Dainius Strazdas – rankomis paveldą saugantis vizionierius

Vilniaus senamiesčio širdyje, tarp skubančių praeivių ir modernėjančio miesto siluetų, tyliai bet tvirtai liepsnoja senosios kultūros ugnis. Ne tik keramikos krosnyse, bet ir žmonių širdyse rusenanti senųjų amatų dvasia. Šią ugnį kartu su kolegomis jau kelis dešimtmečius kūrena dailininkas keramikas, krosnių meistras, eksperimentinės archeologijos entuziastas ir Vilniaus Puodžių Cecho įkūrėjas Dainius Strazdas.

Vilnietis – molį ir glazūras išmanantis amatininkas, paveldą rankomis saugantis vizionierius, Puodžių cecho vadovas. Jo veikla apima tradicinę keramiką, krosnių statybą, eksperimentinę archeologiją, sudėtingų glazūrų atkūrimą, kultūrinę sklaidą bei edukaciją.

Vilniaus Puodžių cecho įkūrėjas Dainius Strazdas – žmogus, kuriam tautinis paveldas nėra mada ar pareiga. Tai – jo paties šaknys, kvėpavimas, kelias. „Man nereikėjo dirbtinai domėtis liaudies menu. Jis manyje visada buvo – natūraliai, nuo vaikystės.“ Jo gyvenimo kelias – tai ne tik asmeninė kūrybos istorija, bet ir atkaklus siekis atkurti senąsias amatų tradicijas, įžiebti ugnį ne tik krosnyje, bet ir žmonių širdyse.

Jo kelias prasidėjo anksti. Vilniaus Puodžių Cecho įkūrėjas ir vadovas prisimena, kaip dar mokyklos suole būdamas trečiokas, sėsdavo ant dviračio ir važiuodavo po aplinkinius kaimus, rinkdamas daiktus iš apleistų, dažnai jau nugriauti pasmerktų sodybų. Lango rėmas su kaltais ornamentais, senovinis audinys, rastas šuns būdoje – vaikui tai buvo ne šiukšlės, o gyva istorija, kultūros grūdas, kurį jis saugojo širdyje.

„Kartais pro sugriuvusius langus įlysdavau ir kai ką parsiveždavau, – šypsosi keramikos meistras. – Mano močiutė ne visada įvertindavo mano parvežtus turtus. Bet man tai buvo lobiai. Kažkas manyje instinktyviai jautė jų vertę,“ – prisimena menininkas.

Svarbus lūžis įvyko mokantis Čiurlionio meno mokykloje, kur keramikas Egidijus Talmantas tapo Dainiaus įkvėpėju. Mokytojas vesdavo mokinius į Liaudies meno muziejų, o ten, dviese ar trise, klausydavo ištisų paskaitų apie senųjų daiktų prasmę, simbolius, formas.

„Įsivaizduokit: du mokiniai, vienas mokytojas, ir valandų valandas kalbame apie senąją kultūrą. Tai buvo daugiau nei pamoka – tai buvo dvasinis pamatas.“

Dainius Strazdas neslepia – šiandieninis pasaulis verčia žmogų kliautis mygtukais ir algoritmais. Rankų darbas, tradiciniai amatai, o ypač taikomoji keramika, atsidūrė paraštėse. Juos išstūmė konceptualus menas, idėjos be funkcijos.

„Jei kuri kažką buičiai, tarsi tampi prastesnis, nevisavertis menininkas. Bet tai klaida. Rankų darbas ugdo žmogų, formuoja jo gebėjimus. Jis grąžina mus prie tikrųjų vertybių.“ Anot Dainiaus, jei liausimės kurti daiktus savo rankomis, tapsime „mygtukų spaudytojų karta“, kuri nustos pažinti, jausti, išreikšti save kitaip nei per ekranus.

Tradicija – ne muziejus, o gyvas procesas

Puodžių cechas, kuriam Dainius vadovauja, gimė iš noro ne tik dirbti, bet ir perduoti žinias. Jo misija – atkurti ir išsaugoti senąsias technologijas. Tai nėra užsidarymas praeityje, o tvirtas pagrindas naujam kūrybiniam žvilgsniui.

„Neįmanoma kurti, jei neturi šaknų. Jei nežinai, iš kur atėjai, ką paveldėjai, neturėsi, ką pasakyti ir apie dabartį.“

Cecho meistrai gilinasi ne tik į keramiką. Jiems svarbi ir kalvystė, audimas, tapyba – visa, kas susiję su žmogaus ir medžiagos ryšiu, su tikrumu. Internetas pakeitė būdą, kaip mokomės. Tačiau Dainius įspėja: kai žinios perduodamos tik per „YouTube“ ar „copy-paste“ principu, jos netenka gyvybės. Mokytojas turi kalbėti mokiniui, perduoti jam ne tik informaciją, bet ir patirtį, atsakomybę, kultūrinę atmintį.

„Anksčiau žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, per veiksmą, žvilgsnį, klaidą. Tai buvo tikra. Dabar viskas perkelta į ekraną – greita, paviršutiniška, be šaknų.“

Paklaustas apie tautinio paveldo svarbą šiandien, Dainius sako: „Tautinis paveldas turi tiesioginį ryšį su mūsų tapatybe. Tačiau tam, kad jis gyvuotų, neužtenka šventinių kostiumų ar dainų. Reikia atkurti gamybos priemones, technologijas, mokymosi būdus – viską, kas leistų tradicijai kvėpuoti šiandien.“

Ir čia ne nostalgija. Tai – strategija. Kultūros tęstinumo strategija, kuri ne tik išsaugo, bet ir leidžia kurti naują.

„Kai kuri, jautiesi tarsi jungtis tarp praeities ir dabarties – tarsi per rankas pereina laikas,“ – sako keramikas, krosnių meistras, Vilniaus Puodžių Cecho įkūrėjas ir vadovas Dainius Strazdas. Jo gyvenimo kelias – ne tik asmeninė kūrybos istorija. Tai atkaklus siekis atkurti senąsias amatų tradicijas, įžiebti ugnį ne tik krosnyje, bet ir žmonių širdyse.

Neatrastas paveldas – mūsų ateities pamatas

„Dabar daug tautinio paveldo kūrėjų perima žinias iš savo šeimos, aplinkos, bet tai – tik dalis visos grandinės. Nes dažnai tėvai jau nebeperėmė visko iš savo tėvų, o šie – iš savo protėvių. Todėl tikrosios vertybės slypi dar giliau,“ – svarsto Dainius.

Jis pabrėžia, kad didžiausi lobiai – archeologinėje medžiagoje. „Ten – neišsemiama išmintis, kuria dar galime mokytis, mokytis ir mokytis. Ir niekada nebus per vėlu. Tai ne muziejinės dulkės, tai – mūsų šaknys.“

Vilniaus Puodžių Cecho atkūrimas buvo ne tik praktinis sprendimas, bet ir simbolinis aktas. „Cecho terminas šiandien retai vartojamas, kartais net atrodo nuvertintas. Tačiau istoriškai amatininkai jungėsi būtent į cechus, o ne į gildijas – pastarosios labiau siejamos su pirkliais,“ – aiškina vadovas.

Todėl įkurta viešoji įstaiga su išdidžiu pavadinimu „Vilniaus Puodžių Cechas“ tapo ne tik amatininkų sambūriu, bet ir savotišku kultūriniu manifestu – grąžinti istorinį pavadinimą į mūsų kasdienybę.

Vienas iš išskirtinių cecho bruožų – kilnojama raugo keramikos degimo krosnis. „Pirmąją pasidarėme prieš daugiau nei dvidešimt metų. Su ja esame apkeliavę ne tik Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir viešėję Lenkijoje bei kituose kraštuose.“

Tokie pasirodymai – ir edukaciniai, ir emociškai paveikūs. „Kai ugnis įsiliepsnoja, kai kyla garai ir dūmai – žmonės tarytum persikelia į laikus, kai Vilniaus kiemeliuose meistrai dirbo po atviromis pastogėmis. Tai sukuria atmosferą, kuri gyvai primena, jog amatai – tai gyva kultūra.“

Tiesa, kilnojamos krosnys – ne kiekvienam. „Kartą kitoje šalyje pamatė mūsų krosnį, nusifotografavo, pasidarė tokią pačią. Bandė degti, bet krosnis sutrūkinėjo. Kažko nepaklausė. Kažką praleido. Neužtenka nukopijuoti formą – reikia suvokti esmę.“

„Pats keramikos pasaulis – tai ištisas laikotarpių žemėlapis,“ – sako meistras. Gotikinė buitinė keramika, raugo degimo technologijos, Renesanso glazūruota keramika, koklininkystė... Tai – tik dalis to, ką tyrinėja ir atkūrimo siekia amatininkai.

„Kai kurios technologijos ar dirbinių paskirtys vis dar neatskleistos. Yra koklių, kuriuose vaizduojami asmenys, tačiau mes nežinome, kas jie. Dirbtuvės lokalizuotos, bet ne visada žinoma, kas jose dirbo. Tai – menotyros, istorijos ir praktinio amato susiliejimo laukas,“ – pasakoja Dainius.

Jis pastebi, kad eksperimentinė archeologija šiandien tampa vis populiaresnė. „Tai ne tik metodas, tai – kūrybinis veiksmas, kai pats atkuri procesą, o ne tik rezultatą. Taip žengiama į praeitį per dabartį.“

Tvarumas – mūsų pasirinkimas, o ne laikina mada

Pasak Dainiaus, šiandien vis dažniau atsigręžiama į tvarią gyvenseną, ekologiją ir natūralumą. „Yra nuogąstavimų, kad Lietuva mažėja, kad jaunimas išvažiuoja, kad prarandame vertingus žmones. Bet kartu matome ir kitą judėjimą – kai žmonės sąmoningai iškeičia miestą į kaimą, ieško autentiškumo, bendruomenės, ryšio su žeme.“

Meistras pastebi, kad būtent tokie žmonės – neretai jauni, išsilavinę, jautrūs aplinkai – yra pagrindiniai tradicinės kultūros ir amatų atgaivintojai. „Jie nebenori tik vartoti – jie nori kurti. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl ateities.“

„Nereikia skubėti. Tai ne pasaulio pabaiga, – šypteli Dainius. – Gyvename laikotarpiu, kai atrodo, kad viskas turi vykti čia ir dabar. Bet kultūra, amatai, paveldas – tai lėti dalykai. Jie bręsta per laiką, kaip molis rankose – turi būti prisijaukintas.“

Vilniaus Puodžių Cecho veikla – ne komercinė, o kultūrinė. Tai gyvas įrodymas, kad senieji amatai vis dar gyvi, kad jie geba įkvėpti, telkti ir kurti. Ir, svarbiausia – jie vis dar reikalingi.

„Aš tikiu, kad šitie dalykai atsikurs. Ne viskas išnyko. Kai lieka nors viena kibirkštis – galima įžiebti ugnį iš naujo,“ – sako Dainius Strazdas. Ir tai ne tik žodžiai. Tai – jo gyvenimas.

Vilnietis keramikas, krosnių meistras, Vilniaus puodžių cecho įkūrėjas Dainius Strazdas – ne tik molį ir glazūras išmanantis amatininkas, bet ir paveldą rankomis saugantis vizionierius. „Mus labiausiai domina tie projektai, kuriuose nėra greito atsakymo, kur reikia gilintis, tyrinėti, ieškoti. Kur atsiranda intriga – ir tada atsiranda ir prasmė,“ – atvirauja Dainius.

Vienas iš meistro darbo aspektų – tai istorinių krosnių atkūrimas. Tokie projektai, kaip renesansinių krosnių rekonstrukcija ar darbai Valdovų rūmuose, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip tiesiog techninis iššūkis. Tačiau Strazdas su komanda renkasi sudėtingesnį kelią.

„Galima glazūrą nusipirkti parduotuvėje, bet mes imame senuosius traktatus, skaitome, analizuojame cheminę sudėtį ir patys bandome atkurti originalias glazūras. Tada einame į visišką nežinomybę – nuo smėlio ir kitų pirminių komponentų iki eksperimentų, kol pasiekiame rezultatą, kuris džiugina ne tik mus, bet ir paveldą.“

Tai ilgas ir kruopštus procesas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir intuicijos, atsakomybės bei kantrybės. Kartais – ir drąsos.

Krosnies atmintis: laiko ženklai keramiko rankose

D. Strazdo veikla apima ir archeologinių krosnių konservavimą bei perkėlimą. Vienas tokių projektų – Biržuose, kur miesto statybų metu rasta istorinė krosnis. Dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių – nuo projektų paruošimo iki technikos ir terminų suderinimo – krosnį pavyko iškelti, pervežti ir laikinai apsaugoti.

„Dažniausiai per archeologinius tyrimus krosnys tiesiog sunaikinamos. Lieka tik brėžiniai, nuotraukos, o natūroje – tik duobė. Bet jei tik įmanoma, reikia jas išsaugoti, eksponuoti. Tai – mūsų paveldas, mūsų istorijos įrodymas.“

Pasak Dainiaus, konservuota krosnis galėtų tapti muziejine ekspozicija, edukaciniu objektu, tačiau per dažnai paveldas tiesiog ištrinama iš miesto atminties.

„Negaliu net pasakyti, kiek gražiausių archeologinių krosnių Vilniuje jau sunaikinta. Ir ne dėl blogos valios – o dėl to, kad paveldas vis dar likęs paraštėse.“

Paklaustas, kaip mato tautinio paveldo ateitį, Strazdas sako aiškiai – reikalingas institucijų dėmesys. Ne proginis ar formalus, bet nuoseklus ir nuoširdus.

„Paveldas – tai mūsų pamatas, mūsų tapatybė. Kol jis nebus laikomas vertybe, tol vis bandysim jį priderinti prie kažkokių greit besikeičiančių technologijų. O juk tai – tarsi laikinas triukšmas, kuris neturi šaknų.“

Dainius džiaugiasi, kad kai kurios iniciatyvos ima rodyti šviesesnę kryptį. Kaip pavyzdį jis mini Šv. Baltramiejaus mugę Vilniuje, kuri, pasak jo, galėtų virsti ne tik prekybos vieta, bet ir kultūriniu reiškiniu.

„Jei meistrai atvyktų į mugę ne šiaip pardavinėti, bet pristatyti naują produktą, naują temą ar rekonstrukciją – tai būtų lyg metinė kultūrinė ataskaita visuomenei. Mugė taptų ne tik švente, bet ir žinių perdavimo erdve.“

Paveldas – gyvas, kai jis paliečiamas

Dainius Strazdas neapsiriboja tik techniniu meistriškumu. Jo veikla – tai sintezė: tarp amato ir istorijos, tarp rankų darbo ir kultūrinio atsakomybės jausmo. Jis ne tik atkuria formas, bet ir jų esmę. Ir tiki, kad paveldas nėra sustingusi praeitis – jis gyvas tol, kol jį kas nors prisiliečia, atkartoja, parodo kitiems.

„Be valdžios pagalbos sunku, bet be žmonių, be tų tyliai dirbančių meistrų – būtų dar sunkiau. Paveldas negali būti išsaugotas vien dokumentuose – jis turi gyventi molyje, ugnyje, žmogaus rankose.“

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama