R. Sinkevičienė: monsinjoras A. Svarinskas buvo ir išliks mūsų tautos legenda
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Lapkričio 20-ąją Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu sukurto dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera.
Apie šią iškilią asmenybę ir kūrybinį procesą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja filmo scenarijaus autorė ir režisierė žurnalistė RŪTA SINKEVIČIENĖ.
youtube.com video
Ne kiekvienam filmui lemta būti pristatytam Valdovų rūmuose. Tai lėmė labai ryški monsinjoro asmenybė ar kitos aplinkybės?
Nulėmė dėmesys ir pagarba pačiai temai, kunigams rezistentams, nužudytiems vyskupams, visiems, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Aš, kaip žurnalistė, per įvairius renginius susidurdavau su monsinjoru Svarinsku. Jis man atrodė kaip karžygys, atkeliavęs iš viduramžių ir kovojantis su tuo, su kuo jau nebereikėjo kovoti.
Labai domino jo asmenybė. Negalėjau kurti paviršutiniškai. Todėl siekiau pabūti su juo, klausytis pasakojimų. Atsiradus galimybėms, ėmiausi šio darbo. Medžiagos kūrybai buvo daug ir įvairios, tik reikėjo ją išstudijuoti, suvaldyti. Buvo svarbu išsaugoti monsinjoro unikalumą, nes jis buvo žmogus ežeras – jame ir juokas, ir ašaros, ir gilus tikėjimas. Supratau, kad monsinjoras Svarinskas dėl meilės Tėvynei, Dievui, tikintiesiems galėjo padaryti viską.
Asmeniškai jo nepažinojau. Susitikdavome tiktai filmuojant interviu, reportažus. Kartą viename renginyje jis pasižiūrėjo kelis kartus į mane ir paklausė: „Ar krikštyta?“ Atsakiau: „Krikštyta, bet komjaunuolė.“ Abudu nusijuokėme. Mūsų pasauliai buvo skirtingi, bet susidūrė scenarijaus lapuose ir tekstuose.
Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė premjeros Valdovų rūmuose metu 2025 m. lapkričio 20 d. Dariaus Jančiausko nuotrauka
Su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant šį filmą?
Kai darai kokį nors darbą, visuomet savęs klausi, ką juo nori pasakyti. Žinojau, kad buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Egidijus Bičkauskas buvo vienos iš Svarinsko bylų tardytojas, kad žurnalistas Ferdinandas Kauzonas apie monsinjorą buvo sukūręs filmą, nuvažiavęs į kalėjimą, kur jis kalėjo. Sugalvojau sukurti savotišką laiko kilpą.
Vieni – iš tardymo kabineto, kiti – iš kalėjimo, ir visi atėjome tarnauti Lietuvai. Esu labai dėkinga, kad mane, kaip žurnalistę, suprato ir Bičkauskas, ir Kauzonas. Jų liudijimai skamba įspūdingai.
Kaip pavyko atskleisti betarpišką ir drąsų monsinjoro elgesį? Juk jis nieko nebijojo – nei saugumiečių, nei kitų persekiotojų. Jis taip drąsiai viską sakė, kad atrodė pasirengęs nors ir rytoj eiti penktą kartą į tremtį?
Jis turėjo kažkokį slaptą žmonių pakerėjimo mechanizmą. Ištraukdavo savo juokelį Sibiro lageryje viršininkui ir sukurdavo empatišką ryšį. Kauzonas atvyko pas jį filmuoti į lagerį ir, norėdamas kažkaip prieiti prie kunigo, kuris yra tvirtas kaip uola, atvežė jam pasiklausyti, ką apie jį kalba Viduklės žmonės. Monsinjoras, imdamas tas ausines, sako, jog reikia labai atsargiai, kad nesulaužytų, o tai dar pridės dešimt metų.
Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ (scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė) premjera Valdovų rūmuose 2025 m. lapkričio 20 d. Dariaus Jančiausko nuotrauka
Daug dalykų žiūrovai pamatys jūsų sukurtame filme „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“. Tačiau noriu, kad atskleistumėte keletą detalių. Filme labai ryškiai pasakyta, kad monsinjoras Svarinskas verkė. Kodėl?
Reikia suprasti žmogų, kuris beveik 22 metus kalėjo už Lietuvos nepriklausomybę, už jos žemę ir buvo išmestas iš Sąjūdžio. Jam vienintelis ryškiausias pokytis, įvykęs Lietuvoje, buvo Sąjūdžio pasiekta nepriklausomybė. Monsinjorą išmetė dėl to, kad jis vėl kovojo, šūkavo, kaip jam buvo įprasta. Buvo nusiteikęs prieš žemės pardavimą užsieniečiams.
Dabar nesvarstysiu, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog noriu pasakyti, kad monsinjoras matė mirštančius žmones lageryje. Dėl to, kad tie žmonės turėjo žemės, ją kažkas atėmė ir juos išvežė į Sibirą. Jis jiems suteikė paskutinį Ligonių patepimą. Jam žemė buvo ypatinga vertybė. Jis tai matė žmonių, vežamų gyvuliniuose vagonuose nuo savo žemės, akimis.
Kaip reikėtų suprasti monsinjoro poelgį, kad jis visiems savo kankintojams – tiems žmonėms, kurie jį engė, įdavė, kūrė tuos filmus, – atleido, visiems dovanojo?
Svarinskas buvo didžios širdies kunigas. Kol monsinjoras dar kalėjo tremtyje, du jo buvę tardytojai atėjo į Sąjūdį ir tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Tokius paradoksus sunku suvokti. Monsinjoras pasakė sau ir visiems, kad tai buvo geri žmonės, tik atsidūrė istoriškai ne toje padėtyje ir darė tai, ką turėjo daryti. Jie buvo atsidūrę ypatingoje padėtyje, nes visi susitiko Seime kaip jo nariai – Egidijus Bičkauskas, Kazimieras Motieka ir Alfonsas Svarinskas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė premjeros Valdovų rūmuose metu 2025 m. lapkričio 20 d. Dariaus Jančiausko nuotrauka
Su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant šį filmą?
Kai darai kokį nors darbą, visuomet savęs klausi, ką juo nori pasakyti. Žinojau, kad buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Egidijus Bičkauskas buvo vienos iš Svarinsko bylų tardytojas, kad žurnalistas Ferdinandas Kauzonas apie monsinjorą buvo sukūręs filmą, nuvažiavęs į kalėjimą, kur jis kalėjo. Sugalvojau sukurti savotišką laiko kilpą.
Vieni – iš tardymo kabineto, kiti – iš kalėjimo, ir visi atėjome tarnauti Lietuvai. Esu labai dėkinga, kad mane, kaip žurnalistę, suprato ir Bičkauskas, ir Kauzonas. Jų liudijimai skamba įspūdingai.
Kaip pavyko atskleisti betarpišką ir drąsų monsinjoro elgesį? Juk jis nieko nebijojo – nei saugumiečių, nei kitų persekiotojų. Jis taip drąsiai viską sakė, kad atrodė pasirengęs nors ir rytoj eiti penktą kartą į tremtį?
Jis turėjo kažkokį slaptą žmonių pakerėjimo mechanizmą. Ištraukdavo savo juokelį Sibiro lageryje viršininkui ir sukurdavo empatišką ryšį. Kauzonas atvyko pas jį filmuoti į lagerį ir, norėdamas kažkaip prieiti prie kunigo, kuris yra tvirtas kaip uola, atvežė jam pasiklausyti, ką apie jį kalba Viduklės žmonės. Monsinjoras, imdamas tas ausines, sako, jog reikia labai atsargiai, kad nesulaužytų, o tai dar pridės dešimt metų.
Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ (scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė) premjera Valdovų rūmuose 2025 m. lapkričio 20 d. Dariaus Jančiausko nuotrauka
Daug dalykų žiūrovai pamatys jūsų sukurtame filme „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“. Tačiau noriu, kad atskleistumėte keletą detalių. Filme labai ryškiai pasakyta, kad monsinjoras Svarinskas verkė. Kodėl?
Reikia suprasti žmogų, kuris beveik 22 metus kalėjo už Lietuvos nepriklausomybę, už jos žemę ir buvo išmestas iš Sąjūdžio. Jam vienintelis ryškiausias pokytis, įvykęs Lietuvoje, buvo Sąjūdžio pasiekta nepriklausomybė. Monsinjorą išmetė dėl to, kad jis vėl kovojo, šūkavo, kaip jam buvo įprasta. Buvo nusiteikęs prieš žemės pardavimą užsieniečiams.
Dabar nesvarstysiu, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog noriu pasakyti, kad monsinjoras matė mirštančius žmones lageryje. Dėl to, kad tie žmonės turėjo žemės, ją kažkas atėmė ir juos išvežė į Sibirą. Jis jiems suteikė paskutinį Ligonių patepimą. Jam žemė buvo ypatinga vertybė. Jis tai matė žmonių, vežamų gyvuliniuose vagonuose nuo savo žemės, akimis.
Kaip reikėtų suprasti monsinjoro poelgį, kad jis visiems savo kankintojams – tiems žmonėms, kurie jį engė, įdavė, kūrė tuos filmus, – atleido, visiems dovanojo?
Svarinskas buvo didžios širdies kunigas. Kol monsinjoras dar kalėjo tremtyje, du jo buvę tardytojai atėjo į Sąjūdį ir tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Tokius paradoksus sunku suvokti. Monsinjoras pasakė sau ir visiems, kad tai buvo geri žmonės, tik atsidūrė istoriškai ne toje padėtyje ir darė tai, ką turėjo daryti. Jie buvo atsidūrę ypatingoje padėtyje, nes visi susitiko Seime kaip jo nariai – Egidijus Bičkauskas, Kazimieras Motieka ir Alfonsas Svarinskas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
