Klaidas Navickas – liaudies meno karpinių ir medžio raižinių ambasadorius

Aikštės viduryje rastos mažos žirklutės keičia gyvenimą. Tai, kas prasidėjo atsitiktinai, tapo daugiau nei trisdešimties metų kūrybine kelione – nuo miniatiūrų iki „prašnekančių“ karpinių, kurie dainuoja lietuviškas dainas ir pasakoja tautosaką.

Klaidas Navickas – žmogus, kuriame telpa du iš pirmo žvilgsnio, nesuderinami pasauliai: dienomis jis teisininkas, o laisvalaikiu – tautodailininkas, karpinių ir senųjų žemaitiškų medžio raižinių meistras. Tačiau vos pradėjus klausytis jo pasakojimo, greitai ima aiškėti: viskas čia susiję. Tai ne atsitiktinumas, o nuosekli, prasminga gyvenimo tėkmė.

Profesionalus teisininkas, tapęs tautodailininku, kurio gyvenimas persmelktas lietuviškų tradicijų. Užaugęs Birbiliškės kaime, Raseinių rajone, jis nuo vaikystės buvo apsuptas audėjų tetų, mezgėjos mamos ir dailidės senelio kūrybos. Ši aplinka, kupina austinų užuolaidų, drožinėtų langinių ir rankomis kurtų ornamentų, suformavo jo meilę tautodailei. „Gražiai gyvenom, buitis buvo daili“, – prisimena Klaidas, kurio kelias į meną prasidėjo dar vaikystėje, drožiant medį, o vėliau, suaugus, atrandant popieriaus karpinius ir medžio raižinius.

Klaido kūryba – tai tiltas tarp praeities ir dabarties. Ornamentus jis perėmė iš audėjų tetų, o architektūrinius motyvus – iš senelio, kuris statė namus, gamino baldus ir puošė langines. Močiutės austi audiniai, padovanoti Nacionaliniam muziejui, tapo ne tik šeimos palikimu, bet ir įkvėpimu. „Tautodailė man natūraliai išėjo“, – sako jis, prisimindamas, kaip vaikystėje svajojo studijuoti Telšių taikomosios dailės technikume, tačiau tėvas tam nepritarė.

Jo kelias į popieriaus meną prasidėjo netikėtai – nuo sovietmečiu rastų manikiūrinių žirklučių. Tuomet dar nesuvokdamas, kad tai taps viso gyvenimo aistra, Klaidas tiesiog ėmė karpyti. Dabar – jau beveik trisdešimt metų – jis kuria ne tik sudėtingus karpinius, bet ir kaupia unikalų asmeninį lietuviškų ir pasaulio karpinių muziejų.

„Visada esu užsiėmęs: jei neskaitau ar nerašau, tai piešiu ar kerpu – vis tiek kuriu. O jei nekuriu, tai krapštausi darže. Kai turi savo trobą ir sodybą – ten darbo ir kūrybos niekada netrūksta.“ – šypsosi menininkas. Jo žodžiai – ne poza, o gyvenimo filosofija: kūryba čia – ne hobis, o būtinybė, kasdienybės variklis.

Studijos erdvė – tarsi šventovė. Ant sienų, palangių, spintelių ir net netikėčiausių paviršių – popieriaus karpiniai. Trapūs, preciziški, gilūs. Juose – ne tik estetinė forma, bet ir gili simbolika, tautinės kultūros atspindžiai. Be K. Navicko darbų čia eksponuojami ir kitų meistrų kūriniai – iš Lenkijos, Ukrainos, Japonijos bei kitų pasaulio šalių. Tai – gyvas tarptautinis dialogas, kuriame popierius tampa universalia kalba.

Žvelgiant į Klaido karpinius, atrodo, kad tai – ne tik menas, bet ir meditacija, tyli malda, išliekanti ilgam. Jo pasaulis – trapus, bet nepažeidžiamas, sudėtingas, bet tikslus. Gal todėl šis žmogus geba sujungti tai, kas daugeliui atrodo nesuderinama – teisininko racionalumą ir menininko jautrumą.

Ir vis dėlto svarbiausia šiame pasakojime – ne karpiniai, ne žirklutės, ne muziejus. Svarbiausia – žmogus, kuris išdrįso gyventi taip, kaip jaučia. Ir parodyti mums, kad tikroji kūryba – tai gyvenimo būdas.

Modernumas kaip tiltas tarp senųjų papročių ir naujų išraiškų

1997-aisiais tautodailininkės Alės Pačiulpaitės kvietimu būsimasis tautodailininkas leidosi į kūrybinę kelionę – medžio raižinių stovyklą Rumšiškėse, kur senųjų amatų dvasia susiliejo su jaunatvišku ieškojimu. Čia, įkvėptas Čiurlionio meno muziejaus pavyzdžių, jis pradėjo dirbti su medžiu. Dėl minkštumo ir autentiškumo rinkosi liepą. „Linoleumą naudoja daug kas, bet medis man arčiau širdies“, – sako jis. Jo raižiniai, tokie kaip „Kristaus kelias“ su 14 stočių ir prisikėlimu, atspindi gilų domėjimąsi šventųjų ikonografija. Šiuos darbus jis padovanojo Nacionaliniam muziejui, kad jie išliktų ateities kartoms.

Tradicinių amatų puoselėtojo karpiniai ir raižiniai remiasi lietuvių dainomis, patarlėmis ir gyvybės medžio motyvais. Jis vengia kurti dekoratyvias snaiges ar užuolaidėles, rinkdamasis siužetinius darbus, kurie pasakoja istorijas. „Mano karpiniai – ne tik ornamentai, bet ir lietuvių kultūros atspindys“, – teigia jis, pabrėždamas, kad net moderniuose darbuose išlaiko lietuviškas šaknis.

Lietuviškų tradicijų interpretatorius tiki, kad tautodailė nėra sustingusi – ji gyva ir kintanti. Diskutuodamas su profesoriumi, jis kėlė klausimą: jei po tūkstančio metų archeologai rastų vienodus daiktus iš skirtingų laikotarpių, ar tai reikštų, kad tradicija nekito? „Tradicija prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo“, – įsitikinęs jis. Pavyzdžiui, Estijoje po nepriklausomybės atgavimo tautinis identitetas buvo gaivinamas per simbolių metus, o tradiciniai lėlyčių motyvai atgimė moderniuose madų šou.

„Estijoje po nepriklausomybės atgavimo vyko tikras tautinio identiteto renesansas, – prisimena kūrėjas. - Šalis aktyviai gyvino savo paveldą, skelbdama įvairių simbolių metus – krepšelio, lėlytės. Taline stebėjau fascinuojantį vaizdą: lėlytės motyvas atgimė teatrališkai – nuo tradicinių modelių, kuriuos meistrai atkuria archeologiniu tikslumu, iki šiuolaikinių madų šou, kur manekenės demonstruoja lėlytės įkvėptus drabužius. Tai puikus pavyzdys, kaip tradicija keliauja nuo kaimo meistrų iki modernios visuomenės.“

Panašų vaizdą matė Latvijoje per dainų šventes: audėjai, įkvėpti tradicinių raštų, kūrė naujus audinius, pritaikydami juos šiuolaikiniam skoniui ir gyvenimo būdui.

Apie tradicijų tęstinumą ir pokyčius

Klaidas Navickas – liaudies meno karpinių ir medžio raižinių ambasadorius. Menininko kūryboje tradicija taip pat evoliucionuoja. Jo žydiški karpiniai, įkvėpti Lietuvos žydų kultūros, eksponuojami tarptautinėse parodose, tokiose kaip Liublino Jogailos mugė. „Mano kūryboje tradicija taip pat transformuojasi, tačiau šaknys išlieka. Kurdamas žydiškus karpinius, dirbu su jų simbolika, bet rodau juos ne folkloro renginiuose, o specializuotose parodose – pavyzdžiui, Liublino Jogailos mugėje, kur susirenka Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos meistrai.

Įdomus faktas: žydiškus karpinius dažniau kūrė lietuviai meistrai, o ne patys žydai. Kelmėje rasti karpiniai buvo lietuvių rankų darbas, skirtas bažnyčioms puošti. „Aš pats, būdamas bene vienintelis Lietuvoje žydiškų karpinių kūrėjas, jaučiuosi kaip istorijos tęsėjas, nors tai nėra mano pagrindinis užsiėmimas.“

Pagoniškos temos, įkvėptos Gintaro Beresnevičiaus knygų, taip pat rado vietą jo kūryboje. „Buvau įsitraukęs ir į pagoniškų temų tyrinėjimą – bendravau su Gintaru Beresnevičiumi, kuris išleido knygelę apie pagoniškus dievus. Remdamasis jo tekstais, kūriau „balvonėlius“, kurie dabar puošia parkus prie Kernavės ir Maišiagalos. Štai kaip tradicija transformuojasi – iš knygos puslapių ji keliauja į skulptūras, į viešąją erdvę, tampa gyvenimo dalimi.“

Klaido Navicko kūryboje tvarumas yra natūrali dalis. Raižiniams jis naudoja vietinę liepą, o drožles sudegina, tausodamas aplinką. Popierių ir dažus tenka pirkti, nes Lietuvoje jų gamyba nunyko, tačiau jis renkasi perdirbtas ar pusiau sintetines medžiagas. „Drožles sudeginu – medis ilgai pūva, tad stengiuosi nešiukšlinti. Tvarumas man nėra pagrindinis tikslas, bet natūraliai išeina tausoti aplinką.“ – sako jis.

Tautodailė ir jos raida

Tautodailė keičiasi, ir tai kelia aistringų diskusijų. Per vieną konferenciją po dainų šventės menotyrininkai demonstravo, kaip senosios tradicijos įsilieja į modernų gyvenimą. Tačiau kai kurie tradicijų „apologetai" tai vadino iškraipymu.

„Mano klausimas jiems: ar tradicija skirta būsimoms kartoms, ar tik akademikų tyrimams? Australijoje aborigenų kultūra buvo sėkmingai atgaivinta per šiuolaikinius menus – bienalėse, trikotažе, ornamentikoje. Jauni žmonės, anksčiau nieko nežinoję apie savo paveldą, pradėjo jį vertinti ir puoselėti.“

Šiuolaikiniame pasaulyje tautodailė susiduria su iššūkiais. Lietuvoje situacija dar sudėtingesnė. Tradiciniai amatai konkuruoja su masine gamyba. Masinė gamyba konkuruoja su rankų darbu – kalvis dvi dienas kala rožę, o lazeriu pjaustyti karpiniai atstoja rankdarbius. Tačiau karpinių technikos virtuozas tvirtina, kad rankų darbo moralinė vertė išlieka nepakeičiama. „Pirkėjai, ypač žinovai, tai vertina“, – sako jis, atsisakydamas lazerinio pjaustymo ir dirbdamas su peiliukais, kurie leidžia kurti tikslius ir unikalius darbus.

Kinijoje ir Japonijoje karpiniai gaminami masiškai, bet rankomis – plonas ryžių popierius leidžia vienu kirpimu sukurti kelis egzempliorius. Japonų meistras turėjo net pusšimtį skirtingų kaltukų smulkioms detalėms. K. Navickas dirba su peiliukais – žirklės liko tik edukacinėms programoms, kad vaikai nesusižeistų.

„Tradicija nėra mirusi praeitis – ji gyvas upės tėkmė, kuris patiesia naują vagą, išlaikydamas savo esmę. Ji verčia mus klausti: kas mes esame ir kur einame, nešdami savyje amžių patirtį.“

Nuo 2001-ųjų Klaidas vedė karpymo dirbtuves Vilniuje. Per šį laiką pralėkė dvi ar trys vaikų kartos.  Anksčiau vaikai degančiomis akimis griebdavosi peiliukų ir popieriaus, dabar jų dėmesį nuolat blaško telefonų ekranai.Realybė priverčia keistis – karpymo edukaciją beveik nutraukė vis daugiau dėmesio skirdamas raižiniams.

„Čia rezultatas gimsta per kelias minutes: vaikai atsispaudžia šventąjį ar kitą motyvą, ir džiaugsmas akimirksniu nušviečia veidus. Pastebėjau įdomų reiškinį – populiariausi vardai tarp šiandienos vaikų yra Lukas, Matas, Jonas. Specialiai sukūriau apaštalų atvaizdus, kad kiekvienas galėtų atsispausdinti savo vardo šventąjį. Šis asmeninis ryšys traukia ir skatina giliau domėtis tradicija.“

Tačiau edukacija susiduria su iššūkiais. Vyresniems nei 16 metų karpymas mažai įdomus, o mažiukams peiliukai pavojingi. Vis dėlto Klaidas džiaugiasi, kai jauni kūrėjai atsineša naujų idėjų, įpindami senųjų tradicijų elementus. „Sunkiojo roko festivaliai tautinius simbolius jaunimui atneša labiau nei dainų šventės“, – pastebi jis, pridurdamas, kad šventėse dažnai lieka tik kepuraitės ar ženkliukai, o gilesnis kultūros suvokimas prarandamas.

Kūrybos horizontai už Lietuvos ribų: tarptautinės patirties akimirkos

Tautosakos įkvėptas menininkas daug keliauja, dalindamasis lietuviškais karpiniais po pasaulį. Japonijoje ir Kinijoje dalyvavo parodose – Lietuvos paviljone sulaukė ne tik pagyrimų, bet ir tikro susidomėjimo. Japonijoje užsimezgė nuoširdžios draugystės, tačiau bendravimas su Kinijos kūrėjais buvo sudėtingas dėl vertimų ir biurokratinių kliūčių.

Liublino Jogailos mugė tapo tikru kultūrų susitikimo tašku. Čia reguliariai bendrauja su Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos meistrais. Baltarusės naudoja avių kirpimo žirkles – jų karpiniai primityvesni, bet kupini autentiškumo. Lenkai mėgsta spalvotus darbus ir žvaigždžių ornamentiką. Juodai baltų karpinių idėją tautodailininkas perėmė iš vokiečių, kurie stebėjosi, kad Lietuvoje egzistuoja toks rafinuotas karpinių menas.

Per Olandijos mugę Klaidas perėmė idėją kurti karpytas atvirutes su dainų tekstais. Lietuvoje jis išleido 100 patriotinių atvirukų rinkinį, kurį išpirko Amerikos lietuvių choras, dainavęs žygio dainas iki Kauno. Tokie nutikimai, pasak jo, įrodo, kad tradicijos keliauja per sienas ir kartas.

Karpiniuose slypi paslaptis – kaip iš balto popieriaus lakšto gimsta mitų pasaulis, kuriame susitinka lietuvių pasakų herojai su bibliniais šventaisiais, o žydų šventės atskleidžia neįtikėtinas kultūrų sąsajas.

Menininko rankose peiliukas virsta laiko mašina, grąžinančia į senovės lietuvių tikėjimus, mamos mezgėjos pirštinių ornamentus ar Žalgirio mūšio didybę. Jos kūryba – ne tiesiog popierius ir peiliai, bet tradicijų interpretacija šiuolaikišku žvilgsniu.

Kūryba, knygos ir tradicijos

Pirmoji išleista knyga – juoda balta karpinių kolekcija su lietuvių pasakų motyvais – iškart surado savo skaitytoją. Antroji knyga atskleidė intymesnę istoriją – garsios mezgėjos mamos pirštinių ornamentus. Trečioji nukėlė į gilią senovę, atkurdama lietuvių dievų panteoną pagal etnomitologijos specialisto Gintaro Beresnevičiaus aprašymus. Net Žalgirio mūšio jubiliejui skirtas atvirukų rinkinys su patriotinėmis dainomis tapo tikru kultūros fenomenu – Amerikos lietuvių choras išpirko visą tiražą. Visa kūryba - tarsi tėvynės aidai, pervesti į vizualų kodą.

Dabar kuriamas naujas projektas – knyga apie legendas ir „Kristaus kelią", papildyta bibliniais tekstais lietuvių ir lenkų kalbomis. Tekstų paieškos metu atsiskleidė netikėtas faktas: apie šventuosius lenkiškai dažnai randama daugiau informacijos nei lietuviškai. Knyga skiria dėmesį pažįstamiems žmonėms, kurių vardai sutampa su šventaisiais – gyvenimo sutapimų filosofija.

Kiekvienas darbas turi savo dramaturgiją. Pavasario ciklas: Užgavėnės, Verbų sekmadienis, Velykos – ne tiesiog kalendorinės šventės, bet emocijų ir prasmių išraiška.

Ypatingas dėmesys skiriamas žydų tradicijoms ir jų poveikiui Lietuvos kultūrai. Karpiniai atskleidžia šventes, tačiau dažnai vaizduoja ir lietuvius, atskleidžiant neįtikėtas tautų sąsajas. Tyrimas atskleidė stulbinantį faktą: žydų šventė Sukotas (Sukos dar vadinamos Kūčkomis) Lietuvoje buvo nesuprantama. Močiutės stebėdavosi, kodėl žydai lapkritį „lietaus prašo“. Šie kultūriniai nesusipratimai tapo pagrindu knygai, atskleidžiančiai žydų kultūros subtilybes ir mūsų neišmanymą.

Karpiniams naudojami specialūs peiliukai – žirklės tinka tik smulkiems darbams ar edukaciniams užsiėmimams. Pjaustymas vyksta ant specialios lentos, saugančios rankas. Anksčiau dirbant ant stiklo neteko išvengti sužalojimų. Medžiagos – modernios: keičiami peiliukų antgaliai, patvarūs pagrindai. Technologijos tarnauja tradicijai.

Karpiniai – tai ne tik menas. Tai kultūros atmintis, užkoduota popieriuje, laukianti savo interpretatoriaus. Kiekvienas pjūvis atskleidžia naują prasmės sluoksnį, kiekvienas ornamentas pasakoja istoriją. Tradicija čia ne muziejaus eksponatas, bet gyva, kvėpuojanti, formuojanti ateities kultūros DNR.

Klaido Navicko - tradicinių amatų puoselėtojo, medžio raižinių meistro, karpinių menininko, kultūros paveldo sergėtojo istorija – tai liudijimas, kad tautodailė yra gyvas procesas, jungiantis praeitį su dabartimi. Jo karpiniai ir raižiniai, įkvėpti lietuvių dainų, patarlių ir gyvybės medžio, atspindi ne tik asmeninius prisiminimus, bet ir kolektyvinę kultūros atmintį. „Tradicija nėra skirta vien akademikams – ji turi tarnauti būsimoms kartoms“, – įsitikinęs jis. Per muges, parodas ir edukacijas Klaidas neša lietuvišką paveldą į pasaulį, primindamas, kad net moderniame amžiuje rankų darbas ir šaknys išlieka neįkainojami.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama