Sigitas Tamulis - istorinių knygų sergėtojas

Tyla. Tik laikrodžio tiksėjimas ir švelnus popieriaus šnaresys virpina erdvę. Vilniaus universiteto bibliotekos restauravimo skyriuje, apsuptas senų foliantų ir subtiliai kvepiančios odos, dirba žmogus, kurio rankose atgimsta šimtmečius menančios knygos. Sigitas Tamulis - istorinių knygų sergėtojas. Kiekvienas prisilietimas čia turi prasmę – ne tik techninę, bet ir kultūrinę, net sakralią.

Retai sutinkama profesija, amatas su viduramžių dvasia ir šimtmečių istorija – knygrišystė ir knygų restauravimas. Sigitas Tamulis – knygrišys ir restauratorius, tautinio paveldo meistras savo amatui atidavęs daugiau nei tris dešimtmečius. Kalbamės apie knygrišystės meną, kuris šiandien, skaitmeninės eros laikais, tampa vis retesniu ir vertingesniu.

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į knygrišystę?

Pradėjau studijuoti Vilniaus universitete bibliotekininkystę ir bibliografiją. Būdamas trečiame kurse, jau žinodamas bibliotekos skyrių darbą ir funkcijas, nutariau gilintis į knygų restauravimą. Buvau pirmosios laidos studentas, kai keitėsi specializacijos. Anksčiau buvo masinės bibliotekos, techninės bibliotekos ir vaikų literatūra specializacijos, o kai aš pradėjau, atsirado mokslinė techninė informacija, knygotyra ir kitos papildomos specialybės.

Restauratorių niekas specialiai neruošė – jie pasirengdavo pačiuose kolektyvuose. Buvo atsirenkami žmonės, turintys reikalingų gebėjimų: mokantys piešti, jaučiantys mastelį, turintys kantrybės, ramaus charakterio. Su labiau patyrusių restauratorių pagalba po truputį įsitraukiau į šią sistemą. Diplominį darbą parašiau apie Vilniaus universiteto bibliotekos restauravimo skyriaus darbo principus. Dabar dirbu jau daugiau nei 30 metų.

Knygrišystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma pakartotinė privilegija knygrišiams – pirmoji sudegė per Maskvos invaziją, kai sudegė Rotušė su magistrato knygomis. Tai buvo knygrišių prašymas, kad, kaip senais gerais laikais, jiems būtų suteikta privilegija užsiimti šiuo amatu. Tai nebuvo šiaip sau licencija – ji suteikdavo ir pareigas.

Kokias pareigas turėdavo knygrišiai senojoje Vilniaus amatų sistemoje?

Kiekvienas cechas nelaimės atveju turėjo gesinti gaisrus, ginti miestą nuo plėšikavimų. Karo atveju cechas turėdavo ginti tam tikrą miesto sienos dalį, už savo pinigus pirkti ginkluotę, kurią laikydavo Rotušėje. Taip pat negalėjai kištis į kito amato veiklą. Pavyzdžiui, jei knygos aptraukiamos oda, negalėjai pats įsidirbti odos, o paskui įrišti knygą – tai sukeldavo didelį konfliktą.

Privilegija buvo suteikiama tam, kad žmogus pasiektų tokį meistriškumo laipsnį, jog galėtų pragyventi iš specializuotos veiklos: knygrišys – iš knygų, žvakių liejikas – iš žvakių, kailių dirbėjas – iš kailių, puodžiai – iš puodų. Nelieka tokio „visų galų meistro“, kuris viską moka, bet nieko giliai neišmano.

Mokymasis viduramžių cechinėje sistemoje buvo grindžiamas ilgamečiu praktiniu darbo stebėjimu ir nuosekliu įgūdžių perėmimu iš meistro. Sistema buvo pakopinė – pradedi mokiniu, paskui tampi pameistriu, vėliau važiuoji į kitą cechą, pavyzdžiui, į Krokuvą. Į Krokuvą atvažiuodavo ir kitų Europos šalių knygrišiai – iš Niurnbergo ir kitur. Taip vykdavo inovacijų plitimas, informacijos apykaita, meistrystės mainai.

Pradėjęs nuo paprastų užduočių, per daugelį metų, keliaudamas per įvairias dirbtuves ir kaupdamas patirtį, galų gale tapdavo pameistriu, o vėliau – pilnateisiu meistru, turinčiu teisę mokyti kitus bei gaminti savarankiškus darbus.

Grįžęs į Vilnių, turėdavai per tam tikrą laiką įrišti šešias knygas ceche, kad visi matytų, ką gali ir kokias naujoves atneši. Tai vadinama meistro štrichu arba šedevru. Pagal šį darbą meistrai nuspręsdavo, ar priimti tave į cechą.

Kaip susikūrė Vilniaus knygrišių gildija?

Kai prasidėjo Lietuvos atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas, išaugo susidomėjimas praeitimi. 2002 metais Švedijos ambasada pakvietė šešis atstovus iš Lietuvos, šešis iš Latvijos ir šešis iš Estijos į Leksando amatų mokyklą, į tokius vasaros kursus. Ten pirmą kartą susipažinau su studentų rekonstrukcijų ir kūrybinių darbų parodomis, pamačiau, kaip organizuojamas darbas, kokie naudojami įrankiai. Tai paskatino domėtis rekonstrukcijomis. Grįžę įkūrėme Vilniaus knygrišių gildiją.

Vilniaus knygrišių gildija buvo įkurta 2003 m. gegužės 22 d. Jos steigėjų branduolį sudarė didžiųjų Vilniaus bibliotekų knygrišiai ir restauratoriai. Vėliau prie gildijos prisijungė ir kitų sričių atstovai, glaudžiai susiję su knygrišystės amatu. Steigėjus įkvėpė istorinė Vilniaus knygrišių cecho tradicija. Nors tiksli cecho įkūrimo data nėra žinoma, manoma, kad jis veikė jau XVI amžiuje.  

Deja, per XVII a. viduryje vykusį Tvaną žuvo Vilniaus magistrato bei visų miesto cechų knygos, todėl negalima nuosekliai atkurti cecho veiklos iki 1655 metų. Vis dėlto istoriniai šaltiniai leidžia teigti, kad knygrišių cechas jau buvo įsikūręs anksčiau. Seniausias išlikęs dokumentas – 1664 m. karaliaus Jono Kazimiero privilegija Vilniaus knygrišių cechui, o po metų, 1665-aisiais, buvo patvirtintas cecho statutas.   

Cechas veikė iki 1893 metų, kai dėl augančios pramonės ir besikeičiančių gamybos struktūrų visi tradiciniai amatų cechai buvo panaikinti. Šiandien atkurtoji Vilniaus knygrišių gildija tęsia viduramžiais užsimezgusias amatų gildijų ir cechų tradicijas, tačiau dabartinė jos veikla orientuota į kultūrinę ir edukacinę misiją, ne į ekonominius tikslus.

Kaip kito amatų vertinimas laikui bėgant?

Po padalijimų, kai įsigalėjo carinė Rusijos valdžia, Anglijoje prasidėjo menų ir amatų judėjimas. Jie teigė, kad manufaktūrinis daiktas nebėra mielas, unikalus, kad reikia grįžti prie amato, kad atsirastų daikto estetika, meilė tam daiktui. Viduramžiais amatas ir menas buvo neatskiriami. Vėliau, atsiradus mašininei gamybai, jie išsiskyrė – menas tapo tarsi aukštesniąja privilegija, o amatininkas laikytas neišprususiu.

Antanas  Žmuidzinavičius ir kiti vilniečiai tapytojai įkūrė piešimo ir braižybos kursus, kad paprasti amatininkai įgautų supratimą, kaip padaryti brėžinį ar eskizą. Vėliau, sovietmečiu, atsirado teminės šventės: „Kalvių kalvis“, „Puodžių puodžius“ ir kitos. Viskas taip vyksta iki Sąjūdžio, kai atsiranda tarybinio liaudies meistro sąvoka, o vėliau – rekonstruktorių judėjimas, susidomėjimas istoriniais amatais.

Restauravimo skyriuose dirba įvairiausių gebėjimų ir išsilavinimų žmonės. Tai turi privalumų – jei kas nors studijavo lotynų ar graikų kalbą, gali padėti dirbant su rankraščiais ta kalba. Jei žmogus turi pojūtį amatui, moka dirbti rankomis, tai labai vertinama. Chemikai supranta vidinius procesus, istorikai – daiktų istorijos kontekstą, dailės akademijos auklėtiniai išmano grafiką, popieriaus laikmenas, įvairias technikas.

Kaip tampama knygų restauratoriumi šiandieninėje Lietuvoje?

Žinote, kiekviena knyga – tai mažas stebuklas. Aš matau ne tik popieriaus lapus ar odą – matau istoriją, kuri slypi juose. Kai dirbu su šimtamete knyga, jaučiu atsakomybę prieš jos kūrėjus ir būsimus skaitytojus. Tai ne tik techninis darbas – tai misija išsaugoti mūsų kultūrinį paveldą. Knygrišystė – tai tiltas tarp praeities ir ateities.

Šiandieninėje Lietuvoje restauratoriaus virsmas meistru primena viduramžišką sistemą. Iš pradžių neturi jokios kategorijos, tiesiog dirbi su vadovu, kuris stebi ir pataria. Vėliau – pakopinė hierarchija. Kas penkerius metus gali kelti kategoriją arba ją tvirtinti. Kultūros ministerijoje veikia restauratorių taryba, vertinanti pateiktą dokumentaciją, ir nuo kategorijos priklauso atlyginimas.

Tai kaip viduramžiuose – pradedi mokiniu ir augi, kol pasieksi lygį, nuo kurio priklauso, kokio sudėtingumo ir senumo knygas gali restauruoti. Pirmos kategorijos restauratorius gali vadovauti kitiems, turėti žemesnės kategorijos restauratorių komandą, kurią prižiūri ir moko.

Dailininkai turi meninį matymą, kūrybiškumą, tačiau kūryba kartais yra slidus reikalas. Žmogus gali teigti, kad taip jautė pasaulį ir atskleidė jį per medžiagą – tai filosofija, bet kartais ir daug „vandenėlio“, nes galbūt tiesiog neturėjo tinkamų medžiagų, nemokėjo technikos įgūdžių ar trūko įrankių.

Mūsų, restauratorių, darbas kitoks – mes nesirašome po restauruojamu kūriniu. Jei restauruoji Pablo Picasso kūrinį, nepasirašysi „restauravo Sigitas Tamulis“. Tai viena iš priežasčių, kuri mus pristabdo nuo kūrybiškumo demonstravimo. Kita vertus, ir mūsų darbe kūryba susijusi su technologija – čia reikia nestandartinio mąstymo, nes kartais nežinai, kaip veikti, ir turi surasti sprendimą.

Kokią reikšmę turėjo knygrišystė istoriniam Vilniui?

Knygrišystė rodo, kad Vilnius buvo skaitantis miestas. Ji liudija, kiek tuo metu žmonės skaitė, kas buvo užsakovai – daugiausia bažnyčia, didikai. Vilnius buvo viena iš kunigaikščio rezidencijų, su Bona Sforca čia atkeliavo visa Italijos dvaro aplinka, atsirado opera ir knygos.

Didikai galėjo turėti asmeninį knygrišį – pavyzdžiui, Radvilos turėjo meistrą, kuris žymėdavo karūnėle, tai istorikai išsiaiškino iš inventorinių knygų. Bet cechas aprūpindavo visą miestą.

Per knygrišių gildiją atsvėrėme kūrybinę pusę – dalyvavome knygų mugėse su renesansine apranga, puošdavome stendus, demonstruodavome knygų rišimą, rengėme meninės knygrišystės parodas. Taip mes atsiskleidžiame per meną, bet amatas yra giluminis – jam reikia laiko, jo neišmoksi iš oro. Tai viena iš esminių restauratoriaus savybių.

Gildijoje restauratoriai susijungė dėl amato ir taip praplėtė savo akiratį, išvengdami tunelinio matymo. Viena iš paskatų rinktis istorinių knygų rišimą buvo žinių trūkumas. Tik po 20-30 metų darbo gali sulaukti objekto, kuris atitiktų tavo kvalifikaciją ir kurio pažeidimas reikalautų tavo įsikišimo, nes bet koks prisilietimas yra invazija.

Kalbate apie knygų rekonstrukcijas. Ar galite paaiškinti, kas tai?

Pirmos kategorijos restauratorius turi mokėti pagaminti tam tikro laikotarpio rekonstrukciją. Pradėjau rinkti medžiagą šioms rekonstrukcijoms, nes nebuvo mokymo programos. Buvau vienas pirmųjų, kuris pradėjo jas kurti.

Iš nuotraukos ar iliustracijos knygoje sunku suprasti visumą, todėl svarbu vizualiai parodyti, leisti pačiupinėti rekonstrukciją. Parašiau prašymą Kultūros tarybai apie senųjų amatų dirbtuves. Vilniaus savivaldybė skyrė dirbtuvę Arklių gatvėje lengvatinėmis sąlygomis, kad populiarintume šiuos amatus.

Šiuo metu kuriu XV amžiaus knygos rekonstrukciją, kurios originalas saugomas mūsų bibliotekoje. Tam reikia prieigos prie fondo – rašome prašymą, nurodome argumentus, fotografuojame leidinį, viršelį, įspaudų žymes.

Reikia ištraukti grafiką, išvalyti foną, kad būtų galima padaryti štampą ar graviruotą plokštelę. Ant popieriaus viskas yra dvimatis, lygus, o kai spaudžiama į odą, linijos susispaudžia. Todėl reikia praplatinti, paruošti bandomąją cinko ar magnio plokštelę, išbandyti, ar reikia platinti linijas. Tada gaminame žalvarinį spaudą, kotelį, medinę rankeną ir galime daryti rekonstrukciją.

Per ilgą laiką sukaupėme daug instrumentų. Viduramžiais, mirus meistrui, įrankiai pagal testamentą atitekdavo našlei, kuri būdavo priimama į Vilniaus knygrišių cechą – tai buvo didžiulis turtas. Štai šis konkretus spaudas yra gotikinis, su gotikine kompozicija. Įdomu stebėti, kaip tas pats spaudas pereina į renesansinę kompoziciją.

Kuo skiriasi knygos rekonstrukcija nuo replikos?

Tai esminis skirtumas, kurį būtina suprasti. Replika yra tiksli daikto kopija, dažnai naudojama, kai yra didelis turistų srautas. Pavyzdžiui, galima pagaminti papuošalą ar kitą mažą objektą, kuris bus identiškas originalui.

Tuo tarpu rekonstrukcija – tai visiškai kitoks požiūris. Rekonstrukcijai svarbus medžiagiškumas – oda turi būti pagaminta pagal to amžiaus technologiją: ne chrominė, kokia naudojama nuo XIX a., o alūninė arba riebalinio rauginimo. Jei naudojama zomša – ji turi būti išrūkyta dūmais, kaip buvo daroma XII amžiuje. Viršeliai gaminami ne iš faneros, o iš ąžuolo ar buko medienos.

Puikus pavyzdys – tai, ką darė vienas Rusijos oligarchas su A. Puškino ir M. Lermontovo kūriniais. Jis pirko rankomis pagamintą popierių Prancūzijoje, pagal seną technologiją, poligrafijos muziejuje paėmė XIX a. šriftą, surinko ir atspausdino. Tokiame popieriuje net matosi įdubos nuo šrifto – vienas toks egzempliorius kainuoja apie 25 000 dolerių.

Replika daroma ir su pažeidimais. Jeigu nėra segtuvo vienoje vietoje, vadinasi, jo ir nėra replikoje. Jeigu kažkas nudilę, turi būti nudilę. Jeigu buvo grandinė ir ji išlupta, tai taip ir paliekama. Net jei žinai, kad ten buvo grandinė, jos nekuri. Jei yra žymės, kad buvo apdegę, taip ir paliekama.

Rekonstrukcija labiau skirta atkartoti technologiją, stilistiką, išmokti daryti tyrimą. Pradedi nuo vizualios apžiūros, fotografijos, o tada eina pagaminimas. Tai panašiau į restauratorių ar amatininkų ruošimą.

Rekonstrukciją galima daryti net iš monografijų – niekas manęs neįleis į muziejų paimti originalą, bet turint monografiją, brėžinius, galima atkurti knygrišystės technologijų istoriją. Tai laisvesnis procesas, nors geriau, kai gali remtis konkrečiu objektu.

Komunikacijos specialistai prilygina visą supančią aplinką - laikmenai, o žmogaus paliktus veiklos pėdsakus – informacijai. Mes turime pirminį šaltinį, pavyzdžiui, kai iš saugyklų atnešame seną knygą. Publikacijos ir tyrimai apie tą knygą – tai antrinis šaltinis arba, kaip informatikai sako, ženklai.

Tada ateina patirtis, kai padarai rekonstrukciją – tai jau tretinė informacija, nes pagaminamas konkretus daiktas. Ketvirtinė informacija jau yra meistro įgyta patirtis. Ir čia slypi paradoksas – kai meistras miršta, miršta ir jo patirtis.

Tai amatų mokymasis tampa kultūros išsaugojimo forma?

Būtent! Japonijoje šventyklų rekonstrukcija vyksta taip: patyręs meistras su mokiniais išardo seną šventyklą ir stato naują. Tie mokiniai, kai pasensta, jau su savo mokiniais statys šventyklą iš naujo. Šitaip technologija perduodama iš kartos į kartą.

Įdomu tai, kad Japonijoje jei pagaminamas brokas – puodeliai ar kardas – jis sunaikinamas, nes taip būtų perduodama bloga informacija. Ten meistro patirtis laikoma paveldu, o pas mus paveldu laikomas tik daiktas.

Kaip vyksta metalinių elementų rekonstrukcija ir su kokiais iššūkiais susiduriate ieškodamas autentiškų medžiagų?

Tai kolektyvinis darbas, kurį vienam žmogui sunku atlikti. Turiu dvi teologines knygas su alūnine oda ir penkiais metalo apkalais. Rekonstrukcijai reikia ne tik juvelyrinio darbo su akmenimis – penki žmonės per mikroskopą tyrinėjo technologijas: graviravimą, štampavimą, liejimą, štechelių naudojimą.

Kartais matosi, kad skirtingos detalės pagamintos skirtingose dirbtuvėse. Viduramžiais vienas meistras negalėjo visko padaryti – knygrišys pirkdavo apkalus iš kitų meistrų.

Pavyzdžiui, romaninio stiliaus XIII-XIV amžiaus knygos rekonstrukcijai naudojau alūninę odą su kiaušinio tryniu, kuri turi gelsvą atspalvį, ir alūninę odą be kiaušinio trynio, kuri visiškai balta. Darydamas XIII amžiaus rekonstrukciją, turiu atkurti autentišką medžiagiškumą, todėl užsisakau tokias medžiagas iš Prancūzijos.

Yra ir įdomių istorijų. Štai čia – zomšas iš Aliaskos, elnio oda, smegenų rauge išmirkyta, suminkštinta ir išrūkyta. Ji kvepėjo kaip rūkyti gaminiai, tarsi kokios dešros, tas kvapas išsilaikė kokius dvejus metus. Tai buvo labai populiari medžiaga viduramžiais – iš jos siūdavo pirštines, kelnes, nuskusdavo iki ploniausio sluoksnio, taip pat naudojo knygoms.

Dėl tvarumo ir siekiant neskatinti medžioklės, ne Amerikos piliečiams draudžiama siųsti gyvūnų odas. Mano draugo draugas, gyvenantis Niujorke, užsakė tą odą Aliaskoje internetu. Lėktuvėlis, kuris skraido kasdien veždamas paštą, pristatė odą. Deklaracijoje, siekiant išvengti problemų, vertę nurodė tik 20 dolerių, nors tikroji kaina žymiai didesnė, ir užrašė „odos gabaliukai naujametiniams rankdarbiams“. Man tie gabalai kainavo beveik mėnesio stipendiją!

Ar šiandien tradicinė knygrišystė dar aktuali, kai tiek daug skaitmeninių formatų?

Situaciją palyginčiau su fotografijos atsiradimu – visi manė, kad portretinė tapyba išnyks, nes niekas nenutapys tiksliau už fotografiją. Tačiau ši veikla perėjo į kitą lygmenį. Taip ir knygrišystė virto prabangiais įrišimais arba vadinamaisiais „fine binding“ darbais, kurie pristatomi pasaulinėse parodose ir kainuoja po 20 tūkstančių.

Tradicinė knyga pereis į aukštesnį lygį, kai skaitmeninės pradės nykti. Jei žiūrėsime į keletą šimtų metų į priekį, kils problema su XIX amžiaus knygomis, kurių popierius turi daug lignino rūgšties ir tiesiog byra, nes molekuliniai ryšiai neatlaiko.

Inkunabulai yra ekologiški daiktai su geru popieriumi, geru vandeniu, oda pagaminta meistrų – jie gali išgyventi 500 metų, jei nebuvo gaisro ar užpylimo vandeniu. Bet su šiuolaikinėmis knygomis, kurias laikome menkavertėmis, ateityje bus problema.

Atėjus dirbtinio intelekto, skaitmenizacijos ir virtualių technologijų laikams, reti fiziniai daiktai taps dar vertingesni. Šiuolaikinio meno muziejai jau susiduria su panašiomis problemomis – kaip išsaugoti performansų kūrinius, pagamintus iš laikinų medžiagų.

Restauratoriai ir chemikai suka galvas, kaip išsaugoti pirmuosius tokius darbus, kurių vertė dabar siekia šimtus tūkstančių. Taip bus ir su knygomis – kuo rečiau mes jas matysime kasdieniame gyvenime, tuo didesnę kultūrinę ir materialinę vertę jos įgaus.

Restauracija nėra tik techninis darbas – tai atspindi ir mūsų santykį su kultūros paveldais, jų išsaugojimo būtinybę. Sigitas Tamulis dažnai akcentuoja, kad šiandien, kai globalizacija ir modernūs technologiniai sprendimai įtakoja mūsų kasdienybę, svarbu ne tik atkurti senus daiktus, bet ir užtikrinti jų tvarumą ateities kartoms.

Aš tikiu, kad mūsų darbas – tai ilgalaikis procesas, kuriame kiekvienas sprendimas turi savo įtaką ateičiai. Tai tarsi kultūrinės atsakomybės pareiga. Kiekvienas restauravimo projektas turi ilgalaikį poveikį ne tik kultūros paveldui, bet ir visai bendruomenei. Pavyzdžiui, kai restauruojamos senos knygos, tai ne tik leidžia išsaugoti žinias, bet ir prisideda prie šiuolaikinės kultūros tvarumo.

Šiandien mūsų atsakomybė yra ne tik rūpintis kultūros paveldu, bet ir užtikrinti, kad jis išliktų gyvas ir atviras, kad ateities kartos galėtų jį patirti ir suprasti.

Tylus kampas bibliotekos dirbtuvėje. Šviesa krenta ant darbo stalo. Knyga vėl atgyja – žingsnis po žingsnio, siūlė po siūlės. Palikdamas meistrą jo dirbtuvėje, stebiu rankose laikomą neįprastai gražiai įrištą knygą – rekonstrukciją, kurioje įamžinta šimtmečių senumo technologija. Tai ne tik istorijos fragmentas, bet ir gyvas įrodymas, kad kai kurie amatai, nepaisant technologijų amžiaus, išlieka nepakeičiami ir nepamainomi, kai kalbame apie kultūros paveldo išsaugojimą.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama