagal savo pašaukimą. Kai taip sakau, turiu galvoje, kad jį kur galas, bažnyčios remontą!

Kalbant apie jūsų pašaukimą, broli Pijau, pastaruosius devynerius metus gyvenote Latvijoje. Kaip nutiko, kad vietoj planuotos trumpos viešnagės šioje šalyje pasilikote ilgam?

Blogiausia, kas gali nutikti vienuoliui ar kunigui, – dirbti ne pagal savo pašaukimą. Kai taip sakau, turiu galvoje, kad jį kur galas, bažnyčios remontą! Ne vienas kunigas Lietuvoje su tuo susiduria ir kenčia. Kai kuriuos ištinka depresija, persidirbimas. Visgi tikinčiųjų bendruomenė privalo turėti tvarkingus maldos namus. Klebonas, kaip tikinčiųjų bendruomenės, parapijos lyderis, yra atsakingas už materialinių dalykų aprūpinimą ir maldos namus.

Kaip žinote, šiais laikais pinigų nėra, o remontas kainuoja milijonus. Būdamas vienuolis, davęs neturto įžadus, turėjau verstis per galvą, kad gautume keletą milijonų eurų ir suremontuotume kultūros paveldo statinį. Sovietmečiu Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia liko labai apleista, buvo avarinės būklės – ant žmonių jau byrėjo tinkas. Ir, deja, teko sunki dalia pradėti remontą – būdamas vienuoliu ėmiau dirbti statybininku... Tuo užsiėmiau penkerius metus, ir viskas pavyko tikrai gerai. Ne tik sutvarkėme dalį bažnyčios fasado, bet ir viename iš bokštų sukūrėme muzikos instrumentą – karilioną.

Tačiau ilgainiui supratau, kad daugiau nebenoriu dirbti ne pagal savo pašaukimą, nes eikvoju potencialą ir meilę dalykams, nesusijusiems su vienuolyste. Tokiais išskirtiniais atvejais yra galimybė pasiimti šabo metus. Tai reiškia, kad vienuolis išvažiuoja į kurį kitą vienuolyną ir vienus metus jame gyvena svečio teisėmis. Taip pakeičiama aplinka ir sugrįžtama į dvasinį gyvenimą.

Kadangi Liepojoje (Latvija) yra dominikonų vienuolynas, norėjau nuvykti į jį. Su bendruomene visada važiuodavome ten atostogauti, organizuodavome stovyklas.

Kartą man ten būnant provincijolas pasakė: „Klausyk, neturiu ko skirti vienuolyno vyresniuoju Liepojoje. Gal galėtum juo pabūti, kol atlieki šabo metus?“ Šių pareigų kadencija – treji metai. Buvau pailsėjęs, pamaniau, galiu pabūti. Taigi išvažiavau vieniems metams, o galiausiai vyresniuoju išbuvau tris kadencijas.

Viename interviu minėjote, kad nelengvai įsivažiavote į rutiną Latvijoje. Kokie esminiai gyvenimo skirtumai Lietuvoje ir Latvijoje? Prie ko priprasti buvo sunkiausia?

Mes, dominikonų vienuoliai, nuo pat pradžių mokomi suprasti, kad nėra svarbu, kokioje šalyje ar vienuolyne gyveni. Esi paskirtas čia, vadinasi, čia ir yra tavo namai. Aš gyvenau Čekijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Man nėra problemų gyventi užsienyje, nes suvokiu, kad nesvarbu, kokioje šalyje gyvenu, vis tiek esu dominikonų vienuolyne.

Latvija, atrodo, kaimyninė šalis, bet ji visiškai kitokia nei Lietuva. Liepoja sovietų laikais buvo uždaras karinis miestas, daugybė buvusių karių su šeimomis čia pasiliko. Broliai paprašė užsiimti rusakalbių (rusų, ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių, gyvenančių Latvijoje) pastoracija, tai turbūt ir buvo sunkiausia. Galų gale taip smarkiai įsitraukiau į rusakalbių pastoraciją, kad taisyklingos latvių kalbos nebeišmokau, todėl negalėjau pamokslauti plačiai Latvijoje, kadangi reikėjo puikiai kalbėti latviškai.

Pamenu, važiuodavome pavaduoti kokio nors vyskupijos kunigo. Liepojos vyskupijoje buvo tik dvylika kunigų. Jeigu kuris nors susirgdavo – viskas, tragedija. Vienas kunigas aptarnauja penkias ar šešias parapijas, todėl susirgusieji šaukdavosi mūsų pagalbos. Su džiaugsmu važiuodavau pavaduoti kokio nors kunigo, ir, kai ten latviškai pamokslaudavau, daugelis manydavo, kad esu iš Daugpilio, nes šis miestas yra pasienyje su Baltarusija, ten gyvena gana daug latviškai kalbančių rusakalbių. Niekas neįtardavo, kad atvykau iš Lietuvos.

Latvijos teritorijoje taip pat yra miestelių, kaimelių, kur didelę gyventojų dalį sudaro lietuviai. Jie kalba lietuviškai, apsipirkti važiuoja į Skuodą, Mažeikius ir kitus Lietuvos miestus netoli pasienio.

Tai šiek tiek lietuvybės patyrėte ir Latvijoje?

Kadangi Liepoja yra visiškai šalia Lietuvos, Žemaitijos kunigai sužinojo, kad netoliese yra laisvas kunigas, kurį galima kartais pasikviesti patarnauti. Tad per visą Žemaitiją važinėjau su Alfa kursu, sakiau pamokslus, dalyvavau atlaiduose. Kartais broliai priekaištaudavo: „Apsispręsk, ar tu Latvijoje, ar Lietuvoje.“

Nežadate grįžti į Latviją?

Esi asignuojamas į kokį nors vienuolyną be termino. Mūsų, dominikonų, bendruomenė Liepojoje egzistuoja ir toliau. Ten yra trys broliai, jie puikiai verčiasi. Kadangi Vilniuje didelė tikinčiųjų bendruomenė, čia reikia daugiau pajėgumų. Mane asignavo atgal į Vilniaus vienuolyną be jokio termino. Galbūt čia mano paskutinis gyvenimo vienuolynas, o galbūt išsiųs dar kur nors į misijas. Gali būti visaip.

Ką dabar veiksite Lietuvoje? Galbūt turite išsikėlęs kokių nors tikslų?

Nespėju planuotis darbų, užrašų knygelė, kalendorius pilni: atlaidai, rekolekcijos, pamokslavimas, Alfa kursas po visą Lietuvą... Žiūriu, kad jau nebeturiu laisvų dienų, tad reikia nieko daug ir neplanuoti. Bažnyčios bendruomenei labai reikia žodžio tarnystės. Aš, kaip dominikonas, džiaugiuosi, kad galiu atliepti tokį poreikį.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama