Ramūnas Daugelavičius – kai vaistažolės kužda senolių paslaptis
Saulius Barasa
Turinį įkėlė
Anykščių kraštas, kur kalvos glaudžiasi prie dangaus, o šaltiniai kužda senolių paslaptis – tarsi drobė. Ant jos Ramūnas Daugelavičius tapo savo gyvenimo freską. Jo rankos, liesdamos dilgėlių lapus ar kiaulpienių šaknis, rašo kroniką – ne tik apie augalus, bet ir apie tautos širdį, apie paveldą, kuris kvepia žemės drėgme ir protėvių atmintimi.
Ramūnas nėra tik žolininkas. Jis – alchemikas, paverčiantis paprastas pievų dovanas eliksyrais, kurie gydo kūną ir budina sielą. Jo istorija – tarsi epas, kuriame susipina gamtos šnabždesiai, vaikystės prisiminimai ir nenumaldomas troškimas grįžti prie šaknų.
Sėdime jaukioje Ramūno Daugelavičiaus arbatinėje Anykščiuose, kur kvepia džiovintomis dilgėlėmis ir skrudintomis gilių kavos šaknimis. Ramūnas, šiltu žvilgsniu ir ramiu balsu, pasakoja, kaip viskas prasidėjo. „Mano šaknys – čia, Anykščių krašte. Užaugau su močiutės ir dėdės istorijomis, kaip jie naudojo vaistažoles – ne kaip kažką išskirtinio, o kaip kasdienę gyvenimo dalį. Liga, šventė ar tiesiog rytas – viskam buvo augalas.“
Grįžęs į gimtąjį kraštą po studijų ir kelerių metų užsienyje, Ramūnas pajuto trauką tvarkyti tėvų žemę. „Širdis traukė prie to, kas paveldėta. Norėjau ne tik išsaugoti, bet ir atgaivinti tas tradicijas.“
Jūsų arbatinė – tai ne tik vieta, kur ruošiamos vaistažolės, bet ir kultūrinių tradicijų studija. Kaip kilo idėja ją įkurti?
„Viskas prasidėjo nuo paprastumo,“ – šypsosi Ramūnas. Miesto valdžia pasiūlė patalpas, kuriose jis kartu su šeima įkūrė studiją su arbatine. „Džiovinome, rūšiavome, pjaustėme, pakavome vaistažoles. Pirmą kartą nuvežiau jas į Kaziuko mugę – nustebau, kaip noriai žmonės pirko.
Supratau, kad egzotiškų arbatų iš tolimų kraštų nereikia – mūsų dilgėlės, gaurometis ar kiaulpienės yra ne mažiau vertingos.“ Šiandien arbatinė – tai vieta, kur ne tik ruošiami augalai, bet ir dalijamasi žiniomis apie jų savybes, tradicijas ir istoriją.
Keliavote po Kiniją, Sibirą, mokėtės arbatos ruošimo subtilybių. Kaip šios patirtys paveikė jūsų darbą su lietuviškomis vaistažolėmis?
Ramūnas linkteli, prisimindamas keliones. „Ten mokiausi, kaip elgtis su vandeniu, kaip parinkti tinkamą temperatūrą, kaip per arbatą atskleisti žmogaus savybes. Kinijoje arbata – tai ritualas, meditacija. Bet supratau, kad mūsų augalai, augantys panašioje geografinėje platumoje, turi ne mažiau magijos.“
Šios pamokos padėjo jam pritaikyti tradicijas Anykščių krašte, kur švarūs, beveik pramonės nepaliesti laukai dovanoja išskirtinai grynas žaliavas. „Pavyzdžiui, mūsų pūkuoti lapeliai savo subtilumu prilygsta baltajai arbatai, bet neturi kofeino, kuris kartais sukelia stresą.“
Jūsų lietuviška kava iš kiaulpienių, varnalėšų ir gilių – tikras atradimas. Kaip gimė šios idėjos?
„Viskas prasidėjo nuo šaknų – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme,“ – juokiasi Ramūnas. „Norėjau gilintis ne tik į lapus ar žiedus, bet ir į tai, kas slypi giliau – augalų ir tautos šaknyse.“ Lietuviškos kavos idėja kilo iš noro sukurti alternatyvą įprastai kavai, naudojant vietinius augalus.
„Kiaulpienės, varnalėšos, trūkažolės – šie augalai turi neįtikėtiną potencialą, bet anksčiau nebuvo įprasta jų vartoti kasdien. Gilių kavos receptą perėmėme iš Rumšiškių muziejaus – jis jau buvo ištobulintas. Iš pradžių giles kepiau ant šešių plytų kieme, vėliau pastatėme stoginę, o dabar turime ir pirtelę su kokliniais pečiais, kuriuose džioviname ir skrudiname žaliavas.“
Ar šeima taip pat įsitraukė į šią veiką?
„Šeima – mano didžiausia atrama,“ – sako Ramūnas, o jo akyse sužiba šiluma. „Vaikai, žentas – visi prisideda. Žentas ypač sėkmingai užsiima produktų realizavimu internetu, kuria receptus, ruošia žaliavas. Tai tapo mūsų bendru keliu.“
Ramūnas pabrėžia, kad jis nesiekia kurti naujų receptų – jam svarbiau rinkti ir pritaikyti tai, kas jau žinoma, kas išbandyta per amžius. „Močiutės saulės arbata – štai kur tikroji magija. Žiedai ar lapeliai dedami į šaltą šaltinio vandenį ir paliekami kelioms valandoms. Tai švelnu, bet labai veiksminga.“
„Arbata – tai ne tik gėrimas. Tai meditacija, lėtas susitelkimas į kvapą, spalvą, skonį,“ – dalijasi Ramūnas. „Kai geri sąmoningai, pastebi smulkmenas, kurios kasdienybėje lieka nepastebėtos. Pavyzdžiui, dilgėlės – paprastas augalas, bet tinkamai paruoštas jis apsaugo nuo virusų komplikacijų. Juodųjų serbentų lapai reguliuoja hormonų pusiausvyrą, mažina stresą. O pelynas…“ – jis nusišypso, – „tai tikras stebuklas. Kartu su bitkrėsle ir gvazdikėliais sudaro „garsiąją trejybę“, kuri naikina patogeninius mikroorganizmus. Kad būtų patogiau, pradėjome dėti pelyną į tirpias kapsules – taip išvengiame kartumo.“
Ką jums reiškia Anykščių kraštas ir kodėl pasirinkote grįžti būtent čia?
Lietuvos gamta – tarsi atversta knyga, kurios puslapiuose užrašytos mūsų protėvių istorijos, ritualai ir išmintis. Arbatos ceremonija Lietuvoje nėra tik gėrimas – tai pagarba gamtai, sezonų ciklams ir tautiniam paveldui. Apie augalų rinkimą, jų galią ir lietuviškos arbatos kelią kalbą tesiame su žolininku, kurio gyvenimas alsuoja gamtos ritmu ir pagarba tradicijoms.
„Anykščiai – mano tėviškė, mano žemė,“ – sako Ramūnas, žvelgdamas pro langą į žaliuojančius laukus. „Čia augalai švarūs, gryni, beveik nepaliesti pramonės. Palyginus su brangiomis užsienio arbatomis, mūsų augalai nenusileidžia nei kokybe, nei savybėmis.“ Jis pasakoja, kaip miestų šurmulį iškeitė į ramybę, kur gali jausti ryšį su gamta ir protėvių tradicijomis. „Čia viskas tikra. Ir arbata, ir gyvenimas.“
Ramūnas akimirką susimąsto. „Noriu, kad žmonės iš naujo atrastų mūsų augalus – dilgėles, gaurometį, kiaulpienes. Kad suprastų, jog grožis ir nauda slypi paprastume. Ir kad arbatos gėrimas taptų ne tik įpročiu, bet ir būdu stabtelėti, pamedituoti, pajusti save.“ Jis šypsosi, pakeldamas puodelį su saulės arbata. „Gal norite paragauti?“
Mano kelionė prasidėjo nuo vaikystės, kai gamta buvo ne tik aplinka, bet ir mokytoja. Augalai, jų rinkimas, džiovinimas – tai buvo natūrali gyvenimo dalis. Vėliau, vedamas edukacijų kultūrinių tradicijų studijoje, supratau, kad augalai – tai ne tik žaliava, bet ir tautos šaknys, mūsų praeitis.
Arbatos ceremonija Lietuvoje siejasi su šventėmis – Žoline, Rasų švente – ir pasaulio medžio simbolika: šaknys yra mūsų praeitis, lapai ir žiedai – ateitis, o bitės – dabartis. Per edukacijas stengiuosi perteikti šią idėją, kad augalai mus jungia su protėviais ir ateities kartomis.
Jūs dažnai kalbate apie sezoniškumą. Kaip jis atsispindi jūsų darbe?
Sezoniškumas yra esminis. Gamta diktuoja ritmą – pavasarį renkami pumpurai, vasarą – žiedai ir lapai, rudenį – šaknys ir sėklos. Pavyzdžiui, birželis, artėjantis prie Rasų šventės, yra žalumos metas, kai augalai pilni gyvybės. Vėliau gamta aprimsta, bet visada yra ką rinkti.
Svarbu ne tik surinkti, bet ir suprasti, kada augalas turi daugiausia naudingų savybių. Pavyzdžiui, gaurometis, primenantys kinišką ulongo arbatą, renkami ir fermentuojami tam tikru metu, kad išskirtų sultis ir atskleistų savo gydomąjį potencialą – stiprina nervų sistemą, padeda įveikti nerimą.
Gaurometis skamba kaip tikras atradimas. Papasakokite daugiau apie jo paruošimą.
Gaurometis – nuostabus augalas. Juos maigome, fermentuojame šiltoje temperatūroje, kol patamsėja, ir taip išgauname gilų, turtingą skonį. Paruošta su pagarba, gauromečio arbata tarsi atskleidžia gamtos raštą – šventraštį, kuriame slypi prasmė.
Šis procesas moko kantrybės ir pagarbos lėtam, sąmoningam vartojimui, kuris prieštarauja greito vartojimo kultūrai. Kai geri tokią arbatą, jauti ryšį su žeme, su gamta.
Tautinio paveldo sertifikavimas - sudėtingas procesas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Sertifikavimas buvo tikras išbandymas. Reikėjo ne tik atrinkti pavadinimus, kurie atitiktų veterinarijos reikalavimus, bet ir įrodyti, kad tai – mūsų paveldo dalis. Pavyzdžiui, gilių kava yra pripažinta kaip tautinis paveldas, bet mišiniai, tokie kaip pelynas su bitkrėsle, dažnai neatitinka griežtų taisyklių.
Teko gilintis į Basanavičiaus raštus, bibliotekų šaltinius, žmonių atsiminimus. Globalizacija kartais verčia jaustis, tarsi augalų rinkimas būtų nelegalus, bet mes prisitaikome. Augalai yra amžinas simbolis, išliekantis per visas permainas.
Vaikams svarbu, kad augalų pažinimas būtų malonumas, o ne prievarta. Per stovyklas ir edukacijas einame į gamtą, renkame žoleles, žaidžiame, atrandame. Stengiuosi, kad tai taptų jų vaikystės prisiminimų dalimi.
Pavyzdžiui, sergančiam vaikui nauji dalykai gali kelti pasipriešinimą, todėl supažindinu su augalais pamažu, per pažįstamus, saugius dalykus. Kiekvienas žolininkas turi savo metodus, bet visi jie papildo vienas kitą. Mano tikslas – kad vaikai pajustų gamtos džiaugsmą ir išmoktų ją gerbti.
Prie šio darbo prisijungė visa šeima – nuo mažiausio iki didžiausio. Pavyzdžiui, tėtis dabar padeda tvarkyti žaliavas ir kapsuliuoti. Toks rankų darbas ne tik stimuliuoja smegenis, bet ir teigiamai veikia receptorius.
Neseniai rinkau šaltalankių ir kriaušių lapelius – laukiniai augalai dažnai turi spyglių, kurie, net mūvint pirštines, įsminga į rankas. Lapelius nupešiojame, smulkiname pagal poreikį ir džioviname paprastai – ant drobės, pavartydami, kad oras geriau cirkuliuotų. Taip išlieka graži spalva ir augalų savybės. Šis procesas – tarsi meditacija, nusilenkimas žemei.
Jūsų lietuviškų žolelių ir kavos kolekcija atrodo unikali. Kas ją daro išskirtine?
Mano kolekcija sužadina tautinę atmintį. Pavyzdžiui, gilių kava, pagaminta iš ąžuolo gilių, daugeliui primena vaikystės skonį ar kvapą. Jos gamyba užtrunka tris paras – nuo rinkimo iki skrudinimo. Viskas prasidėjo nuo paprastos viryklės su šešiomis plytomis, kurioje kepindavau giles.
Vėliau kilo mintis, kad ir kitos sėklos gali būti panašiai ruošiamos. Taip atsirado gudobelių kauliukų ir šaltalankių sėklų kava. Skrudinimas padeda išgauti savybes, kurių neįmanoma ištraukti iš kietų kauliukų vandeniu.
Pridedame šildančių ingredientų, kurie, remiantis fitoterapeutų žiniomis, padeda kraujotakai, mažina cholesterolį ir stiprina kapiliarus. Šaltalankių sėklose gausu karotinoidų ir vitamino C, o skonis – vaisinis, lengvai saldus.
Ką norėtumėte perduoti žmonėms apie augalų rinkimą ir jų vietą mūsų gyvenime?
Augalų rinkimas – tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, mokantis pagarbos gamtai ir sau. Lietuvoje, ačiū Dievui, dar yra kur rinkti. Kiekvienas augalas turi savo istoriją, savo vietą mūsų kultūroje.
Per arbatos ceremonijas, edukacijas ar tiesiog buvimą gamtoje mes atrandame save ir savo šaknis. Norėčiau, kad žmonės išmoktų lėtėti, pajusti gamtos ritmą ir suprasti, kad kiekvienas lapelis, kiekviena šaknis yra mūsų paveldo dalis – šventraštis, kurį turime išsaugoti.
Jūsų gyvenime žolelių rinkimas atrodo kaip tikras ritualas. Kaip jis prasidėjo ir kas jus įkvepia eiti į gamtą?
Mano kelias į žolelių rinkimą prasidėjo natūraliai, tarsi gamta pati mane pakvietė. Vaikystėje stebėdavau, kaip seneliai rinkdavo augalus – dilgėles, kiaulpienes, aviečių lapus. Tai buvo ne tik maistas ar arbata, bet ir savotiškas ritualas, jungiantis su gamta.
Vėliau, jau suaugęs, pastebėjau, kaip gamtoje viskas susipina – paukščių čiulbesys, minkšta žemė, gaivus oras. Rinkdamas žoleles jaučiu ramybę, tarsi laikas sustotų. Tai tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu, kuris sujungia praeitį su dabartimi.
Rinkti žoleles – tai tarsi pokalbis su gamta. Pavasaris yra geriausias metas, nes augalai dar jauni, pilni chlorofilo, naudingi sveikatai. Renku garšvas, dilgėles, kiaulpienių lapus – jie stiprina organizmą. Vėliau ateina aviečių stiebelių ir lapelių metas. Skinu juos su šakele, o namuose lapelius nubraukiu, džiovinu ir smulkinu – taip gaunama raudona arbata, tinkama net žiemai.
Atskirti augalus kartais būna iššūkis. Tačiau atidžiai stebint išryškėja skirtumai: lapų forma, kvapas, tekstūra. Svarbu rinkti atsakingai – imu tik tai, ko reikia, kad gamta galėtų atsikurti. Be to, augalų savybės kinta priklausomai nuo sezono. Ankstyvą pavasarį dilgėlės švelnesnės, turi mažiau oksalatų, todėl yra skanesnės. Vėliau jos kaupia kitas medžiagas, kurios keičia jų poveikį.
Jūsų kolekcijoje – šešių rūšių kava. Papasakokite apie jas. Kuo jos išskirtinės?
Mano kolekcijoje – kavos iš gilių, šaltalankių kauliukų, gudobelių kauliukų, varnalėšų, kiaulpienių ir trūkažolių šaknų. Kiekviena turi unikalų skonį ir naudą.
Pavyzdžiui, skrudinant kiaulpienių šaknis, pasklinda šokoladą primenantis kvapas, kuris traukia net iš tolo. Gudobelių kauliukai padeda kraujotakai, o varnalėšų šaknys – tikras mikroelementų koncentratas, kuris gelbėjo žmones net badmečiu.
Šios kavos – ne tik skanios, bet ir sveikos. Jos stiprina imunitetą, gerina virškinimą, tinka net vaikams. Skrudinimas atskleidžia sėklų ir šaknų savybes, kurios kitaip liktų neprieinamos. Be to, jos neturi adrenalino skatinančio poveikio, kaip įprasta kava, todėl ramina ir subalansuoja organizmą.
Jaunimui, kuriam energijos nestinga, tai tampa maloniu ritualu.
Kaip derinote tradicijas su šiuolaikiniais reikalavimais? Ar sunku išlaikyti autentiškumą?
Tautinis paveldas – mano darbų šerdis, bet pritaikyti jį šiuolaikiniam pasauliui nėra lengva. Pavyzdžiui, gilių kava pripažinta paveldu, tačiau kai kurie mišiniai neatitinka griežtų kriterijų.
Remiuosi senais rašytiniais šaltiniais, žmonių prisiminimais, bet kartu eksperimentuoju, kad produktai būtų patrauklūs ir naudingi. Žolelių rinkimas – mūsų identiteto dalis, todėl stengiuosi ją puoselėti, išlaikydamas pagarbą gamtai.
Tvarumas – tai meilė gamtai. Renku tik tiek, kiek reikia, o likučius paverčiu kompostu – jokių atliekų. Mano tikslas – ne tik gaminti, bet ir dalintis, dovanoti šiuos produktus, kad žmonės pajustų jų naudą. Pavyzdžiui, dilgėlių lapus smulkiname į miltelius – šaukštelį užgeri vandeniu ar užplikome kaip arbatą. Žali lapai, sutrinti ar nuplikyti, nedilgina, nes spygliukai suyra. Tai paprasta, bet veiksminga.
Ką patartumėte tiems, kurie nori kurti tvarius produktus ar pradėti rinkti žoleles?
Mylėkite gamtą ir išbandykite savo gaminius dovanodami. Tik taip suprasite, ko žmonėms reikia. Jei gaminsi tik pagal savo idėjas, bet jos neatitiks poreikių, darbas nueis veltui. Svarbu klausyti, stebėti ir augti kartu su gamta. Gamta dosni, bet tik tiems, kurie ją gerbia.
Gamta – mūsų mokytoja, tereikia jos klausytis.
Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Saulius Barasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
