Tarp teatro ir liaudies raštų: prof. Valerijus Panasiukas apie tautinio paveldo įtaką

Įeinu į šviesų, knygomis apkrautą butą. Sienos nukabintos paveikslais – spalvingais, dramatiškais, tarsi tyliai šnabždančiais apie teatrą net tada, kai niekas nekalba. Profesorius jau laukia. Ramus žvilgsnis, tiksli aristokratiška laikysena, ir vos pastebimas šypsnys lūpose – Valerijus Panasiukas iš karto primena žmogų, kuris gyvena menu ne tik kaip profesija, bet ir kaip būties forma. Pasisveikiname, jis kviečia sėstis, ir vos pokalbiui prasidėjus, su tam tikru teatrališku lengvumu sako:

– Leiskite trumpai pristatyti save – esu Valerijus Panasiukas – teatro kritikas, meno istorijos daktaras, Kijevo nacionalinio kultūros ir menų universiteto profesorius... 

Ukrainiečių kultūrologas, meno teoretikas, pedagogas. Meno istorijos daktaras. Ukrainos nacionalinės teatro darbuotojų sąjungos narys. Nuo kovo pabaigos gyvena Vilniuje. Iš Lietuvos jis tęsia savo akademinę veiklą – dėsto nuotolinį kursą apie XX–XXI a. pasaulio teatro fenomenologiją. „Taip, aš esu pabėgėlis“, – sako jis atvirai. Tačiau vilties grįžti į Kijevą nepraranda, nors kol kas universiteto vadovybė pataria to nedaryti.

Kai profesorius Valerijus Panasiukas kalba apie meną, atrodo, kad pati erdvė aplink jį prisipildo gyvybės. Jo balsas keri - nuo pirmųjų vaikystės įspūdžių Ukrainos kaimuose iki šiuolaikinio teatro plakatų Vilniuje. Kalba ramiai, bet akyse dega aistra. Jo rankos, rodančios įsivaizduojamus raštus ore, liudija gilų ryšį su tema, kuri šiandien aktuali kaip niekada: kaip išsaugoti tautinį paveldą keičiantis pasauliui?

Valerijaus Panasiuko istorija yra lyg įspūdinga mozaika – pradėjęs kaip rusų kalbos ir literatūros mokytojas, šiandien jis yra teatro kritikas, meno istorijos daktaras ir Kijevo nacionalinio kultūros ir menų universiteto profesorius. Tačiau šis akademinis titulas slepia neramią ir ieškančią sielą – žmogų, kuris save vadina „sabotuotoju ir multitaskeriu“.

Pasakojimas apie nepaprastą kelią nuo filologijos iki menotyros, nuo Ukrainos iki Lietuvos, nuo akademinio tyrinėjimo iki kūrybos atskleidžia, kaip meilė menui peržengia sienas ir kuria tiltus tarp kultūrų. Kaip nykstantys amatai gali tapti raktu į tvarią ateitį, jei juos pritaikysime šiuolaikiniame pasaulyje, derindami senąsias žinias su naujomis aplinkosaugos iniciatyvomis. Mintys apie tautinio paveldo išsaugojimą, aplinkosaugą ir nykstančius amatus ekologinių iššūkių akivaizdoje primena, kad praeitis ir ateitis glaudžiai susijusios.

Jūsų kelias į menotyrą gana netipiškas. Kaip iš filologijos pasukote į teatro ir meno pasaulį?

Tikrai taip, save laikau savotišku „diversantu“ ir universalistu. Pradėjau kaip rusų kalbos ir literatūros mokytojas, baigęs Sumų pedagoginį institutą. Vėliau kažkaip atsidūriau visiškai kitoje – menotyros – teritorijoje.

Tyrinėjau Italijos operą ir jos funkcionavimą Ukrainos kultūroje, domėjausi teatro komunikacija, o galiausiai pradėjau rašyti apie dailininkus. Taip natūraliai tapau menotyrininku. Tiesa pasakius, meną visada mylėjau – tikriausiai tai susiję su vaikystės įspūdžiais iš teatrų, muziejų. Norėjau papasakoti apie tuos menininkus, kurių kūryba man artima. Mano santykis su menu – tai meilė ir dėkingumas.

Kalbant apie Jūsų paties kūrybą – kaip nuo menotyros priėjote prie koliažų kūrimo?

Tai buvo gana netikėta. Vienu metu bandžiau tapyti, bet greitai šią sritį mečiau – pasirodė „nešvaru“. Vėliau, ištikus gyvenimo ir amžiaus krizei, pradėjau kurti koliažus – tai buvo savotiška meno terapija. Kirpau, klijavau, kūriau, o paskui – taip pat netikėtai viską baigiau. Visus savo koliažus atidaviau žinomam dailės muziejui Ukrainoje ir ilgam apie tai pamiršau.

Ir vis dėlto grįžote prie kūrybos?

Taip, gana netikėtai 2023 metais vėl pajutau norą kurti – grįžo poreikis dėlioti koliažus, kompozicijas. Stebėdamas šiuolaikinį Lietuvos teatro gyvenimą, pradėjau kurti teatrinius plakatus.

Man teatras ir plakatas – tai nykstantis menas, kuris pamažu išeina iš miesto kasdienybės. Tačiau tai ir galimybė įgyvendinti savo režisūrines svajones – juk plakatas atspindi unikalų požiūrį į muzikos ir teatro kūrinį, ypač operą.

Ar galėtumėte papasakoti apie savo sėkmę Lietuvos teatro plakatų konkurse?

Viskas nutiko labai netikėtai. Dalyvavau nacionaliniame teatro plakatų konkurse – mano plakatas Umberto Giordano „Andrė Šenjė“ buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Tai buvo ir siurprizas, ir didžiulis džiaugsmas. Bet tuo pat metu suvokiau, kad pasukau pavojinga kryptimi – pradėjau kartoti tą patį metodą, o tai jau virsta kliše. Menininkas turi nuolat ieškoti, atsinaujinti.

Lietuva man visada buvo teatro šalis, o Vilnius – viena iš Europos teatro sostinių. Susipažinęs su šiuolaikiniu Lietuvos teatru, atradau daugybę įdomių menininkų: Rimą Bičiūną – vaizduojamojo meno klasiką, Juliją Skuratovą – aktyvią teatro menininkę bei Angelę Fišaraitę-Šakalienę – gryno „naivaus“ arba „savaitgalio meno“ atstovę.   

Apie visus juos rašiau su didele meile ir nuoširdumu. Ypač ryškus buvo susitikimas su Angele – jos kūryba mane suvedė su Jonu Rudzinsku, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininku. Mūsų požiūriai sutapo, radome bendrą interesų lauką.

Jus domina ir liaudies menas. Iš kur kilo šis susidomėjimas?

Liaudies menas man visada buvo artimas. Gimiau ir pirmus 10 metų gyvenau Vakarų Ukrainoje – Galicijoje, Bukovinoje, Polesėje. Todėl šventės – Kalėdos, Velykos, siuvinėti marškiniai, medžio dirbiniai ir garsioji Huculų keramika – buvo mano kasdienybės dalis.

Vėliau atsidūriau Sumuose – tai labai savita istorinė ir kultūrinė sritis. Ten persipynė skirtingi regionai: Sloboda Ukraina, Siverskio kraštas, Poltava. Visi jie radikaliai skyrėsi nuo mano vaikystės kraštų, bet taip pat tapo man svarbūs – čia buvo kiti siuvinėjimo raštai, kitokie rankšluosčiai, kita keramika.

Šis susidomėjimas liaudies menu niekada neišblėso. Tačiau laikui bėgant pastebėjau liūdną tendenciją – laikydamiesi tradicijų, meistrai vis dažniau į savo kūrinius įmaišydavo elementų iš masinės kultūros.

Kaip vertinate liaudies meno padėtį Sovietų Sąjungos laikais ir po nepriklausomybės?

Sovietmečiu liaudies menininkai Lietuvoje ir Ukrainoje buvo remiami, jų darbas skatinamas. Ukrainoje išliko amatų centrai – kaip Opishnios keramika Poltavos srityje, ar Slobodos siuvinėjimo tradicijos.

Tuo pat metu vyko ir gilus tyrimas – siekta suprasti, kokie kultūriniai kodai būtini tautinei tapatybei išsaugoti. Šie kodai buvo perduodami iš kartos į kartą – jie padėdavo ukrainiečiui ar lietuviui atpažinti tai, kas sava, pažįstama, kas dera su jų pasaulėžiūra.

Po nepriklausomybės atkūrimo liaudies menininkų sąjungos dar veikė, bet neteko to, ką vadiname valstybės parama. Jų egzistencija ir išlikimas tapo pačių meistrų rūpesčiu. Kartais ištisos liaudies meno židiniai, gyvavę šimtmečius, tiesiog ėmė nykti.

Ar pastebėjote kokius nors teigiamus pokyčius?

Taip, įdomu tai, kad tuo pat metu augo susidomėjimas ir kainos liaudies meno kūriniams, ypač tiems, kurie sukurti prieš daugelį metų. Ukrainoje kai kurios liaudies meno vertybės, pavyzdžiui, Kosovės keramika, šiandien kainuoja beprotiškus pinigus. Gerai pamenu laikus, kai puodai, lėkštės ar koklinės plytelės kainavo centus. Dabar jų vertė išaugo. Be to, kiekvienas kūrinys pradėtas sieti su konkrečiu autoriumi.

Tai liudija apie didesnius kultūrinius pokyčius pačiame liaudies mene, kuris iš prigimties turėtų būti anonimiškas ir tęsti tradicijas. Kita vertus, autorystė suteikia tam tikrą išskirtinumą ir vertę kūriniui. Tai dviprasmiškas procesas.

Viskas, ką pavyko surinkti, dabar saugoma vietovėse, kurios dėl karo, deja, tapo fronto zonomis. Daug ką įsigijau Sumų turguje. Kurį laiką mane labai domino tai, ką vadinau „liaudies kokybe“ – Lietuvoje, kiek suprantu, taip pat yra tokio paveldo.

Įvairovė didžiulė – staltiesės, servetėlės, rankšluosčiai, audiniai. Kai kurie jų – didžiulės, sunkios antklodės su geometriniais ornamentais. Vieną tokį, su lietuvišku ornamentu, įsigijau Vakarų Baltarusijoje. Metams bėgant surinkau ištisą šių audinių kolekciją.

Vienu metu supratau, kad šie audiniai su griežta vertikalia spalvų kaita puikiai dera su senomis šeimos fotografijomis. Juk fotografijos menas šiandien smarkiai smuko – dabar visi fotografuoja, nepriklausomai nuo rezultato. O kadaise fotografavimas buvo svarbus įvykis kiekvienam žmogui ir šeimai.

Man patinka jungti šias dvi tradicijas – liaudies meną ir senąją fotografiją. Tai du skirtingi, bet įdomūs kultūriniai kodai, kurie kartu sukuria naują prasmę ir estetinę vertę.

Kokia, Jūsų manymu, liaudies meno ateitis globalizacijos amžiuje?

Manau, kad liaudies menas išliks, bet transformuosis. Jis visada buvo gyvas, kintantis reiškinys, atspindintis žmonių gyvenimą. Šiandien matome, kaip tradiciniai elementai įsilieja į šiuolaikinį dizainą, madą, interjerą. Svarbu išsaugoti autentiškumą, tą dvasinį kodą, kuris leidžia mums atpažinti savo kultūrines šaknis.

Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje turime puikių pavyzdžių, kai jauni menininkai interpretuoja liaudies meno tradiciją. Tai teikia vilties. Juk kultūra – tai tiltas, jungiantis ne tik praeitį su dabartimi, bet ir skirtingas tautas. Mano paties kelionė tarp Ukrainos ir Lietuvos kultūrų tai patvirtina.

Jūsų dėmesys krypsta į tradicinį meną, tačiau jame įžvelgiate ir mažiau pastebimų aspektų. Pavyzdžiui, minėjote „brakaro“ raštus...

Taip, iškėlėme aktualų klausimą: kada „rušnyką“ - rankšluostį galima laikyti meno kūriniu? Ilgą laiką, siuvinėti 1950–60-aisiais, jie buvo vertinami kaip beskonybės ir sovietinio „brakaro“ pavyzdys. Brakaras – garsi parfumerijos įmonė, kurios muilas buvo labai populiarus. Į jį reklaminiais tikslais dėdavo siuvinėjimo raštų pavyzdžius, kurie vėliau pasklido po Ukrainą ir buvo naudojami siuvinėjant rankšluosčius.

Įdomu, kad vieną tokį audinį su „brakaro“ ornamentu radau Kalvarijos turguje. Atpažinau raštą – mano akis jau buvo išmokusi atskirti lietuviškus geometrinius ornamentus. Bet šis „brakaro“ raštas buvo visiška staigmena! Kai trečią kartą grįžau derėtis dėl kainos, man tiesiai pasakė: „Ko jūs deratės? Juk suprantate, kad tai „brakaro“ raštas." Tada supratau – kultūrinis švietimas pasiekė net Kalvarijos turgaus prekeivius.

Jums ypač rūpi vadinamųjų „naiviųjų menininkų" kūryba. Kodėl ji tokia svarbi kultūros kontekste?

Liaudies dailininkus atrado palyginti neseniai. Tai buvo ne tiek atradimas, kiek vertybių pervertinimas – tai, kas anksčiau buvo laikoma beverte, tapo estetiškai svarbia kūryba. XX a. pradžioje dailėje prasidėjo naujo meninio žodyno paieškos, ir paaiškėjo, kad jo toli ieškoti nereikia – jis jau egzistuoja. Anri Ruso – prancūzų savamokslis dailininkas, primityvistas, Nikas Pirosmanis - pripažįstamas kaip vienas unikaliausių dailininkų, kūrusių Modernizmo dailės formavimosi periode, XIX ir XX amžių sandūroje ir dar keletas.

Svarbu pažymėti, kad tarp liaudies meistro ir naiviojo menininko negalima dėti lygybės ženklo. Pirmiausia todėl, kad liaudies meistras dažniausiai išlieka anonimu, tuo tarpu naivusis menininkas išlaiko savo individualumą – pasirašo darbus, atskleidžia savo autorystę.

Kokius naivaus meno kūrėjus atradote Lietuvoje?

Su Angele Fišaraite-Šakaliene susipažinome visiškai atsitiktinai. Sužinojau, kad ji – teatro režisierė, kuri vienu metu ėmėsi siuvimo, siūlo ir teptuko. Jos kūryba mane sužavėjo – tai tyras, skaidrus, nesugadintas menas, kuriame atsiskleidžia pagrindiniai naivaus pasaulėvaizdžio ir neprofesionalios dailės bruožai.

Kitas mano atradimas – Monikos Bičūienės kūryba. Supratau, kad ji – nacionalinis turtas, plačiai pristatomas vietinių meno tyrinėtojų, jos darbai eksponuojami geriausiuose Lietuvos muziejuose.

Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate siekdami išsaugoti šį unikalų paveldą?

Egzistuoja keletas rimtų problemų. Pirmiausia, naiviojo meno paveldėjimo, aprašymo ir išsaugojimo klausimas. Kaip Lietuvoje, taip ir Ukrainoje naivieji menininkai dažnai klaidingai priskiriami liaudies menui, jų darbai saugomi taikomosios dekoratyvinės dailės kolekcijose. Deja, nėra atskiro naiviojo meno muziejaus, kuris visapusiškai atskleistų šį kūrybos lauką.

Antra problema – kičas, kuris neretai užvaldo miestų muges, kur autentiškų kūrinių sunku rasti.

Trečia – šių kūrėjų kūrybos palaikymas. Neaišku, kaip jie gyvena, iš ko verčiasi. Dažnai menas jiems – tik brangus hobis.

Ketvirta – jų kūrybos tyrimas ir sklaida. Tuo turėtų rūpintis profesionalūs menotyrininkai, bet jie dažnai nežino, nuo ko pradėti. Trūksta mokslinių instrumentų šiai kūrybai aprašyti ir vertinti.

Galiausiai, pesimistiškai žvelgiant, liaudies menas gali būti pasmerktas ne tik dėl globalizacijos, urbanizacijos, bet ir dėl pasaulėžiūros unifikacijos, kuri veda prie tautinio kultūrinio kodo nykimo.

Pasakojate apie kultūrinę „įstrižainę“ per Ukrainą, iškeliate Poltavą ir Kropyvnyckį kaip ypatingus kultūros centrus. Kodėl būtent šie miestai, o ne, tarkim, Lvivas?

Kai pasakiau, kad norint pamatyti tikrąją Ukrainą reikia važiuoti į Poltavą ar Kropyvnyckį, o ne į Lvivą – tai buvo tam tikra provokacija, susijusi su mano projektu „Kultūrinė įstrižainė“, kuris apėmė mažiau žinomus Ukrainos miestus.

Lvivas – miestas, primenantis kitus Centrinės ir Vakarų Europos miestus. Sovietmečiu jis laikytas „užsieniu“, išsaugojusiu buržuazinės praeities bruožus. Norėjau atkreipti dėmesį į Poltavą ir Kropyvnyckį – miestus, svarbius Ukrainos kultūrai.

Poltava – tai vieta, kur susiformavo literatūrinė ukrainiečių kalba (Kijevo–Poltavos tarmė), kur Ivanas Kotliarevskis sukūrė pirmąjį profesionalų teatrą ir parašė poemą „Eneida“ bei pjesę „Natalka Poltavka“. Poltava taip pat išsaugo stiprias gastronomines tradicijas – tik čia prie barščių vis dar patiekiamos česnakinės „pampuškos“.

Kropyvnyckis – ukrainiečių profesionaliojo teatro lopšys, kur dirbo žymusis „Korifėjų“ teatras. Miesto pavadinimas kilęs iš Marko Kropyvnyckio – dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus, vieno iš teatro įkūrėjų. Šis miestas svarbus ir lenkų kultūrai – čia gyveno garsusis kompozitorius Karolis Šymanovskis, taip pat jo giminaitis, rašytojas Jaroslavas Ivaškevičius. Taip pat Kropyvnyckis susijęs su Tarkovskių šeima.

Įdomu, kad minite lietuvių kultūros pėdsakus Ukrainoje. Kokie jie ryškiausi?

Ukrainoje iki šiol išlikę stiprūs lietuviškos kultūros pėdsakai. Viena iš tokių vietovių – Siverščina, esanti pasienyje su Baltarusija ir Rusija. Yra ištisi kaimai, kuriuose paplitusios pavardės Litvin ir Labas. Turiu pažįstamą iš Kursko srities, kuris visą vaikystę nežinojo, ką reiškia jo pavardė Labas, nors pusė jo kaimo žmonių ją turėjo.

Jūsų pasakojimas apie kultūrines įtakas primena archeologinius kasinėjimus – aptinkate netikėčiausių kultūrinių sluoksnių. Gal dar keletą pavyzdžių?

Sumų srityje yra miestas Krolevecis, dar vadinamas lenkiškai – Korolevec. Jis buvo padovanotas vieno iš Lenkijos karalių sūnui – karalaičiui. Iki šiol ten išlikusi audimo tradicija – raudonai balti rankšluosčiai audžiami, o ne siuvinėjami. Raudona ir balta – esminės Lenkijos kultūros spalvos – ten išlaikytos iki šių dienų. Atrodytų, kur ta Abiejų Tautų Respublika, kur šiaurės Ukraina, besiribojanti su Rusija, bet štai – aiškūs kultūriniai pėdsakai.

Dar vienas įdomus reiškinys – Sumų srityje gyvenanti subkultūra, vadinama „goriūnais“. Pasirodo, jie – tarsi pasiklydę vikingai. Tokia išvada padaryta po to, kai į jų kaimus atvyko etnografinė ekspedicija iš Norvegijos ir Švedijos. Šie žmonės gyvena uždarai, kompaktiškai, ir jų buityje aptikta daug detalių, būdingų Skandinavijos tautų liaudies kultūrai: indai, ornamentika, spalvų deriniai, būsto vidaus struktūra – visa tai atkeliavę iš tolimos Šiaurės.

Kaip manote, kokia kultūros paveldo išsaugojimo ateitis šiuolaikiniame kontekste?

Kiekviena tauta šią problemą sprendžia savaip. Svarbus tampa kultūrų dialogas, įvairiapusis ir daugiasluoksnis keitimasis patirtimis, kuris vienu metu padeda ir išlaikyti tapatybę, ir atpažinti save kituose. Turėtume semtis patirties iš Europos – pavyzdžiui, Lenkijoje, mieste Kelcuose, veikia naiviojo meno muziejai. Prancūzijoje jų dar daugiau.

Nors šie menininkai neatitinka įprastų kūrybinių kriterijų, jų darbuose užkoduotas tautinis identitetas, nacionalinės kultūros kodas. Manau, atskiro muziejaus įkūrimas būtų svarbus ne tik kultūrine, bet ir nacionaline prasme – tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje.

Pokalbio pabaigoje – kas jums šiandien atrodo svarbiausia kultūros išsaugojimo kontekste?

Vienas iš šiuolaikinės Ukrainos kultūros iššūkių – tai suržykas, kalbinis hibridas, kuris plačiai paplitęs visoje šalyje. Šalia literatūrinės kalbos kasdienybėje dominuoja šis mišrus, pusiau rusų, pusiau ukrainiečių kalbos variantas. Tai akivaizdus rusiškos kultūros poveikio pavyzdys.

Šiandieninė tragedija, vykstanti Ukrainos teritorijoje, taip pat yra susijusi su kaimynystės faktoriumi. Žinoma, kultūriniai mainai visada vyko tarp tautų, kurios dabar yra priešingose pusėse. Tačiau mūsų pareiga – išsaugoti autentišką kultūrą, ją tyrinėti ir perduoti ateities kartoms, nepaisant visų iššūkių.

Jūs užaugote kultūriškai įvairiapusiškoje aplinkoje. Kaip ši patirtis jus formavo?

Kultūrinė įtaka visada egzistuos, net jei tautos kariauja. Pirmąją savo vaikystės dešimtį praleidau nedideliame kaime – Razvadove. Tai vieta su įdomia istorija – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, iki Austro-Vengrijos žlugimo, jame gyveno austrų bendruomenė. Kai atėjo Pilsudskis, austrai buvo iškeldinti, o kaimas dirbtinai apgyvendintas ukrainiečiais. Kartu ten atsikėlė ir lenkai.

Labai gerai prisimenu, kad geriausią sriubą mūsų kaime virdavo teta Zosia – lenkė. Gardžiausius barščius gamindavo mano močiutė, ukrainietė iš Voronežo, kurią visi vadindavo „voronežine hochluška“. O skaniausią šaltieną ruošdavo senelis Frankas – austras Georgas Frankas, vedęs ukrainietę ir, nepaisant Pilsudskio represijų, likęs tame kaime.

Mano klasėje, be lenkų, ukrainiečių ir atvykusių rusų, mokėsi čigonai, rumunai ir net vokiečiai. Nuo mažens buvau pripratęs prie kultūrinio margumyno ir sudėtingos kalbinės aplinkos. Net mokėjau šiek tiek lenkiškai – pakankamai, kad galėčiau paprastai susikalbėti.

Ar toks kultūrinis margumynas būdingas visai Ukrainai?

Kiekvienas Ukrainos regionas išskirtinis. Pirmiausia tai atsiskleidžia kalboje, įvairiuose dialektuose. Kai iš Lvivo srities atvykau į Sumus, daug ko nesupratau – kai kurie žodžiai man buvo visiškai nežinomi. Mokykloje greitai gavau pravardę „banderovcas“ – ne todėl, kad jie nekentė Banderos, o todėl, kad atvykėlis iš vakarų buvo laikomas svetimu. Ilgai reikėjo priprasti vieni prie kitų.

Šie skirtumai kyla ne tiek dėl mentaliteto, kiek dėl skirtingos buities, elgsenos modelių. Pavyzdžiui, atrodytų, per Velykas ar Kalėdas visur turėtų būti tas pats šventinis maistas, bet jis skiriasi.

Ukraina primena Vokietiją – be pagrindinio centro, bet su daugybe kultūrinių branduolių, kiekvienas jų kuria savo unikalų kultūrinį produktą. Nekarūnuotu kultūros centru laikomas ne Kijevas, o Lvivas, nors net patys Lvivo gyventojai kartais skeptiškai žiūri į šį statusą.

Devintajame dešimtmetyje atsirado „Stanislavskio efektas“ – judėjimas, kilęs Ivano Frankivsko mieste, kuris anksčiau vadinosi Stanislavu. Tos miesto kultūrinės aplinkos žmonės vadino save stanislaviečiais. Jie nesiorientavo nei į Lvivo, nei į Kijevo kultūrinį lauką, o į Vieną – buvusią Habsburgų imperijos sostinę. Jie jautėsi unikalūs, Lvivo ir Kijevo kultūrą laikė svetima, dirbtina.

Kita unikali erdvė – Odesa. Kartą sovietmečiu viena mergina iš Rusijos nustebo: „Tai čia – Ukraina?“ Jūreivis jai atsakė: „Mademoiselle, tai net ne Sovietų Sąjunga.“ Odesos kalbinė terpė, jos žodynas – nepanašūs nė į vieną kitą regioną. Galvojau, kad ją sukūrė rašytojas Isakas Babelis, bet iš tiesų ji egzistuoja realybėje – žmonių kasdienybėje. Gyva, margaspalvė, autentiška.

Ukrainiečių liaudies mene daug dėmesio skiriama gamtai, augalams. Ar galite papasakoti apie šį ryšį?

Ukrainiečių tautodailėje gamta – tai ne dekoracija, o gyva būtybė, partnerė. Pažiūrėkite į tradicinį siuvinėjimą – augaliniai motyvai čia ne šiaip gražūs piešiniai, o ištisa pasaulėžiūra. Kiekvienas augalas turi simbolinį: rūta – jaunystės, merginos, ąžuolas – stiprybės, aguona – grožio ir kartu trumpalaikiškumo. Mūsų protėviai per šiuos simbolius perduodavo žinias apie gamtos ciklą, apie tai, kaip gyventi harmonijai su aplinka.

Dar įdomiau tai, kad simboliai buvo ne tik dekoratyvūs – jie tarnavo ir kaip užkoduoti ekologinius žinynai. Pavyzdžiui, tam tikri raštai rodydavo, kokių augalų šaknis galima dažams, kokias – vaistams, o kokių geriau visai neliesti.

Ar ši tradicinė išmintis gali padėti spręsti šiuolaikines aplinkosaugos problemas?

Tradiciniame ukrainiečių ūkyje niekas nenueidavo veltui – viskas būdavo perdirbama, pakartotinai panaudojama, komposuojama. Tai puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, apie kurią šiandien tiek daug kalbama. Pavyzdžiui, audimo tradicijos medžiagos atliekos buvo panaudotos smulkiems dirbiniams, o visiškai susidėvėję audiniai – perdirbami į naujus.

Dabar matau, kaip jaunoji karta grįžta prie šių principų – Lvive, Kijeve atsidarė dirbtuvės, dirbama laikantis tradicinių technologijų, bet pritaikant jas šiuolaikiškai kontekstui. Ir tai nėra vien nostalgija – tai praktiškas būdas gyventi tvariau.

Kokius tvarius sprendimus siūlytumėte šiuolaikiniams liaudies meno kūrėjams?

Pirmiausia – grįžti prie vietinių medžiagų naudojimo. Tai ne tik ekologiška, bet ir kuria unikalių, vietai būdingą meno stilių.

Antra – atsigręžti į tradicinius gamybos būdus, kurie dažnai būdavo mažiau teršiantys. Nereikia naudoti šiuolaikinių įrankių, bet verta prisiminti, kaip mūsų protėviai gamindavo keletą, kaip apdorodavo medžiagą.

Trečia – vertės perdavimas, ne tik formos. Liaudies menas visada buvo apie santykį su aplinka, apie pagarbą medžiagą. Šiandien tai ypač svarbu – kurti ne tik gražius, bet ir prasmingus daiktus, kurių nebūtų išmetami po sezono.

Ir – edukacija. Turime mokyti jaunąją kartą ne tik technikų, bet ir filosofijos, kuri slypi už liaudies meno – kaip gyventi darnoje su gamta, kaip imti iš jos neišeikvojant.

Klimato kaita paveiks viską, įskaitant mūsų paveldą. Bet menas visada buvo adaptyvus. Jis keitėsi reaguoja į istorines dabartines liaudies karai, okupacijos, migracijos. Manau, kad jis prisitaikys ir klimato pokyčių.

Svarbiausia – išsaugoti ne tik formas ir technikas, bet ir ekologinę išmintį, kuri slypi už jų. Tradiciniame ukrainiečių pasaulėvaizdyje žmogus niekada nebuvo gamtos šeimininkas – greičiau jos dalis, svečias. Šis požiūris dabar reikalingas labiau nei bet kada.

Kaip karas paveikė ukrainiečių tapatybę?

2014-aisiais, prasidėjus karui ir aneksavus Krymą, vienas Ukrainos publicistas pasakė: "Turime būti dėkingi Putinui – jis padėjo mums tapti tauta." Nepaisant viso kultūrinio margumo, kiekvienas ukrainietis vis stipriau ėmė suvokti savo tapatybę. Tragedijos suvienija – tauta telkiasi, stiprėja nacionalinis identitetas.

Paradoksalu, bet nors Sumų srityje vyrauja suržykas – rusų ir ukrainiečių kalbų mišinys – karo metu net teritorinės gynybos savanorių buvo prašoma kalbėti ukrainietiškai. Net jei ta kalba netaisyklinga – svarbu buvo parodyti kultūrinį pasirinkimą.

Šis karas – tai ne dviejų tautų ar kalbų konfliktas. Tai dviejų civilizacijų susidūrimas – europinės ir vadinamojo „rusų pasaulio“. Ukrainiečiai, net jei to ir neišsako garsiai, mąsto europietiškai – tiek kultūros, tiek gyvenimo būdo, tiek pasaulio matymo prasme.

Todėl šį konfliktą reikia suvokti ne kaip primityvų genčių karą – kurį, beje, sąmoningai kursto ir išnaudoja Rusijos režimas – o kaip civilizacinį lūžį. Supratimo stoka čia sukelia daugybę nesusipratimų.

Kokius kultūrinius ryšius matote tarp Lietuvos ir Ukrainos?

Apie Vilnių galiu pasakyti – tai miestas, kuriame susilieja daugybė tautinių sluoksnių. Kai kultūrų ir kalbų daug, jos žmoguje suformuoja tai, ko kitaip išsiugdyti sunku – toleranciją ir gebėjimą priimti kitą, net jei jis nepanašus į tave. Man atrodo, kad lietuviai šią savybę turi labai stipriai išlavintą. Ypač tai jaučiasi Vilniuje, kuris visuomet buvo ir, man rodos, tebėra margaspalvis tautų ir kultūrų mišinys.

Lietuviai, palyginti su ukrainiečiais ar italais, yra visai kitokie. Jie primena Čiurlionio paveikslus – ramūs, gilūs, subtilūs. Galbūt lyginant su kitomis Baltijos tautomis tai dar labiau išryškėja. Mane žavi jų emocinis gilumas ir platus jausmų spektras – čia mes tikrai turime daug bendro.

Vienas iš man svarbių emocinio temperamento indikatorių – žmonių elgesys teatre. Kaip Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, pasibaigus spektakliui ar koncertui, nepriklausomai nuo jo kokybės, žiūrovai atsistoja ir ploja. Tai labai skiriasi nuo Rygos ar Rusijos – ten dažniausiai niekas nesikelia. O čia juntamas nuoširdus dėkingumas, išreiškiamas ne tik plojimais, bet ir atsistojimu, gėlėmis. Lietuvoje gėlių dovanojama daug.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama