Nušalinti ekspertą: misija įmanoma?

Nušalinti ekspertą: misija įmanoma?. Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt Ekspertai – tylūs, bet įtakingi Lietuvos kultūros politikos veikėjai. Jų vertinimai lemia, kas gaus valstybės paramą filmui, parodai ar literatūros projektui. Kasmet jie paskirsto milijonus eurų ir formuoja kultūros kraštovaizdį. Tačiau vis dažniau kūrėjų bendruomenėje kyla klausimas: o kas vertina pačius vertintojus? Ką daryti, jei kyla abejonių dėl eksperto nešališkumo – ar jį įmanoma nušalinti? Pagal Lietuvos įstatymus, viskas atrodo paprasta. Viešojo administravimo įstatymas ir Korupcijos prevencijos įstatymas aiškiai numato: viešajame sektoriuje dirbantys ekspertai turi vengti interesų konflikto, o kilus bet kokiai abejonei – nusišalinti. Tačiau praktikoje šis principas ne visada veikia. Deklaracijos pasirašomos, bet kontrolės mechanizmas – menkas. Kad tai pamatytume, verta pažvelgti į tris pagrindines kultūros finansavimo institucijas: Lietuvos kino centrą, Lietuvos kultūros tarybą ir Lietuvos kultūros institutą. Lietuvos kino centras (LKC), atsakingas už nacionalinio kino projektų finansavimą, savo dokumentuose numato, kad ekspertai turi būti nepriklausomi, pasirašyti nešališkumo deklaraciją ir patys nusišalinti, jei vertina pažįstamų ar susijusių kūrėjų projektus arba deklaruoja kitas sąsajas su vertinamu projektu. Tą apibrėžia ir LKC direktoriaus įsakymas (Nr. V-2, patvirtintas 2021 m. sausio 18 d. ,,Dėl Kino proejktų vertinimo ekpertų komisijų nuostatų patvirtinimo"). Šis teisės aktas reglamentuoja ekspertų komisijų sudarymą, ekspertų kvalifikacijos reikalavimus, atsakomybę ir pareigą vengti interesų konflikto bei pasirašyti nešališkumo deklaracijas. Dokumente aiškiai apibrėžiama administracijos atsakomybė už komisijų sudarymą ir ekspertų veiklos priežiūrą, tačiau nėra numatyta, kad pareiškėjai galėtų inicijuoti eksperto nušalinimą – sprendimą dėl eksperto dalyvavimo vertinime priima tik LKC administracija. Taigi įsakymas užtikrina ekspertų nešališkumo principus ir komisijų tvarką, tačiau pareiškėjai neturi formalios teisės įtakoti eksperto sudarymo ar vertinimo proceso. Tačiau jame nėra aiškiai reglamentuota, kaip pats pareiškėjas – kino kūrėjas ar prodiuseris – galėtų inicijuoti eksperto nušalinimą. Viskas sprendžiama viduje: jei administracija nusprendžia, kad ekspertas šališkas, jį pakeičia; jei ne – procesas tęsiasi. Tai uždara procedūra, kurios rezultatai viešai neskelbiami. Kitaip tariant, galimybė nušalinti egzistuoja tik teoriškai. Šiek tiek geriau atrodo situacija Lietuvos kultūros taryboje (LKT). Jos veiklą reglamentuoja Lietuvos kultūros tarybos įstatymas (XI-2218), o ekspertų veiklą – ekspertų darbo tvarkos aprašas. Pagal šiuos dokumentus, pareiškėjai iki vertinimo pradžios gali pateikti informaciją apie galimą eksperto šališkumą, o Tarybos administracija turi ją įvertinti ir, jei reikia, pakeisti ekspertą kitu. Tai vienintelė institucija, suteikianti pareiškėjui teisę būti išgirstam dar prieš priimant sprendimą. Vis dėlto ši procedūra veikia tik prevenciniu principu: kai sprendimas jau priimtas, ginčo mechanizmo nebelieka. Teoriškai galima teikti skundą, tačiau dažniausiai tai nekeičiantys procedūros formalumai. Dar mažiau aiškumo – Lietuvos kultūros institute (LKI), kuris atsakingas už Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje. Ši įstaiga ekspertus kviečia pagal poreikį, tačiau jos vidaus taisyklės nėra viešai išsamiai prieinamos. Žinoma tiek, kad ekspertai pasirašo konfidencialumo ir nešališkumo deklaracijas, tačiau konkreti nušalinimo procedūra nenumatyta. Jei pareiškėjas mano, kad ekspertas šališkas, nėra nei formos, nei termino, nei institucijos, į kurią galima kreiptis. Tad praktikoje sprendimas priklauso tik nuo vadovybės geros valios. Bendra šių trijų institucijų problema – sistemos uždarumas. Sprendimą dėl nušalinimo visada priima ta pati įstaiga, kuriai ekspertas dirba. Nėra nepriklausomo arbitro ar komisijos, kuri galėtų objektyviai įvertinti, ar ekspertas elgėsi nešališkai. Tai galimai prieštarauja gerosios valdysenos principams ir kelia abejonių dėl visos sistemos skaidrumo, kai tas, kuris pasirenka ekspertą, pats sprendžia dėl jo šališkumo, tai nėra skaidrumas, o kontrolės iliuzija. Sprendimų galima ieškoti paprastų, bet sisteminių. Pirmiausia, galbūt reikėtų sukurti vieningą ekspertų etikos kodeksą ir nušalinimo procedūrą, galiojančią visoms kultūros finansavimo institucijoms. Tokią praktiką taiko kai kurios Europos šalys, kur nepriklausoma komisija nagrinėja pareiškėjų skundus dėl ekspertų elgesio ir, esant pagrindui, inicijuoja jų nušalinimą. Kitas žingsnis – bent iš dalies viešinti ekspertų interesų deklaracijas: be asmens duomenų, bet su nurodymu, kokiose srityse jie veikia, kad kūrėjai galėtų įvertinti galimus ryšius. Galiausiai būtina suteikti pareiškėjui teisę skųsti sprendimą ne tik pačiai institucijai, bet ir nepriklausomai priežiūros institucijai. Šiandien nušalinti ekspertą Lietuvoje – misija, kuri popieriuje atrodo įmanoma, bet realybėje beveik neįgyvendinama. Lietuvos kino centras sprendžia viską viduje, Kultūros taryba leidžia veikti iš anksto, o Kultūros institutas – palieka viską vadovybei. Kol neatsiras aiškios, vieningos ir nepriklausomos tvarkos, kultūros finansavimo sistema liks priklausoma nuo pasitikėjimo grandinės, kurioje dažnai trūksta vieno svarbiausio elemento – atsakomybės. Šiandien ekspertai kultūros politikoje – tarsi teisėjai be apeliacijos teismo. Ir nors teisės aktuose aiškiai parašyta, kad jie privalo būti nešališki, šiandien Lietuvoje jų nušalinimas vis dar išlieka misija, kuri teoriškai įmanoma, o praktiškai – beveik neįvykdoma. Kitaip tariant, kai nėra išorinio arbitro, vertinimų kritika dažnai lieka skambiu balsu be pasekmių.

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama