Apgaulinga MO muziejaus paroda „Amžinai laikina“: po lengvumo skraiste – iššūkiai

Ši paroda, kuruota Dovilės Barcytės ir Giedrės Mickūnaitės, kažkodėl ne vienam apsilankiusiajam kliūna, nepateisina lūkesčių ir pan. Perskaičiau labai įdomią parodos refleksiją, parašytą Eglės Elenos Murauskaitės. Tekste pateikta daug vertingų ir diskusijų vertų pastebėjimų apie gal ne visuomet optimalius kūrinių sugretinimus, siekiant vaisingiausio dialogo tarp „tada“ ir „dabar“.

Ko nepajutau parodoje, tai pernelyg grubaus sakralinių objektų inkorporavimo. Man tiek arnotas, tiek liaudies meno skulptūrėlės, tiek XVII a. ikonos apkaustas visiškai pagarbiai įsiliejo į chorą apie amžinąsias temas šalia, pavyzdžiui, pankiškos Paulinos Pukytės muilų kolekcijos.

Visa paroda kalba apie pastangas suprasti save pasaulyje, apie visais laikais aktualius egzistencinius klausimus. Anksčiau didžiajai visuomenės daliai atsakymus į tapatybės, esminius klausimus suteikdavo religija, o dabar visuomenė atsakymų į šiuos klausimus ieško galbūt religinėje sferoje, bet nebūtinai. Atsakymų ir kontekstų, iš kurių išnyra tie atsakymai, įvairovė sparčiai ir nenuilstamai auga.

Nežinomas autorius (pagal Albrechtą  Dürerį), atveriamas altorius su 21 atvaizdu iš Jėzaus Kristaus gyvenimo (XVI a. II p.). Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Nežinomi dievdirbiai (XIX a. II pusė–XX a. I pusė). Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Man ši paroda atsiveria kaip organiškas šiandieninis mąstymas, tarsi interneto veikimo ir mūsų kasdienybės atspindys. Kaip, tarkime, ieškodami internete atsakymų apie esmingus psichologinius procesus galime susidurti su iššokančiomis reklamomis, būti pertraukti socialinių tinklų žinučių ir visame tame naviguoti, laviruoti. Ir visi tie trukdžiai, atsitraukimai gali pasirodyti esantys papildymai, jie tarsi įsilieja į skaitomą tekstą, pakeičia jį, ir tokiu būdu kiekvienas gauna autentišką tekstą ir informacijos paketą.

Parodą išties verta apžiūrėti su audiogidu, būtent jame atrasime kiekvienos parodos temos asociatyvinius gijų išaiškinimus. Ir jų nėra per daug, nėra ieškoma kiekvieno kūrinio dialogo su likusiais, tad ši opcija pasinaudoti audiogidu išlieka patraukli, gal net patogiausia parodos skaitymo priemonė.

Taip, daug asociacijų yra paliekama atviroms interpretacijoms, paliekama jų ieškoti pačiam žiūrovui. Galbūt ne kiekvienas turės pakankamai meno istorijos žinių, kad jas atrakintų.

Vis dėlto man šis žmogaus neužvertimas informacijos lavina atrodo teisingas strateginis sprendimas. Juk taip sunku yra atrinkti, atsirinkti, nepasakoti visko. XVI a. altoriaus laiko cikliškumas papildo atspindžio efemerišką akimirką. Šv. Veronika XIX a. antrosios pusės raižinyje laiko drobulę su Jėzaus veido atspaudu, o Eglė Ridikaitė savo babutas skarialas, gobusias mylimos senolės galvą, dublikuoja išdidindama, su meile, išsaugodama atminimą. Paraleles paliekama brėžti ir patiems, tarkim, tarp arnoto, kuris slėpė fizinį kunigo kūną ir pakylėjo jį į simbolinį kūną, ir Rūtos Spelskytės siūlymo laiką matuoti kūnu.

Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Vytautas Viržbickas, „Pokyčių vėjelis“ (2018 m.). Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Parodoje daug svarstoma apie unikalumą, individualumą ir bendrumą, kolektyvines patirtis. Ir R. Spelskytės dviejų dalių kūrinys, ir liaudies meistrų šventųjų skulptūros iš skirtingų prieigų prabyla apie universalumą, atpažįstamumą. Principinė MO pozicija kurti suprantamus naratyvus, paaiškinti, supaprastinti nesuprastinant, būti prieinamam plačiajai visuomenei nedevalvuojant meno man puikiai atsiskleidžia ir šioje parodoje.

Man rodos, toks subtilus išjudinimas, švelnus vedimas į diskusijas ne per šokiruojančio veiksmo, elitizmo, užsidarymo, o, priešingai, atsivėrimo principą atrodo sveikintinas. Ir to jėgos užtaiso parodoje su kaupu. Štai ir Roko Janušonio kuriamos naujos legendos apie destrukciją, popkultūrą, globalizaciją. Roko Dovydėno įžūlūs personažai imituojamo porceliano vazose kalba apie kovą tarp geismo ir drausmės. Įžūlūs ir intelektualūs Martos Vosyliūtės kūriniai...

Nors ši paroda minėtai apžvalgininkei pasirodė drungna, man ji atrodo sąmoningai prigesinta ten, kur to reikalauja turinys. Čia daug drąsių autorių drąsių balsų, kvietimo į diskusijas. MO muziejus, parodos kuratorės, rodos, išmintingai neleidžia kūriniams rėkti, kad nekiltų chaosas, atstūmimo reakcija.

Parodoje siūloma pasiimti tiek, kiek tau yra reikalinga. Kiekvienas gali pats nuspręsti, kaip giliai nori nerti į filosofinius ir emocinius iššūkius: kiek nori pasimatuoti baimę, kuri kaustė sovietmečiu ir reikalavo moralinių apsisprendimų, kiek piktina moters kaip neapmokamos globėjos įvaizdis, kiek skaudus priminimas, kad daiktinė gausa negarantuoja dvasinės pilnatvės, etc., etc.

MO paroda „Amžinai laikina“ yra, man rodos, gerąja prasme klastinga. Ji – apgaulingai lengva, paprasta, nepavojinga. Ji imasi milžiniškos užduoties – apimti nerealiai platų laikotarpį, atrasti jame bendrysčių, viską suvirškinti ir pateikti kodų kupinus koncentratus. Kartu leisti nerti gilyn tiek, kiek kiekvienam atrodo tinkama.

Dėl to ši paroda talpi, ji, rodos, vadovaujasi poetinio formato principu – kalbėti trumpai, užuominomis ir iš esmės.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama