Pranas Petronis – medžio drožėjas iš Viešintų

Kai medyje apsigyvena siela – tyliai, be triukšmo – tuomet žinai: prie jo prisilietė Pranas Petronis. Medžio drožėjas, liaudies meistras, tylus kūrėjas ir savo krašto metraštininkas. Jo vardas dažnam anykštėnui žinomas, tačiau tik nedaugelis žino, koks ilgas, vingiuotas ir kūrybos pilnas buvo jo kelias nuo Užgavėnių kaukių iki šventųjų figūrų kapinių nišose ir paminklų laisvės kovotojams.

Mažame Lietuvos miestelyje, kur medžių šakos vis dar šnara senovines legendas, o žmonės pažįsta vieni kitus vardu, gyvena žmogus, kurio rankos geba prakalbinti medį. Pranas – Viešintų tautinio paveldo sertifikuotas meistras, kurio drožiniai išsibarstę po visą Lietuvą, o kai kurie jau gyvena ir svetur. Jo dirbtuvė – tarsi muziejus be sienų. Gamtos apsuptyje šalia dirbtuvių ir namų stovi jo rankomis išdrožti mediniai paminklai, kryžiai, rūpintojėliai, koplytstulpiai – tarsi gyvos pasakos, išaugusios iš medžio šerdies.

Gimęs agronomo ir namų šeimininkės šeimoje, Pranas buvo vyriausias iš trijų vaikų. Jo sesuo tapo dailininke, o brolis – matematiku, tačiau būtent Prano rankos ir širdis susiliejo su medžiu. Jau mokykloje lankęs dailės būrelį, drožė Užgavėnių kaukes, kurios žadėjo tai, ką šiandien galima pavadinti kultūriniu palikimu.

„Iš medžio viską padarau. Kai lieka – atpjautas, atmestas, – tą paimu ir išdrožiu. Gabalėlis po gabalėlio – ir atsiranda darbas“, – ramiai pasakoja meistras. Prisimena, kaip vienoje stovykloje vos per tris dienas padarė rūpintojėlį, o kiti dar tik pradėjo drožti. „Kiti žiūrėjo ir sakė – kaip tu taip greitai? O aš sakau – kai nori, kai jauti, tai ir padarai.“

Jis – ne tik drožėjas, bet ir mokytojas. Kažkada mokė ir italus, ir norvegus, ir vokiečius, net švedų grupes, kurios pavasariais atvykdavo į mainų programą. Prano dirbtuvė jiems būdavo atradimas: „Ateina, pažiūri, sako – norim pas jus praktikos. Dvi savaitės drožėm kartu. Aš rodžiau, kaip laikyti kaltą, kaip išgauti liniją. Per medį kaip per sviestą.“

Prisiminimuose gyvi ir mokiniai iš Lietuvos - vieni tapo metalo meistrais, kiti – futbolininkais. Bet kai kuriems drožyba liko rankose visam gyvenimui.

Jūsų gyvenimo kelias nuklotas skulptūromis. O kur buvo pradžia?

Taip, esu Pranas Petronis, liaudies meistras, drožėjas. Gimiau Jurbarke, bet vaikystę praleidau Žemaitijoje. Telšių rajone, Žarėnuose, lankiau pradinę mokyklą, o vėliau gyvenome prie Telšių, kitoje ežero pusėje. Ten ir toliau mokiausi.

Drožti pradėjau dar mokykloje. Aštuntoje klasėje buvo meno būrelis – jame dalyvavo tie, kurie netiko nei muzikai, nei kitoms veikloms. Nors didelio talento pradžioje neturėjau, tačiau drožti norėjau. Iš medžio kūriau kaukes, mažas skulptūrėles, kurios puošė mokyklą. Norėjau stoti mokytis toliau, bet į Kauno technikumą nepriėmė – konkurencija buvo didelė, daug kas stojo iš meninių mokyklų, „Čiurlionio“ mokyklos.

Nepatekau, bet noras mokytis kurti nedingo. Kad išvengčiau tarnybos kariuomenėje, įstojau į kino mechanikų mokyklą. Bet po metų vis tiek paėmė – tapau tankistu, vėliau išsiuntė į Kaliningradą, nes reikėjo kino mechanikų ir kariuomenėje. Rodydavau filmus kariams, o vakare – kino klubuose.

Net kariuomenėje neatsitraukėte nuo kultūros?

Tikrai... Ir ten drožiau, kūriau skulptūrėles. Tarnyba praėjo, o grįžęs įsidarbinau medžio apdirbimo kombinate Panevėžyje. Ten dirbau porą metų. Tada susirgau – sveikata privertė sustoti. Bet kūrybos nepalikau. Iš Ignalinos gavau kvietimą dirbti kino mechaniku – iškart sutikau. Čia ir apsigyvenau. Dieną dirbdavau, o vakarais droždavau.
1975 metais, kai buvo M. K. Čiurlionio 100 metų jubiliejus, išdrožiau jo portretą. Nuvažiavau į Vilnių, į Meno rūmus, ir sakau: „Prileiskit ir mane – noriu prisidėti.“ Kitais metais jau dalyvavau kūrybinėje stovykloje Merkinėje – „Čiurlionio kelyje“. Ten sutikau daug menininkų: Ipolitą Užkurnį, Stanislovą Karanauską, Vytautą Ulevičių, Eduardą Jonušą... Su jais bendravome, dalijomės patirtimi, mokėmės vieni iš kitų. Tai buvo mano tikroji meninė pradžia.

Kada Jūsų kūryba sulaukė didesnio dėmesio ir tapote oficialiu Tautodailininkų sąjungos nariu?

1977 metais. Tada Ignalinoje jau buvo įsikūręs nacionalinis parkas, o mokslinis bendradarbis pakvietė prisidėti prie muziejaus kūrimo Bitininkuose. Aš pasiūliau organizuoti skulptūrų stovyklą. Važiavome į Alytų, ieškojome meistrų per Tautodailininkų sąjungą. Taip 1977 metais susirinkome į kūrybinę stovyklą Palūšėje – drožėm, kūrėm. Buvo ir tapytojų, ir drožėjų.

Nuo tada ir esu bendruomenės dalis. 1981 metais jau mokiausi Leningrade kino technikume, turėjau tautodailininko pažymėjimą. Buvo parašyta – „Narodnyj chudožnik“. Su tuo pažymėjimu galėjau nemokamai lankytis muziejuose, dalyvauti parodose, stovyklose. Daug metų vasaromis važinėdavau į sesijas, paskaitas. Tai buvo ne tik mokymasis, bet ir gyvenimo dalis.

Į Leningradą važiuodavau ne studijuoti formaliai, o mokytis iš gyvenimo. Dirbau, lankiau dailės institutą kaip laisvas klausytojas, pabendraudavau su skulptoriais. Ten buvo dideli meistrai, vienas jų - garsus tuo, kad darė Lenino skulptūras net prie Kremliaus.

Mokymasis vyko didelėse auditorijose, kur kiekviename kampe dirbo skirtingų kursų studentai. Aš – savamokslis – įsiterpiau tarp jų. Iš pradžių tik stebėjau, bet vėliau pradėjau drožti iš medžio. Atsivežiau keletą kaltų ir iš Leningrade rasto liepų medžio padariau nemažai darbų. Net profesoriai sakė: „Ko mes tave mokinsim, jei tu jau moki?“ Tai buvo pirmieji mano originalūs kūriniai.

Kai važiuodavau namo, į Ignaliną, tai traukinyje kartu veždavausi ir savo skulptūras – gipsines, medines. Kartais jų būdavo penkios ar šešios. Atgal – grybų kiekvieną rudenį. Žydai iš Leningrado labai domėdavosi, ką ten iš Lietuvos atsivežam.

Grįžote į Lietuvą. Kur toliau gyvenote ir kūrėte?

Grįžau į Ignaliną. Dirbau, kūriau. Vėliau persikėliau į Nemenčinę, prisiglaudžiau pas miškininkus. Tada iškeitėme būstą – persikėlėme į Vilnių. Čia vėl dirbau, drožiau, bet papildomai buvau ir traukinių revizorius – bilietus tikrindavau. Dirbti tekdavo naktimis, todėl dieną galėdavau drožti.

Buvęs kolega iš Ignalinos pakvietė į Dailės kombinatą. Ten kiekvieną mėnesį nuveždavau skulptūrėles, priduodavau – gaudavau atlyginimą. Taip kūryba tapo darbu.

Antrą kartą vedžiau. Tada jau gyvenau kaip kaime. Turėjau dvi karves, jautį, du arklius, dešimt ožkų. Gyvenau ūkiškai – ir dirbau, ir drožiau. Bet 2000-aisiais viską pakeitė pakvietimas į kūrybinę stovyklą Prienuose. Ten susipažinau su meistrais iš Lenkijos, o kitais metais jau ir pats nuvažiavau dirbti ten.

Padirbėjau mėnesį – ir grįžęs viską pardaviau. Karves, arklius – viską. Supratau, kad menas ir duona gali eiti kartu, jei žinai, kur būti.

Nuo tada dalyvavau daugelyje stovyklų visoje Lietuvoje. Mano darbai pasklidę per Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, net Lenkiją. Kai kurie sako, kad esu dzūkas, kiti – žemaitis. O aš sakau – esu ten, kur skulptūra prašo būti padaryta.

Kaip kuriate? Ar laikotės regioninių tradicijų?

Kai darau kryžių – darau pagal save. Bet žinau, kur kokios formos, kokie simboliai. Aukštaitijoje vieni motyvai, Žemaitijoje – kiti. Pažįstu daug meistrų, atpažįstu jų braižą. Mūsų ne konkurencija sieja – draugystė. Vieni darome muziejams, kiti – bažnyčioms, dar kiti – parkams.

Idėjos gimsta paprastai – kažkas paprašo, ateina užsakovas. Mažus angelėlius, šventuosius – viską darau. Dalyvauju ir konkursuose. Štai Šv. Jurgio konkursuose dalyvauju kiekvieną pavasarį – bažnyčia surenka laimėjusių skulptūras, ir dabar jau ištisa ekspozicija yra.

Vis dar esu aktyvus kūrėjas. Dabar štai ruošiama knyga apie tautodailę – bus ir mano darbai. Žmonės nori matyti, kas buvo daryta anksčiau, ką daro meistrai dabar. O aš dar drožiu – kol rankos laiko... Jau mažiau, bet rankų nepaleidžiu. Kai sveikata leidžia – imu medį, ir vėl kažkas gimsta. Miškas mane traukė nuo pat jaunystės – net dirbau medžio kombinatuose. O medis – gyvas. Jis kalba, jei mokame klausytis.

Drožėjo rankose – ir Viešintų istorijos

Neįstojęs į Dailės institutą, Pranas nesustojo – jis ėjo savo keliu: dirbo kino mechaniku, tarnavo sovietų armijoje, studijavo tapybą ir grafiką Maskvoje, mokėsi kino technikume Leningrade. Bet medis – jo ištikimiausias bičiulis – vis grąžindavo jį atgal.

Petronio kūrinių rasi visur – nuo Vilniaus iki Veisiejų, nuo Palangos iki Maleišių. Jis drožė „Eglę – žalčių karalienę“, „Šv. Jurgį“, „Laumių pasaką“, stogastulpius Karaliui Mindaugui, knygnešiui Petrui Vilučiui, Rūpintojėlius kapinėse, partizanams skirtas skulptūras. Jo darbai – tai ne tik meno objektai. Tai paminklai istorijai, tautai, šeimai, netgi tiems, kurie palūžo – kaip koplytstulpis savižudžiams Karveliškėse. Tylūs, bet be galo kalbūs ženklai mūsų kraštovaizdyje.

Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie skubiai sukūrė medinį paminklą žuvusiems 1991 m. sausio 13-osios naktį. Iš medžio, tąnakt dar drebėjusio nuo tankų griausmo, jis padarė tai, kas liko amžinai.

Pranas niekada netapo akademiniu menininku. Jis gimė būti liaudies meistru, kuriam kūryba nėra profesija, o būtinybė. Nuo 1997-ųjų jis – laisvas menininkas, o nuo 2018-ųjų visam laikui sugrįžęs į senelių sodybą Laičių kaime, kur medis, paukščiai ir tylos draugija – jo kasdienė aplinka. Čia drožia, sodina, darbuojasi.

Tautodailininkas nėra tik meistras – jis ir menininkas, ir filosofas. Kalba apie šešėlius skulptūroje taip, lyg kalbėtų apie žmogaus sielą: „Lauko darbai – tai šešėlių žaidimas. Kuo daugiau kampų, tuo daugiau paslapties. Kai žiūri į veidą, ten turi būti šešėlių. Taip ir gyva atrodo.“

Apie savo techniką kalba kukliai. Naudoja seną, patikrintą stilių, kur nereikia blizgesio: „Ne visada turi blizgėti. Kartais laukinis medis gražesnis. Jis pasakoja.“

Šiandien Pranas dirba mažiau, bet jo akyse – tas pats kibirkščiuojantis kūrybos ilgesys. Jo gyvenimo draugė – taip pat drožėja, kartu kuria, kartu dalijasi meile medžiui. „Senatvėj, atrodo, dar mažiau laiko liko. Teta man sakė: nepatikėsi, bet laiko – vis mažiau ir mažiau“, – tyliai šypsosi.

Vienas jam artimiausių kūrinių – didžiulis kryžius Papilyje, pastatytas Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga. „Dešimt kilometrų nuo čia. Vienas stambiausių darbų, bet širdžiai mieliausi – kiti. Tokie, kuriuos darai ne dėl dydžio, o dėl jausmo. Deja, mėgstamiausio taip ir nepadariau. Gal dar...“

Dirbtuvėje Pranas rodo savo darbus: iš keturių pusių drožtą koplytstulpį, angelus, žvejį su pelėda. Kiekviename – paslaptis, simbolis, gyvenimo fragmentas. „Yra augalų, yra žalčių, yra žmonių. Viskas susijungia“, – pasakoja jis.

Jo skulptūros gyvena ne tik Lietuvoje. Pranas su kitais meistrais dirbo Gardine, Baltarusijoje, dalyvavo pleneruose. „Per muges padroždavau iš didžiausios kaladės rūpintojėlį. Visi žiūrėdavo. Man netrukdydavo – nei žmonės, nei triukšmas. Dirbau ramiai.“

Drožyba jam – ne darbas, o būtis. Tai ne tik medžio pažinimas, bet ir tylus pokalbis su pasauliu. Pranas Petronis neieško pripažinimo – jis tiesiog gyvena su medžiu, su kaltais, su šešėliais. Ir kiekvienas jo darbas – tarsi tylus šnabždesys apie tai, kas svarbiausia.

Prano Petronio skulptūrų metraštis

„Va, čia manieji. Kiek jų per gyvenimą pridaryta – ir pats nebesuskaičiuočiau“, – ramiai, su šypsena sako Pranas Petronis, rodydamas savo kiemą, kuriame skulptūros stovi tarsi senų legendų liudininkai.

Darbų – daugybė. Vieni didingi, skirti bažnyčioms ar viešosioms erdvėms, kiti – mažučiai, kurti mugėse, žmonėms stebint. „Mugėse droždavau tiesiai žmonių akivaizdoj. Vieną kartą dvi dienas drožiau tokį rūpintojėlį – kaladė beveik metro aukščio, storis – taip pat nemažas. Bet kai įsijauti, kai ranka pažįsta medį, tai viskas išeina natūraliai“, – pasakoja meistras.

Pranas mena ir pirmąjį savo užsakovą – mokyklos direktorių Sklerių iš Kunigiškių. Tuomet pagamino ne tik suolus, bet ir angeliukus. „Tie darbai liko mano širdyje – kaip pradžia. O dabar žiūriu į nuotraukas – dukra, anūkė, jų vyrai, mano žmona… Visi jie šalia, visi čia – šalia mano skulptūrų.“

Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją. Vienas stovi Anykščių bažnyčios kieme, kitas – Papilyje, trečias – Bijotose. Vienur stovi koplytstulpis su keturiais veidais, kitur – angelas, sėdintis ant kapo. Kai kurie darbai dingo laike, kai kuriuos dar galima pamatyti gyvai. „Kiekviena seniūnija turi ką nors mano“, – sako meistras.

Jis kalba apie koplytstulpius su Šventuoju Antanu, Šventuoju Juozapu, apie kryžius su Kristoforu, kuriuos statė Vilniuje. „Kai kurie darbai pateko į parodas, kai kurie – į kiemus, kiti – į kapines. Vienais metais vienas darbas, kitais – kitas. Viskas eina ratu.“

Vienas iš planų – palėpėje įrengti ekspoziciją. „Reikia grindis pataisyti. Sukelsiu ten darbus, padarysiu parodą – toks kampelis, kur prisiminimai pasakoja patys už save.“

Kai išeina į kiemą, ranka rodo – beržas, eglė, paukščiai, žaluma. „Gamta – gražiausia. Čia beržas – šakos kaip iš piešinio. O ten – kaladės, iš kurių jau matau, ką iš jų padarysiu. Ne visi beržai paprasti. Vieni švelnūs, kiti – kieti, bet kiekvienas turi savo balsą.“

Viešintų garbės pilietis, tarptautinių parodų laureatas, menininkas, kurio skulptūros stovi ant Juozapinės kalno, o širdis – prie Viešintų kapinių, kur jis atnaujino vartų skulptūras. Jo gyvenimas liudija: net jei esi iš mažo miestelio, gali palikti didelį pėdsaką.

Prano Petronio pasaulis – gyvenimas, kuriame medis kalba, o žmogus klauso. Tai pasakojimas apie laiką, kurio nebeskaičiuoji, nes jis matuojamas ne valandomis, o skulptūromis, kurios lieka ateities kartoms.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama