Ligita ir Kazys Morkūnai – kaip išlaikyti tradicijas XXI amžiuje

Anykščių krašte, kur J. Biliūno žodžiai vis dar skamba pievose, o senos liepos atsimena dar senesnius laikus, stovi šimtametė sodyba. Čia, kur gamta ir tradicijos susipina tarsi krepšio vytelės, gyvena ir kuria tautodailininkai Kazys ir Ligita Morkūnai. Ne tik pynėjai, bet ir pedagogai, ūkininkai, bitininkai bei kultūros puoselėtojai. Jų sodyboje, kurioje įkurtas vienintelis Lietuvoje Pintinių muziejus, kvepia vytelėmis, žolelių arbatomis ir tikru medumi. Čia atgyja protėvių gyvenimo būdas, o rankų darbas virsta menu, keliaujančiu per pasaulį – nuo Australijos iki Japonijos.

Kazys ir Ligita Morkūnai pynimo amatą atrado prieš keturis dešimtmečius, kai Lietuvoje atgijo susidomėjimas tradiciniais amatais. „Niekas mūsų giminėje nepynė, – pasakoja Kazys, šypsodamasis prisimindamas pradžią. – Viskas prasidėjo nuo paprastų krepšelių šarvojimui.“ Netrukus smalsumas ir noras tobulėti nuvedė juos į Kauną, kur Taikomosios dailės mokykloje mokėsi iš geriausių Lietuvos pynimo meistrų. Ten įgytos žinios tapo pamatu, ant kurio jie pastatė savo kūrybinį kelią.

„Pajutome, kad norime mokytis daugiau“, – prisimena Kazys, fizikos mokytojas, tapęs vienu žymiausių Lietuvos pynėjų. Kelionės į Kauną, pamokos pas geriausius specialistus, pirmieji nedrąsūs bandymai – taip gimė meistrystė, kuri šiandien keliauja po visą pasaulį.

Be kūrybos, Morkūnai daug laiko skiria edukacijai. Jie veda pynimo užsiėmimus Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje ir progimnazijoje, organizuoja būrelius, priima moksleivių grupes savo sodyboje. „Jaunimas žingeidus, – džiaugiasi Ligita. – Ateina pirmokai, antrokai, net japonai ir ispanai mokosi mūsų tradicijų.“ Edukacijų metu mokiniai išbando paprastas pynimo technikas, o sudėtingesni darbai reikalauja metų praktikos. „Reikia atmušti ranką, – sako Kazys. – Tik po metų pradedi pinti lygiai.“

Tautodailininkai rodo raštus, moko, kad pradedantieji pynėjai įsidėtų į širdį lietuvišką dvasią. Jų mokiniai dalyvauja konkursuose, tokiuose kaip „Sidabro vainikėlis“, kur pelno prizines vietas už savo darbus. Vienas jų –  didžiausia Lietuvoje pinta skrynia.

Ligita tiki, kad net paprastas prisilietimas prie vytelių vaikams leidžia pajusti tradicijos gyvybingumą: „Vaikai žingeidūs, jiems įdomu, o mes stengiamės parodyti, kad tai nėra praeities amatas – tai gyvas, kūrybingas, šiuolaikiškai interpretuojamas darbas.“

Vasarą Morkūnų sodyboje vyksta edukacijos – čia vaikai ir suaugusieji mokosi pinti, pažįsta medžiagas, susipažįsta su formų kūrimu. „Svarbiausia – perteikti meilę amatui, – sako Ligita. – Be to, tai puiki terapija – rankos dirba, o galva ilsisi.“

Pintinių muziejus – unikali erdvė

Šiandien jų sodyboje stovi Pintinių muziejus – unikali erdvė, kurioje eksponuojami ne tik jų pačių darbai, bet ir XIX–XX a. buities reikmenys: audimo staklės, verpimo rateliai, senovinės lovos, net pirmieji televizoriai. „Norėjome parodyti, kaip gyveno mūsų protėviai, – sako Ligita. – Čia ne blizgantis, dirbtinis kaimas, o tikras, kuriame gyvename ir kuriame.“ Muziejuje lankytojai randa ne tik pintines, bet ir Anykščių krašto istoriją, įamžintą audiniuose, žemės ūkio padarguose ir dūminėje pirtyje, kuri, pasak Kazio, Lietuvoje – viena iš nedaugelio dar veikiančių.

Morkūnų darbai – atpažįstami iš karto. Juose dera tradicija ir inovacija. Be klasikinių pintinių jie kuria netradicinius objektus: motociklą, slides, mašiną, net kuprinę su virve, kurią, atkūrus nepriklausomybę, išsiuntė į Norvegiją.

„Dabar žmona pina pintines su virvėmis vietoj rankenų – jau dvylika tokių padarė. Ir žmonėms patinka – vadinasi, pataikėme į širdį“, – džiaugiasi Kazys.

Forma – labai svarbus elementas jų darbe. Kazys pats gamina medines formas, pagal kurias kuriami krepšiai. „Užsakovai prašo įvairių formų, tada kuriame jas, naudojame skirtingas medžiagas – vytelių, virvių, beržo šakų, – pasakoja Kazys. Jo rankos kuria formas iš medžio, kurios paskui gimdo naują daiktą. – Kai Ligita sugalvoja ką nors naujo, nupiešia eskizą – aš padarau formą. Turiu ištisą kolekciją klėtyje.“

Tradicijų perdavimas jaunajai kartai

Pynimo procesas ilgas ir reikalauja kantrybės. „Neužtenka norėti – reikia metus laiko „atmušinėti ranką“, kol pynė tampa taisyklinga ir vientisa,“ – pasakoja sertifikuotas meistras. Žmonės edukacijose dažnai nustemba, kad net paprasta pintinė – tikras iššūkis.

Medžiagas jie renkasi atsakingai. Vyteles perka iš Šakių rajono ūkininko Aido Gecevičiaus – kokybiškas, lietuviškas, patvarias. „Naudojame tik lietuviškas medžiagas, nes jos ir prieinamos, ir atlaiko mūsų klimatą. Be to, žmonėms svarbu – nori tikrumo, o ne plastmasės. Ekologiškumas čia ne madinga tema, o gyvenimo būdas – vytelės atsinaujina, pintinės tarnauja dešimtmečiais, kai plastikinis kibiras išlaiko metus ar pusantrų.“

„Mes lietuviai esame, lietuviai norime ir būti“, – tvirtai sako Kazys. Šeima naudoja tik lietuviškas medžiagas. Ne iš ideologinių sumetimų, o iš praktinio supratimo – lietuviška vytelė patvariausia, labiausiai tinkanti mūsų klimatui ir gyvenimo būdui.

Ligita itin preciziška – kiekvieną vytelę patikrina, išrūšiuoja. „Šita per ilga, šita per stora…“ – jos akys mato daugiau nei daugelio meistrų rankos.

Ekologija ir gyvenimas su gamta

Morkūnų kūryba – neatsiejama nuo gamtos. Vytelės, kurias jie naudoja, yra atsinaujinantis išteklius: rudenį nupjautos, pavasarį jos atželia iš naujo. „Tai ekologiškiausias amatas, – tvirtina Kazys. – Jokių atliekų, viskas panaudojama.“ Jų pintinės tarnauja ilgiau nei plastikiniai gaminiai, o lietuviškos medžiagos – vytelės, lazdyno šakos, ąžuolas – suteikia gaminiams tvirtumo ir ilgaamžiškumo.

Pintinių muziejus – vienintelis Lietuvoje – gimė natūraliai. Parodos darbai po truputį keliavo į sodybos klėtis, kol susikrovė tikra ekspozicija. Bet čia ne tik pintinės – čia ištisas gyvenimo būdas.

Dūminėje pirtyje vis dar kvepia dūmai, gryčioje kabo audiniai, kuriais šeima naudojasi. „Čia ne dirbtinas, ne padarytais kaimas, bet tikras, kuriame mes gyvename”, – pabrėžia Kazys. Šioje sodyboje praeitis ne eksponatas – ji gyva realybė.

Be pynimo, Morkūnai renka žoleles ir gamina natūralias arbatas. „Pavasarį pradedame nuo raktažolių, paskui renkame žemuogių lapus, čiobrelius, raudonėlius,“ – pasakoja Ligita. Žolelės džiovinamos natūraliai, išklojus jas ant paklodžių sodybos aukšte. Kazys, būdamas bitininkas, rūpinasi aviliais ir gamina tikrą, miško ir pievų medų, kuris, anot jo, „visai kitoks nei parduotuvėse“.

Gyvenimas, pilnas kūrybos ir bendruomenės

Morkūnų šeima gyvena keistoje laiko sankirtoje. Jie mokyklose dėsto šiuolaikines technologijas, o namuose saugo amžių patirtį. Ligita dar nupina dvi pintines ir spėja anūkei pietus paruošti. Kazys dainuoja bažnyčios chore ir vyrų ansamblyje.

Nors laiko viskam rasti sunku, Kazys ir Ligita spėja visur: mokykloje, sodyboje, edukacijose. „Kai negeriu ir nerūkau, laiko atsiranda,“ – juokauja jis. Ligita, be pynimo, dar ruošia pietus anūkams ir rūpinasi sodyba. Jų gyvenimas – tai nesibaigiantis šokis tarp darbo, kūrybos ir bendruomenės.

Pirkėjai vertina jų gaminių autentiškumą ir ekologiškumą, tačiau Morkūnai komercijos per daug neakcentuoja. „Darome, nes žmonėms reikia, – sako Kazys. – Mums užtenka, kainas laikome nedideles.“ Jų darbai keliauja ne tik į užsienį, bet ir į vietos šventes. Savo amatą mylinčius meistrus galima sutikti šventėse, muziejų renginiuose.

Kazys – dar ir bitininkas. Jo medus visai kitoks nei iš didžiųjų laukų. „Čia kilogramą teprirenka kai kiti per tą patį laiką – penkeriopai daugiau, bet džiaugiuosi – visai kitas skonis.” Onkologiniai ligoniai atvažiuoja specialiai šio medaus. Vaikai valgo, nes „jis tikras ir skanus“.

Šeimos ūkis – tarsi mažas fabrikėlis, kuriame kiekvienas turi savo vaidmenį. „Duktė užsiima bitėmis, gamina medų, dovanos supakuojamos į pintus krepšelius – gražiai, natūraliai.“ Užsakymai atkeliauja ir iš Lietuvos, ir iš užsienyje gyvenančių lietuvių. „Krepšelius perka dovanelėms – deda medų, žoleles. Keliauja jie po visą pasaulį – kai kurie net į užsienio kraštus.“

Ir vis dėlto Kazys nesureikšmina nei pinigų, nei šlovės: „Smagu, kai žmonėms reikia. O jei reikia – vadinasi, gyva.“

Lietuviškos tautodailės ateitis

Paklausti, kokia turėtų būti lietuviškos tautodailės kryptis, Morkūnai pabrėžia autentiškumą. „Turime grįžti prie šaknų. Rodyti tai, kas tikrai buvo reikalinga mūsų protėviams – krepšius, košikus, šaukštus, skrynias, baldų puošybą, kryžius, kalvių darbus. Ne tai, kas blizga, o tai, kas buvo būtina kasdieniam gyvenimui,“ – sako Kazys. Jie tiki, kad tradicijos išliks, jei jaunimas bus mokomas su meile ir pagarba. „Reikia, kad jie įsidėtų į širdį mūsų raštus, mūsų dvasią,“ – priduria Ligita.

Tikroji tautodailė, anot meistrų, yra gyva, kai kyla iš reikmės, iš rankų ir širdies darbo. „Mes nieko neišradome – tik tęsiame tai, kas jau buvo. Bet tai mūsų pareiga – saugoti, parodyti ir perduoti.“

Kazys ir Ligita Morkūnai – tai ne tik pynėjai, bet ir lietuviškos dvasios sergėtojai. Jų sodyba, pilna vytelių, žolelių kvapo ir medaus saldumo, yra gyvas įrodymas, kad tradicijos gali gyventi ir klestėti, jei yra rankos, kurios jas puoselėja, ir širdys, kurios jas myli.

Morkūnų sodyboje laikas teka kitaip. Čia vytelės šlama vėjyje, bitės zuja liepose, o dūmai kaip kadaise kyla iš pirties. Bet kartu čia gimsta naujos formos, ateina jauni žmonės mokytis, skamba telefonai su užsakymais iš viso pasaulio.

Gal čia ir yra tikroji tradicijos esmė – ne sustingimas praeityje, o gyvas kvėpavimas su dabartimi, kuris leidžia senajai išminčiai keliauti į ateitį.

Morkūnų sodyboje vytelių šlamesys susipina su interneto tyla, senovės pirties dūmai – su šiuolaikinių technologijų pamokų aidais. Čia tradicija nėra muziejaus eksponatas – ji gyvas organizmas, kvėpuojantis, besikeičiantis, bet nepametantis savo šaknų. Ir kol yra tokių žmonių kaip Ligita ir Kazys, Lietuvos kultūros širdis plaks tvirtai ir kryptingai.

Kazys ir Ligita Morkūnai – gyvosios tautosakos sergėtojai, amato meistrai ir pedagogai, muziejininkai ir pasakotojai. Jų sodyba – tai tarsi laiko kapsulė, kurioje susitinka praeitis ir dabartis. Ir kiekvienas lankytojas iš ten išsiveža ne tik pintinę ar žolelių arbatą, bet ir dalelę lietuviškos dvasios.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama