Elena Aleksejeva - kelionė nuo šiuolaikinio meno iki tautinio paveldo

Trakų pilies kieme archeologas iškelia iš žemės šukę – senovės puodo fragmentą. Jame – šimtmečių dulkės. Ir dar kažkas daugiau. Tai, ko negalima išmatuoti, bet galima pajusti. Elena Aleksejeva, tuomet dar magistrantūros studentė, laikydama šukę rankose supranta, kad tai – jos ateitis.

Daugiau nei dvidešimt metų praėjo nuo to momento. Šiandien Elena – ne tik VDA keramikos menų magistrė, bet ir istorijos saugotoja, tradicijų interpretatorė, viena iš „Vilniaus puodžių cecho“ įkūrėja, kurios kelias nuo dilemos ir privačių svajonių virto bendruomenės misija.

O viskas prasidėjo nuo klausimo: ką daryti, kai griūva senasis pasaulis, o naujasis dar neatrastas? Elenos Aleksejevos istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip šiuolaikinis menininkas atranda praeitį ir paverčia ją gyva dabartimi. Tai kelionė nuo individualaus kūrybinio poreikio link bendruomenės, nuo šiuolaikinių technologijų link senovės išminties.

2003-ieji. Lietuva – dar jauna nepriklausoma valstybė, ieškanti savo kultūrinio tapatumo. Elena, ką tik gavusi keramikos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, stovi prieš pasirinkimą. Aplinkui – užsidarinėjantys keramikos fabrikai, kolegos traukiasi į privatų kūrybos pasaulį.

„Baigus studijas iškilo dilema, ką toliau veikti“, – prisimena Elena. Nepriklausomybės metai atnešė ne tik laisvę, bet ir iššūkius. Sovietmečiu klestėjusi keramikos pramonė nyko, palikdama jaunus menininkus be aiškių perspektyvų.

Tačiau Elena pasirinko kitą kelią. Kartu su studijų draugu ir Dainiumi Strazdu, tuo metu doktorantūros studentu, ji nusprendė neužsidaryti privačioje studijoje. „Norėjome sukurti kažką įdomaus ir naudingo, nes kartu kurtis yra daug lengviau nei vienam.“

Romantiškas keramiko įvaizdis greitai susiduria su realybe. Tinkamos patalpos, degimo krosnys, speciali įranga – visa tai reikalauja rimtų investicijų. „Keramika užsiimti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – konstatuoja Elena.

Būtent šie iššūkiai ir paskatino ieškoti bendraminčių. „Vilniaus puodžių cechas“ gimė ne tik iš meilės keramikai, bet ir iš praktinio poreikio dalytis ištekliais ir žiniomis.

Lūžio momentas atėjo netikėtai. Dainius Strazdas su kolega organizavo archainio meno stovyklas Trakų istorijos muziejuje, Pusiasalio pilies kieme. Elena, dar būdama magistrantūros studentė, pateko į šią stovyklą.

„Pirmą kartą susipažinau su archaine keramika, istorine keramika – mūsų paveldu“, – pasakoja ji. Dailės akademijoje studijuojant šiuolaikines technologijas, senasis paveldas merginai atrodė neįdomus. „Mes kūrėme meną, mokėmės šiuolaikinių technologijų, ir tas senasis paveldas mums atrodė neįdomus.“

Tačiau pirmasis kontaktas su archeologine keramika atskleidė visiškai kitą pasaulį. Tai buvo ne tik menas, bet ir istorija, ne tik forma, bet ir funkcija, ne tik kūryba, bet ir kultūros tęstinumas

Senųjų technologijų atgimimas

Kartais tiesiog vienas atsitiktinis įvykis gali pakeisti visą gyvenimo kryptį. Taip studijų vasaros stovyklose užmegztas ryšys su senaisiais amatais išaugo į tikrą misiją – prikelti iš užmaršties Lietuvos keramikos paveldą.

Vasaros stovyklų programose dominavo ne šiuolaikiniai menai, o senovės technologijos – nuo akmens amžiaus keramikos studijų iki koklininkystės paslapčių. „Tai buvo tikras šokas: baigiu profesionalias studijas Dailės akademijoje, tačiau apie senąsias technologijas nežinau beveik nieko.“

Šis suvokimas tapo postūmiu. Pamažu kilo domėjimasis senaisiais amatais, kuris galiausiai išaugo į bendrą tikslą – įkurti Vilniaus puodžių cechą. Sprendimą lėmė akivaizdus žinių trūkumas apie senąsias technologijas ir liūdnas faktas – senųjų meistrų jau beveik nebuvo likę. Teko kalbinti jų vaikus ar anūkus, bandant atkurti, ką ir kaip puodžiai darydavo Lietuvoje.

1999 metais kolega Dainius Strazdas susidomėjo raugo keramikos technika, kuri tuo metu buvo beveik pamiršta. Tokius indus matė muziejų fonduose, archeologiniuose kasinėjimuose rasdavo dėmėtų šukių, ir žinojo – tai vadinamoji raugo keramika, Lietuvoje populiari dar septintajame dešimtmetyje.

Prasidėjo eksperimentai. Kalbino meistrų vaikus, anūkus, bandė atkurti pamirštą techniką. Pamažu raugo keramika tarsi prisikėlė iš užmaršties.

„Sprendimas buvo neįprastas – susimūryti malkinę keramikos degimo krosnį, kurią galėjome transportuoti.“ – prisimena pašnekovė. Tradiciškai puodžiai turi stacionarias krosnis savo dirbtuvėse, „o mes pradėjome eiti į žmones“. Festivaliuose, viduramžių šventėse, miestų šventėse – visur, kur tik kvietė, atvykdavo su savo keliaujančiomis dirbtuvėmis. Taip prasidėjo švietėjiškas, edukacinis kelias.

Norėdami atkurti vietinę tradicinę keramiką, pradėjome nuo šaknų. Glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos muziejais, ypač su Nacionaliniu muziejumi, atvėrė duris į muziejų fondus. Ten tyrinėjo archeologinę keramiką, eksperimentų būdu, kartu su archeologais, atkurdami senąsias technologijas – nuo akmens ir bronzos amžių iki ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių.

„Šis darbas tapo ne tik mūsų aistra, bet ir noru dalintis atradimais su visuomene. Archeologinių dirbinių rekonstrukcijos leido žmonėms betarpiškai susipažinti su Lietuvos paveldu – paliesti, apžiūrėti iš arti tai, kas paprastai slypi muziejų vitrinose.“

Netrukus prasidėjo kvietimai ne tik į Lietuvos festivalius. Pradėjo reprezentuoti Lietuvos keramiką užsienyje, o vėliau užsimezgė bendradarbiavimas su Lietuvos dvarais, gavusiais finansavimą restauracijai iš Europos struktūrinių fondų. Taip atsirado galimybė dar labiau pagilinti žinias apie senąją koklininkystę ir prisidėti prie istorinio paveldo išsaugojimo bei populiarinimo.

Koklių meistrai: kaip atkuriami istorijos pėdsakai

Kai 2006 metais Biržų pilies koridoriais vėl sklido šiluma iš atkurtos Radvilų krosnies, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad tai taps revoliucijos keramikos srityje pradžia. Pirmoji Lietuvoje nuo nulio pagal archeologinius radinius atkurta krosnis atvėrė duris į senųjų amatų pasaulį, kuris, atrodė, buvo amžinai prarasta.

„Tai buvo ne vien techninis iššūkis, bet ir kelionė į praeitį“, – prisimena projekto dalyviai. Bendradarbiauti su architektais, archeologais ir istorikais reiškė kurti dialogą tarp epochų. Kiekvienas radiniu tapęs šukės fragmente slėpė paslaptis, kurių atkodavimas reikalavo ne tik amato įgūdžių, bet ir tyrėjo smalsumu.

Didžiausia užduotis buvo ne tik atkurti koklių formas – reikėjo atgaivinti ir pačias glazūras. Šiuolaikiniai receptai čia buvo beveik nenaudingi. Teko gilintis į senuosius traktatus apie glazūrų gamybą, ieškoti analogų kaimyninėse šalyse, studijuoti to laikotarpio tipologiją.

„Kiekviena glazūra – tai mažas stebuklas. Tu sumaišai mineralus, kurių pavadinimų šiandien niekas nebežino, ir tikiesi, kad degimo metu gims tas pats atspalvis, kurį matė mūsų protėviai“, – pasakoja keramikė.

Po Biržų pilies sėkmės prasidėjo tikras koklių renesansas. Dvarai, kuriuose koklinės krosnys buvo sunykusios, ėmė kviesti specialistus restauruoti, atkurti trūkstamas dalis. Kiekvienas projektas – tai unikalus galvosūkis, reikalaujantis ne tik techninio meistriškumo, bet ir istorinio jautrumo.

Tačiau tikroji misija – ne užsidaryti dirbtuvėse su archeologiniais radiniais. „Mes norime rodyti, pasakoti, kad tai būtų įdomu ir aktualu šiandien“, – aiškina projektų koordinatoriai. Kasmet jie priima mokyklų grupes, veda seminarus turistams, skaito paskaitas. Keliauja po visą Lietuvą su parodomis, dalyvauja konferencijose, aktyviai prisideda prie knygų leidybos. Jų veikla tapo tiltu tarp praeities ir ateities.

„Ypač džiugina, kad Dailės akademijos studentai pradėjo domėtis senosiomis technologijomis. Dabar universitete veikia specialūs raugo keramikos ir juodosios keramikos degimo kursai – tai reiškia, jog tradicijos nenutrūks.“

Valdovų rūmai: didžiausia praktika  

Turbūt reikšmingiausias darbas buvo Valdovų rūmuose. Archeologai atnešė tiek daug koklių fragmentų, kad teko suburti 12 keramikų komandą. Tai buvo tarsi mozaikos sudėliojimas – iš šukių atkūrinėti visus koklius pagal archeologinius radinius. Kiekvienas atkurtas koklis – tai ne tik meno kūrinys, bet ir istorijos puslapis, grąžintas gyvenimui.

Dirbtuvėje tyla. Ant stalo – sena, plyšiais išvagota koklio šukė - istorijos liudininkas. Šalia – šviežiai išlipdytas molio modelis, 18 procentų didesnis už originalą. Čia gimsta stebuklas – senasis menas atgyja naujo meistro rankose.

Koklio atkūrimas – tikras archeologinis tyrimas, meninis iššūkis ir technologinis eksperimentas viename. Procesas prasideda nuo kruopščiausios analizės: koks tai laikotarpis, kokia technologija, kokia meninė tradicija? Ar prieš mus gotikos laikų kūrinys, formuotas medinėse matricose, ar renesanso epochos šedevras, gimęs meistro rankose be jokių formų?

Pirmasis žingsnis – patricos kūrimas. Šis modelis, nuo kurio prasidės visas procesas, turi būti ne tik meniškai tobulas, bet ir techniškai tikslus. Lietuviški moliai, džiūdami ir degdami aukštoje temperatūroje, sumažėja maždaug 9 procentais. Todėl modelis kuriamas 18 procentų didesnis – tik taip galima tikėtis, kad galutinis rezultatas atitiks originalų dydį.

„Įsivaizduokite šį uždavinį: žvelgdami į senąjį koklį, turite sukurti modelį, kuris atrodo proporcingai didesnis, bet išlaikytų visus meninius niuansus. Kiekvienas ornamento vingis, kiekviena šešėlio žaidimo vieta turi būti ne tik tiksliai atkurta, bet ir padidinta matematiškai preciziškai.“

Kai modelis pagaliau baigtas – o tam prireikia dešimčių valandų kruopštaus darbo – prasideda kitas etapas. Modelis išdegamas ir nuo jo atspaudžiamas negatyvas – koklio matrica. Čia atsiskleidžia tikrasis dialogas su senuoju meistru.

Kiekvienas koklio bruožas pasakoja istoriją: kaip laikė rankas senasis meistras, kokius įrankius naudojo, kur skubėjo ir kur leido sau prabangą – ilgiau šlifuoti detalę. Šie ženklai – tarsi pirštų antspaudai, atskleidžiantys ne tik techniką, bet ir asmenybę.

Matrica dar koreguojama, jei reikia – šis procesas reikalauja ne tik amatininko įgūdžių, bet ir meno istoriko žinių, ir net detektyvo intuicijos. Tik tada, kai matrica tobula, prasideda koklių tiražavimas – paprastesnis, bet ne mažiau atsakingas darbas.

Kiekvienas atkurtas koklis – tai ne vien dekoratyvus daiktas, bet gyva istorijos dalis, grąžinta šių dienų namams. Senųjų meistrų patirtis, perduota per šimtmečius, susijungia su šiuolaikinių amatininkų aistrа ir žiniomis. Taip gimsta ypatingas meninis reiškinys – kai praeitis ir dabartis susitinka molio dulkėse, o senoji išmintis atsiskleidžia naujose formose.

Tvarumo filosofija, gimusi iš būtinybės

Plastiko puodeliai, vienkartiniai indai, masinė gamyba – šiuolaikinis pasaulis tarsi pamiršo, kad egzistuoja visiškai kitoks, tvaraus gyvenimo kelias. Tačiau vis daugiau žmonių šiandien atsigręžia į tai, kas buvo vertinga amžių amžiais. Raugo keramika – senovės meistrų išradimas, kuris šiandien atskleidžia savo tikrąją vertę.

„Kas gali būti paprasčiau ir kartu stebuklingesniu? Žemė, ugnis, vanduo, duonos raugas – štai ir visi raugo keramikos ingredientai. Šis elementų derinys formuoja tai, ką meistrai kartais vadina „eko-keramika“. Jokių dirbtinių glazūrų, jokių cheminių procesų – tik grynosios gamtos jėgos, suformuojančios indus, kurie tarnauja ne metus, o dešimtmečius.“

Muziejų vitrinose galima pamatyti stebuklingą vaizdą: senovės keramikos indai su smulkiomis įtrūkimo linijomis, kruopščiai sulopyti senųjų meistrų. Akmens amžiaus puodynėse matyti išgręžtos skylutės – per jas indas būdavo „susiuvamas“ odos dirželiais. Kiekvienas sudužęs gabaliukas buvo brangus. Jei mėgstamas puodas suskilo, jį apvyniodavo tošimi ir naudodavo toliau.

„Šiandien mes išgeriam kavą ir išmetam puodelį. – teigia VDA keramikos menų magistrė, tautinio paveldo puoselėtoja Elena Aleksejeva. - Senovėje molinis indas lydėdavo šeimą per visą gyvenimą. Koklinė krosnis šildydavo namus dešimtmečiais. Keramika yra amatas, kuris natūraliai formuoja tvarų mąstymą – ne dėl mados, o dėl giliai įsišaknijusios pagarbos medžiagoms ir rankų darbui.“

Šis paveldas šiandien išgyvena tikrą renesansą. Jaunos šeimos traukiasi iš miestų į kaimus, ieško autentiško gyvenimo būdo. Augina daržus, laiko gyvūnus, mokosi senųjų amatų. Tvarumas nėra vien ekologinė madinga sąvoka – tai grįžimas prie to, kas tikra.

Vilniaus puodžių ceche per pastaruosius du dešimtmečius netrūksta norinčių mokytis. Žmonės ateina po darbo, pavargę kasdienybės, bet jų akys spindi, kai paliečia molį. Lipdymas tampa meditacija, kurios metu gimsta ne tik indas, bet ir ramybė.

Teminės edukacijos, tokios kaip „Iš ko valgė vilniečiai“, atskleidžia stebinančius faktus apie senovės buitį. Dalyviai savo rankomis kuria tradicines trikojes keptuvėles – tas pačias, kuriomis naudojosi mūsų protėviai. Šis procesas yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp senovės išminties ir šiuolaikinio gyvenimo.

Masinė gamyba nebedominuoja taip, kaip anksčiau. Žmonės išalkę autentiškumo, ieško to, kas tikra, kas turi sielą. Raugo keramika – tai ne tik indai ar dekoracijos. Tai filosofija, sakanti: gražu gali būti paprasta, vertinga ir tai, kas tarnaus ilgai. O tikra - tai, kas gimsta iš žmogaus rankų ir širdies.

Senovės amatas šiandien atskleidžia savo tikrąją galią – jis moko tvarumo ne per prievartą, o per grožį ir prasmę. Kiekvienas raugo keramikos indas primena, kad tikroji prabanga – tai, ką galime perduoti ateinančioms kartoms. „Vilniaus puodžių cechas“ šiandien tampa kultūros tęstinumo simboliu. Vieta, kur jauni keramikai gali mokytis, eksperimentuoti ir kartu puoselėti tradicijas.

„Šiandien, kai technologijos keičiasi šviesos greičiu, senųjų amatų išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms tampa ypač svarbus. Tai ne tik kultūros paveldo klausimas – tai mūsų tapatybės dalis, kuri padeda suprasti, iš kur atėjome ir kas esame.“

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama