Lietuvos miškų paveikslas: kas iš tiesų vyksta su mūsų šalies miškais

„Delfi“ aiškinasi, koks yra tikrasis mūsų šalies miškų paveikslas. Vis dėlto Valstybinės miškų tarnybos oficialiai miškų statistikai aplinkosaugos aktyvistai bando prieštarauti. Remiantis oficialiais duomenimis, dėl miškų ateities lyg ir nėra pagrindo nerimauti. Tačiau visuomenininkai laikosi visai kitos nuomonės ir aiškina, kad net plynai iškirstas miškas dokumentuose vis tiek laikomas mišku.

Oficialiai miškingumas Lietuvoje didėja

Valstybinė miškų tarnyba oficialiai skelbia, kad miško žemės plotas Lietuvoje yra 2210,4 (tūkst. ha). Nuo 2015 metų jis kasmet didėjo. Pavyzdžiui, 2015 m. šis plotas siekė 2179,9 (tūkst. ha).

Tuo metu miškingumo procentas, remiantis tarnybos duomenimis, nuo 2015 m. taip pat stabiliai didėja ir šiuo metu siekia 33,9 proc.

Tarnyba pateikia informaciją, kad, pavyzdžiui, 1948 m. Lietuvoje buvo 19,7 proc. miškų, o štai 1973 m. miškų buvo 26,4 proc.

Na, o dabar panagrinėkime miško žemės plotą pagal miškų grupes. Daugiausiai Lietuvoje yra IV grupės ūkinių miškų, kurie yra mažiausiai saugomi – 1647,9 (tūkst. ha). Toliau rikiuojasi III miškų grupė – 282,8, dar mažiau turime IIA miškų grupei priskiriamų miškų – 196,2 (tūkst. ha). IIB miškų grupei priskiriama 55,8, I grupei – 27,6 (tūkst. ha) miškų.

Anot Valstybinės miškų tarnybos atstovo Ūdrio Staselkos, pagal Miškų įstatymą, Lietuvos miškai skirstomi į grupes pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį.

I grupė – rezervatiniai miškai. „Tai yra valstybinių gamtinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esančių gamtinių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Ūkininkavimo tikslas – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti. Miško kirtimai, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir rezervatų nuostatuose numatytus atvejus, draudžiami“, – teigė Ū. Staselka.

II grupė – specialios paskirties miškai. Joje skiriami:

A – ekosistemų apsaugos miškai. Kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių miškai ar jų dalys, priešeroziniai miškai. Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai;

B – rekreaciniai miškai. Tai yra miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Kirtimus draudžiama vykdyti poilsiavimo sezono metu, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytus medynus.

III grupė – apsauginiai miškai. Tai yra genetinių, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių ar jų dalių, kultūrinių rezervatų miškai, atkuriamųjų ir genetinių sklypų, miško sėklinių medynų, laukų apsauginiai, apsaugos zonų miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Plynųjų pagrindinių miško kirtimų biržės plotas negali būti didesnis kaip 5 hektarai. Plynieji pagrindiniai miško kirtimai draudžiami nacionaliniuose parkuose, išskyrus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynus.

IV grupė – ūkiniai miškai. Tai yra miškai, nepriskirti I, II, III miškų grupėms. Šioje miškų grupėje skiriami:

A – normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai miškai. Ūkininkavimo tikslas – laikantis aplinkosaugos reikalavimų, formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną. Plynųjų pagrindinių miško kirtimų, išskyrus plynuosius sanitarinius miško kirtimus, biržės plotas negali būti didesnis kaip 8 hektarai. Draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai nacionaliniuose parkuose, išskyrus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynus;

B – trumpo kirtimo amžiaus plantaciniai miškai. Ūkininkavimo tikslas – greičiau išauginti kuo daugiau medienos. Tai yra miškai, kuriuose taikant spartaus auginimo technologijas auginami greitai augančių medžių rūšių medynai, kurių kirtimo amžius turi būti ne mažesnis kaip 15 metų. Šiems miškams gali būti priskiriami tik tos pačios amžiaus klasės medynai. Plantacinius miškus draudžiama veisti neplantacinių miškų kirtavietėse arba šių miškų žuvusių želdinių, žėlinių ir medynų vietose, miško aikštėse ir miško laukymėse.

Kurios savivaldybės miškingiausios, o kurios mažiausiai miškingos

Anot Ū. Staselkos, apie 52 proc. visų Lietuvos miškų priklauso valstybei, apie 42 proc. miškų yra privatūs ir dar apie 6 proc. – palikti restitucijos tikslams.

„Registrų centro 2024.01.01 duomenimis, privačių miškų savininkų buvo 241518“, – nurodė Ū. Staselka.

Remiantis Valstybinės miškų tarnybos statistika, medynų plotas Lietuvoje taip pat didėja ir šiuo metu jis siekia 2155,3 (tūkst ha). Didėja ir brandžių medynų plotas III-IV miškų grupėse. 2024 m. jų buvo 469,5 (tūkst. ha). Bendras medienos tūris taip pat auga ir 2024 m. jis siekė 580,7 mln. m³. Brandžių medynų tūris III-IV miškų grupėse auga. 2024 m. buvo fiksuota 168,8 mln. m³.

O kokie yra medynų plotai pagal vyraujančias medžių rūšis? Daugiausiai turime spygliuočių – 56 proc. Minkštieji lapuočiai sudaro 41 proc., o kietieji lapuočiai – 3 proc.

Taip pat svarbu išsiaiškinti, kokį procentą sudaro miškai pagal skirtingas medžių rūšis. Pasirodo daugiausiai turime pušynų – 31,3 proc. Antroje vietoje beržynai – 20,0 proc. Trečioje vietoje – eglynai (18,5 proc.). Toliau rikiuojasi juodalksnynai – 11,4 proc. Drebulynai sudaro 7,4 proc., baltalksnynai – 6,3 proc. Ąžuolynų plotas – 2,6 proc., uosynų – 0,5 proc. Kiti miškai sudaro 2,1 proc.

Kaip nurodė Ū. Staselka, vidutinis medynų amžius Lietuvos miškuose pasiskirsto taip: 2011–2014 m. – 53 metai, 2015–2024 m. – 54 metai.

Jo teigimu, pagal atskiras medžių rūšis vidutinis medynų amžius pasiskirsto taip, kad pušynų amžius 74, eglynų – 50, beržynų – 45, drebulynų – 38, juodalksnynų – 43, baltalksnynų – 34, ąžuolynų – 73, uosynų – 67 metai.

Ū. Staselka pažymėjo, kad miestų teritorijose esantys miškai sudaro 39975 ha arba 1,8 proc. miško žemės ploto.

Miškingiausios savivaldybės yra Druskininkų (69,7 proc. miškingumas), Varėnos (69,5 proc. miškingumas), Švenčionių (60,3 proc. miškingumas), Kazlų Rūdos (60,0 proc. miškingumas) ir Visagino (55,7 proc. miškingumas).

O kurios savivaldybės mažiausiai miškingos? Pagal šį rodiklį pirmoje vietoje yra Šiaulių miesto savivaldybė (5,9 proc. miškingumas). Antroje vietoje – Pagėgių savivaldybė (17,6 proc. miškingumas). Toliau rikiuojasi Joniškio ir Pakruojo rajonai. Šiose savivaldybėse miškingumas siekia 20,0 proc. Radviliškio rajono miškingumas – 26,5 proc.

Ū. Staseka „Delfi“ patvirtino, kad net ir plynai iškirsto miško plynė pagal įstatymą laikoma mišku: „Taip, miško žemė, net ir iškirtus joje esantį mišką, pagal įstatymą lieka miško žeme. Ji negali būti naudojama jokiai kitai paskirčiai, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus.“

Jo teigimu, Lietuvoje kasmet mišku įregistruojama apie 3000-4000 ha ne miško žemėje savaime išaugusio bei įveisto miško. „Tai sudaro prielaidas Lietuvos miškingumui kasmet padidėti apie 0,05 procentinio punkto“, – aiškino Valstybinės miškų tarnybos atstovas.

Atkreipė dėmesį į atvejinius kirtimus

Miškų apsaugoje besispecializuojanti organizacija „Girių spiečius“ aiškina, kad realybėje ne viskas taip gražu, kaip rodo statistika.

„Pagal dabartinius galiojančius įstatymus tol, kol žemės paskirtis išlieka būti miško žeme, net ir iškirtus plynai, statistikoje tai lieka mišku. Taip pat galiojančių teisės aktų terminiuose yra tokie terminai: miško žemė bei medynais apaugusi miško žemė.

Aplinkosaugos koalicijos, „Girių spiečiaus“ narės, 2024 metų „Aplinkos būklės visuomeninės apžvalgos“ miškininkystės skiltyje yra pateikiama miškų ploto didėjimo analizės santrauka ir ten sakoma, kad: „Ne visa miško paskirties žemė yra padengta medynais dėl plynų kirtimų ir kitų priežasčių. 2023 metais medynų plotas sudaro 2 066 tūkst. ha., t.y. 31,6 proc. Lietuvos ploto. Palaipsniui auga medynais nepadengta miškų žemės dalis: 2013 m. ji sudarė 5,5 proc., o 2023 m. – 6,4 proc.“

Verta pastebėti, kad pagal 2024 m. Valstybinės miškų tarnybos duomenis (VMT), matomas menkas, vos 0,8 ha (nuo 2209,6 iki 2210,4) miško žemės padidėjimas, tačiau staigus medynais apaugusios miško žemės padidėjimas: nuo 2068,2 (2023 m.) iki 2155,3 ha (2024 m.), +87,1 ha šuolis. Kitaip tariant, pakeitus skaičiavimo metodiką, nors nėra aišku, kaip, tik nurodoma, kad „*nuo 2024 m. naudojami nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) duomenys“, per vienus metus įvyko didelė statistinė korekcija medynais neapaugusios miško žemės ploto skaičiavime.

Tiesa, ar šie smarkiai pasikeitę statistiniai duomenys atspindi realybę, smarkiai abejotina: miškų ploto didėjimas yra nežymus (vos 0,8 ha), o medynų (87,1 ha) – beveik 109 kartus didesnis. Todėl atsakant į klausimą, panašu, kad VMT duomenys leidžia daryti prielaidą apie iškraipomą miškų statistiką nušviečiant miško žemės ir mišku apaugusios miško žemės plotus.

Ir vis tik didžiausia problema išlieka ne patys skaičiai, o kokiais skaičiais remiantis Aplinkos ministerija (AM) ir VMT formuoja visuomenės nuomonę, grindžia savo sprendimus ir apibrėžia gerą miškų būklę ir teigia, jog su dabartine Lietuvoje vykdoma miškininkyste yra viskas gerai“, – nurodė „Girių spiečius“ atstovas Mindaugas Potapovas.

Miško žemės plotas ir miškingumo procentas pagal oficialią statistiką Lietuvoje nuo 2015 m. kasmet didėja. Tačiau ar mes galime būti ramūs, kad oficialiai Lietuvoje kasmet turime vis daugiau miškų?

„Dėl istorinių priežasčių po karų atsodintų miškų medynai dabar pribręsta, arba, kaip sako miškininkai, pasiekia ūkinę brandą. Tačiau yra skubama juos iškirsti, užuot išsaugojus ten, kur gali formuotis sengirės, taip pat ir saugomose teritorijose. Daug svarbiau už pateikiamą statistinį miškų žemės ploto didėjimą yra tai, kaip keičiasi miškų naudojimo grupės, kiek yra apsaugotų miškų. T.y, tai, kiek miškų yra apsaugoti nuo „išplyninimo“ ir buvimo ūkiniams miškais.

Verta pabrėžti, kad VMT nepateikia duomenų, kokių miškų daugėja, kai sako, kad miškų daugėja. Nėra aišku, kiek mes tų miškų esam apsaugoję socialinėms/ekologinėms funkcijoms. Pagrindiniai atvejiniai kirtimai galimi netgi IIA grupėje (ekologinio prioriteto miškuose), kur pagal įstatymą kirsti plynai negalima, tačiau būtent tokiais kirtimais, kai per porą, kas 5 metus išdėliotų atvejinių kirtimų net tokiose teritorijose kaip Dzūkijos nacionalinis parkas atsiranda plynės. Nuo atvejinių kirtimų Lietuvoje saugūs tik rezervatai ir EB svarbos buveinės“, – nurodė miškų apsaugos srityje dirbančios organizacijos atstovas M. Potapovas.

„Girių spiečius“: džiaugtis, kad auga medienos tūris yra fantasmagoriška

Taip pat kasmet, remiantis oficialia statistika, didėja bendras medienos tūris ir brandžių medynų plotas III-IV miškų grupėse. Ar galima sutikti, kad tai yra tie skaičiai, kuriais mes galėtume džiaugtis? Ar vis dėlto reali situacija gali būti ne tokia džiugi?

„Didesnė bėda iškyla, kai VMT skaičiuoja metinių pagrindinių kirtimų normas – įtraukia III ir IV grupės miškus, kurių dalis ten neturėtų būti. Dalis jų turėtų turėti kitus prioritetus ir tvarkymo režimą.

Bendras medienos tūris kaip rodiklis yra labai svarbus medienos teikimui. III grupė – apsauginiai miškai, kur yra prie draustinių, prie upių, yra dirbtinai priskirta ūkiniams miškams. Džiaugtis, kad auga medienos tūris yra fantasmagoriška, nors tai niekaip neišsitransliuoja į medynų apsaugą. Tai parodo, kad VMT orientuota tik į nepertraukiamą medienos tiekimą, nors turėtų pateikti džiaugsmus kiekvienai grupei pagal jų grupes. Pavyzdžiui, ekologinio prioriteto miškams apie jų ekologinę būklę, apsauginiams – apie ekosistemines paslaugas ir t.t.

Brandžių medynų plotas didėja ne dėl to, kad miškininkai nori jų didėjimo, o dėl istorinių priežasčių. Tai, kad medynai pribręsta, – istorinis šansas perskirstyti grupes, kad daugiau jų būtų nukreipti į ekologinius, socialinius poreikius. III/IV grupės miškų Lietuvoje dabar net daugiau nei 87 proc. – džiaugiamės, kad tiek galima iškirsti, o ne apsaugoti“, – nurodė „Girių spiečiaus“ atstovas M. Potapovas.

Be to, organizacijos paklausėme, kokias didžiausias problemas apskritai Lietuvos miškuose ji mato.

„Dabartinis miškų grupių pasiskirstymas Lietuvoje yra smarkiai išbalansuotas. Tik 2,6 proc. miškų yra skirti rekreaciniam naudojimui, 10,1 proc. – ekosistemų ir biologinės įvairovės apsaugai, o likę 87,3 proc. – ūkiniai miškai, t.y. skirti auginti žaliavinę medieną. Likusios miškų vertės yra nuvertinamos, nes net statistika skirta nepertraukiamam medienos tiekimui. Pažeidžiant tvarumą net ir saugomose teritorijose daugiau nei pusę visų miškų sudaro ūkiniai, jie intensyviai kertami, o jų apsauginės funkcijos ir biologinė įvairovė vis labiau blogėja. Vis dar neatsižvelgiama į šalia miškų gyvenančių ir juose esančiomis gamtinėmis-kultūrinėmis vertybėmis besidominčių bendruomenių poreikius, ten miškai taip pat kertami, nors turėtų būti rekreacinės paskirties. Iki šiol formuojant miškų politiką tik medienos ir jos produktų gamyba yra laikoma remtina miškų ekonomikos šaka“, – teigė „Girių spiečiaus“ atstovas M. Potapovas.

Kaip blogąjį pavyzdį pateikia kirtimus Verkių miške

Organizacijos manymu, miškų kirtimų taisyklės ir kiti poįstatyminiai teisės aktai neužtikrina, kad Miškų įstatyme ir Saugomų teritorijų įstatyme esančių principų būtų laikomasi.

„Šie poįstatyminiai aktai dar mažiau ambicingi nei įstatymai ir su daugybe landų, leidžiančių nepaisyti įstatyme numatytų skirtingų miškų pagrindinių prioritetų. Supaprastinti atvejiniai kirtimai – kaip pavyzdys. Kas skaudžiausia, tos landos žinomos, bet neužkardomos. Tai kuria nusivylimą, apie teisėtą, bet neteisingą miškų valdymą.

Pavyzdžiui, Verkių miškas – rekreacinis miškas, bet ūkininkaujama visiškai neatsižvelgiant į miško paskirtį, du metus iš eilės 2023 ir 2024 m. vykdant sanitarinius kirtimus buvo suniokoti miško keliai ir rekreaciniai takai, vyko darbas naktimis, miškininkai numatė ir darė plynus sanitariniai kirtimus sunaikindami net EB svarbos buveines, iškirsdami šimtamečius ąžuolus. Po visuomenėje kilusio skandalo plynųjų sanitarinių kirtimų taisykles pavyko pakeisti, kad būtų paliekami visi sveiki medžiai. Deja, tokie akivaizdūs ir aplaidūs miškų niokojimo reglamentavimo dalykai keičiami tik tada, kai įsikiša visuomenė. Teisinė sistema linkusi kuo toliau, tuo mažiau apsaugoti, ji linkusi leisti pasiimti kuo daugiau medienos.

Dar viena problema yra miškų ir jų grupių pasiskirstymo teritorijose planavimas. Planavimo dokumentus rengia miškininkai iš ūkinės miškininkystės perspektyvos, visos kitos suinteresuotos grupės, pvz., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nėra rengėjai, o įtraukiami tik pateikti komentarų, o visuomenė – tik jeigu pastebi vykstantį derinimo procesą, ir dažniausiai visi pasiūlymai atmetami“, – aiškino aplinkosauginės organizacijos atstovas M. Potapovas.

Kaip turėtume vesti statistiką, kad realiai matytume, kokia padėtis mūsų miškuose?

„Jeigu norime pilniau apibrėžti miškų būklę, reikia daugiau miškų statistikos duomenų.

Problema su šia statistika, kad joje yra žiūrima iš medienos auginimo perspektyvos, trūksta biologinę įvairovę atspindinčių, su klimato kaita susijusių rodiklių, socialinių miško funkcijų rodiklių.

Dėl biologinės įvairovės papildomai reikėtų pridėti Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos duomenis apie biologinės įvairovės būklę. Problema, kad biologinės įvairovės būklę apibrėžiantys rodikliai nėra nuosekliai apibendrinami ir skelbiami. Svarbus momentas bus šių metų liepa, kada gausime kas 6 metus rengiamus EB svarbos buveinių ir EB svarbos rūšių būklės duomenis, pateikiamus Europos Komisijai. Dėl klimato kaitos atskirai reikėtų žiūrėti ir įtraukti Šiltnamio efektą sugeriančių dujų (ŠESD) ataskaitas. Dėl socialinių rodiklių vertėtų stebėti tokius rodiklius kaip pvz., bendruomenių pasitenkinimas. Dėl nemedieninės ekonomikos taip pat informacija ribota.

Jeigu sutinkame, kad Lietuvos miškai yra daugiafunkciniai, tuomet ir aukščiau minima statistika realiai padėčiai miškuose įvertinti yra reikalinga.

Šiuo metu miškų statistikos rodikliai orientuoti tik į nepertraukiamą medienos tiekimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas valstybiniams miškams, kurie pagal Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ir turi būti tvarkomi taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui“, – teigė „Girių spiečius“ atstovas M. Potapovas.

Autorius: Tomas Janonis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama