D. Basčio paroda: būti ir nebūti, štai mįslės atsakymas

Šis klausimas – būti ar nebūti – parodoje suponuoja sustingimo būseną, apie kurią dažnai teptuku svarsto autorius. Neretai toks griežtai dviejų polių klausimas turi ambivalentišką atsakymą: būti ir nebūti. Dvejopumas, kaip identifikuoja ir parodos kuratorius Kęstutis Šapoka, atrakina parodą, D. Basčio kūrybą ar, dar tiksliau, jo meninę principinę poziciją.

Į biblioteką ėjau savais knyginiais reikalais, bet netikėtai sutikau D. Basčio bendražygį, skulptorių Donatą Jankauską-Duonį. Šiuo metu Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Medūza“ veikia Duonio paroda „Metų laikai“ – tikras kontekstų ir intelektualaus humoro Vivaldis, rekomenduoju apsilankyti.

Šnektelėjome apie parodą, ir, pasirodo, jis atvykęs į D. Basčio parodos atidarymą. Užlipusi į Atrijų (penktą aukštą) buvau akimirksniu prikaustyta – kokia keista ir nuostabi tapyba, turiu sužinoti daugiau.

Darius Bastys, „Lokys“ (2007 m.) ir „Lėlė“ (2007 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Kelionė į Egiptą, arba Tuštuma“ (2020 m.) ir „Nature Morte“ (2024 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Balius“ (2025 m.) ir „Ne tas laikas“ (2015 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Darius Bastys su bendražygiais Duoniu ir Dainiumi Liškevičiumi, pasivadinę DDD, bei kitais to XX amžiaus meto ir kartos skulptūros pankais plėtė skulptūros sąvoką ir į parodų sales bei lankytojų sąmones nešė objekto sąvoką ir sampratą. Pats D. Bastys per parodos atidarymą pasakojo apie posūkį į tapybą. Prisiminė, kaip jautėsi įklimpęs savo atrastuose skulptūros išraiškos būduose, formų kūrimo taisyklėse – skulptūros kūrimas nebeteikė džiaugsmo, jam buvo nebeįdomu. „Su daile baigta, galvojau“, – atviravo menininkas.

Vis dėlto po pauzės suprato turįs spalvų, peizažų, dangaus, saulėlydžių, tekstų poreikį. Ir tą gali suteikti tapyba. Žinoma, šiuos saldžius raktinius žodžius derėtų vertinti atsargiai. Nes, kaip pastebi K. Šapoka, Darius tapo savitu stiliumi, balansuojančiu tarp klasikinės tapybos ir kičo, tarp realizmo ir siurrealizmo, profesionalumo ir naiviojo stiliaus.

Būtent taip ir yra, nes D. Bastys siekia, kad jo menas nebūtų pernelyg rimtas. Pernelyg rimtas menas, anot jo, tampa juokingu (absoliučiai pritariu). Jo kūrybos žavesys tiesiog varomas priešybėmis. Tapo tik sau ir tik žiūrovams vienu metu. Naudoja atpažįstamus siužetus ir suteikia jiems naują kontekstą bei gyvenimą.

Išties viena paveikslų serija labai įžvalgiai ir netikėtai parafrazuoja garsius kūrinius. Vincento Dmachausko kryžiuočius pakeičia rusų tankai; atkuriant istorinę teisybę vietoj Silvestro Džiaukšto fiksuoto kolūkiečio lavono guli nušautas partizanas; Giorgionės peizaže prigula benamis; magritiškame natiurmorte įsispraudžia dirižablis. Ne viename darbe naudojama rembrantiška šviesotamsa ir „Mir Iskusstva“ stilistika, o Pinokiui, virstančiam žmogumi, suteikiamas Caravaggio tapyto šv. Mato kankinystę stebinčio nustebusio berniuko veidas.

Darius Bastys, „Natiurmortas š. tema“ (2019 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Kaukėtojo pasirodymas žmogui su kanklėmis“ (2020 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Stebuklinga bala“ (2020 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Metamorfozė“ (2022 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Darius Bastys, „Essere o non essere“ (2019 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

O štai minėta priešybių vienovė arba net jų nesuderinamumas ir yra tas cinkelis, kuris užkabina akimirksniu. D. Bastys teigė pasukęs iš skulptūros į tapybą, nes čia daugiau literatūros ir pasakojimo, nes čia tą pasakojimą galima išnarplioti sąlygiškai greitai, „kol nespėjai suabejoti savo idėja“.

D. Bastys tikrai yra puikus pasakotojas. Jis nesibodi man surengti ekskursiją po visą parodą, sustodamas prie kiekvieno darbo, išsakydamas savo inspiracijas ir siužetų, simbolių reikšmes.

Visa paroda eksponuojama ciklais, tiesa, jie neturi pavadinimų, bet pradedame nuo žaislų ciklo. Pirmieji autoriaus darbai po kūrybinės pauzės buvo dukros meškiukas ir lėlė, kartu diptiku pristatantys mergaitės ir žvėries mitologines užuominas. Vėlesnėje kūryboje, po dešimtmečio, matome išplėtotą siužetą: štai Barbė, įtakdarė (influencerė), keliones paverčia vartojimo kultūros dalimi. Šis darbas ir kai kurie kūriniai iš kitų ciklų reflektuoja, apmąsto gamtą.

D. Basčiui akivaizdžiai svetimas gamtos sukultūrinimas, jos prisitaikymas, sušukavimas, naudojimas savo reikmėms, lyg ši būtų fonas, prekė ar paslauga. Kitame peizaže stūkso fotelis: tikras glampingas. Lašiniai, lyg atsiradę dėl ilgoko pasėdėjimo ant sofos, atkartoja debesų siluetus. Dar viename paveiksle gėlė ir noir filmo siužetas fiksuoja kovido pandemijos situaciją, virusai – natūrali gamtos dalis, konstatuoja autorius.

Kaip byloja vienas paveikslas, žmoniją gali išgelbėti tik NSO. Vis dėlto autorius nusiteikęs pozityviai – teigia, kad ateivių pagalbos, sprendžiant socialinės nelygybės problemas, itin reikėjo prieš dešimtmetį, dabar visuomenė sparčiai žengia pirmyn. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, ir ne viskas švaru ir šviesu, kas nutapyta balta spalva (puikuojasi tualetinio popieriaus ritinys). Apie tą klaidinantį glamūrą – dar vienas socialinis komentaras. „Kultūringame“ baliuje vietoj vodkės – vynas, bet kolūkietės fiziologija iš Veros Muchinos socrealistinės kompozicijos bado akis.

Ne vienas paveikslas tiesiogiai užkabina politines aktualijas, ir apskritai tai – bene dominuojantis kontekstas. „Svetimas“ – tai aiškiai konkrečią valstybę reprezentuojanti ušankė, kuri raitosi lyg nemalonus ir pavojingas kailinis gyvis. Grybo fone siaučia audra. D. Bastys kalba apie sustingimo būseną, apie tai, kaip ji ydingai būdinga daliai visuomenės susidūrus su didele grėsme. Save jis priskiria šiai visuomenės daliai. Jo komentaruose leitmotyvu atsikartoja siekis reaguoti, būti naudingam, proaktyviam. Kanklių motyvu jis kalba apie „užsistovėjimą ir užsiciklinimą savo konservatyvume ir archajiškose taisyklėse“.

Vienoje kompozicijų menininkas nutapo į atvaizdą vandens paviršiuje žvelgiantį savo autoportretą. Atvaizde – kaukėtas plėšikas. Anot D. Basčio, siužetas yra apie tai, kad nepažįstame savęs ir galime save nuvilti ekstremaliose aplinkybėse. Jis prisimena, kaip karo prieš Ukrainą pradžioje sviro rankos ir teptukas: visos paveikslams kylančios idėjos jam pasirodydavusios nevertos dėmesio. Tąsyk, ieškodamas prasmės, ramsčio, galvojęs imtis biblinių siužetų įvaizdinimo.

Žaliuosiuose peizažuose D. Bastys nuolat kalba apie grėsmę, nežinomybės baimę, negeras nuojautas – ir cepelininės spalvos dangumi slenkančio dirižablio-cepelino-baltarusiško baliono fone, ir pilko balionėlio įvaizdžiu, ir iš vaikystės įstrigusiu marsiečio pakaušio košmaru.

Paskutinė serija dedikuota Pinokiui. „Ši pasaka yra apie žmogiškumą, ji yra Europos simbolis. Apie lėlę, kuri tapo žmogumi. Tai yra tikslas, kurio sieki visą gyvenimą“, – teigia D. Bastys.

Iš tiesų apie tai yra visa D. Basčio kūryba: apie bandymą išsigryninti, kaip nepamesti žmogiškumo žvėriško geopolitinio kaimyno akivaizdoje, kaip pažinti save ir nenuvilti savęs, kaip apsispręsti ir imtis veiksmų. Vis dėlto Darius optimistiškas, pozityvus, turintis nepiktai kandaus humoro jausmą. Be to, man atrodo, kaip tame primityviame anekdote sakoma, tik kvailiai neabejoja. Ar esi tuo tikras?..

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama