Lietuvos miškų laukia rimti išbandymai: nekontroliuojami gaisrai vos vienas iš pavojų

Kaip klimato kaita veikia Lietuvos miškus ir kokios medžių rūšys labiausiai prisideda prie klimato kaitos padarinių švelninimo? Į tai atsako miškų specialistai, kurie aiškina, kokios medžių rūšys dėl klimato kaitos gali stipriausiai nukentėti ir atsako, ar keičiantis klimatui mūsų šalyje gali įsitvirtinti ir naujos medžių rūšys.

Koks eglių likimas?

Su Vytauto didžiojo universiteto Miškų monitoringo laboratorijos vedėju prof. dr. Algirdu Augustaičiu ir Valstybinių miškų urėdijos miškininkystės direktoriumi Mindaugu Petkevičiumi aiškinamės, koks yra Lietuvos miškuose augančių eglių likimas ir kaip klimato kaita veikia jas atakuojančio žievėgraužio tipografo populiaciją.

Vis pasigirsta kalbų, kad dėl klimato kaitos eglės gali pasitraukti iš Lietuvos. Tai vis dėl to, koks šių medžių likimas?

Miškų monitoringo laboratorijos vedėjas prof. dr. A. Augustaitis nesutinka, kad eglės pasitrauks iš Lietuvos.

„Eglė iš mūsų miškų niekaip negali pasitraukti, nebent mes būdami trumparegiai, visomis išgalėmis ir miškininkavimo priemonėmis mėginsime ją pakeisti kita rūšimi... Net ir viską prieš ją darydami to ko gero vis tiek nepasiektumėme dėl intensyvaus šios rūšies atsikūrimo žuvusių eglynų ar kitose atviresnėse vietose.

Tam, kad pasislinktų rūšies išplitimo arealas, reikia šimtmečių ir netinkamų aplinkos, o ypač meteorologinių sąlygų.

Pastaruoju laikotarpiu eglynai Lietuvoje yra tarp pačių produktyviausių medynų, demonstruojančių kasmet vidutiniškai daugiau nei po 10 m³/ha metinio medienos prieaugio. Produktytvesni šiuo atžvilgiu Lietuvos miškuose yra tik drebulynai. Eglės yra vienos geriausiai prisitaikiusios išgyventi meteorologinį stresą. Sausros metu jos stabdo transpiracijos intensyvumą, taip apsisaugodamos nuo dehidratacijos, o dėl paviršinės šaknų sistemos jau po pirmųjų lietingų dienų ar net valandų pradeda toliau vykdyti savo aktyvią fiziologinę veiklą, ką indikuoja vienas didžiausių metinių biomasės prieaugių“, – teigė profesorius.

Mokslininko teigimu, problema išlieka būtent streso laikotarpis, kurį papildomai sustiprina žievėgraužio tipografo pažeidimai. Jis aiškino, kad eglės, apsisaugodamos nuo sausros, nesugeba dėl vandens trūkumo kamiene inicijuoti antrinių biologinių junginių išskyrimo, taip pat ir reikiamo sakų kiekio, nuo jas puolančių kenkėjų apsiginti.

„Kuo medis vyresnis, tuo ši apsauginė savybė yra silpnesnė, dėl ko įprastai žievėgraužio tipografo židiniai pradžioje registruojami grynuose, brandžiuose ir perbrendusiuose eglynuose ir, kaip taisyklė, jau pakenktuose kitų nepalankių aplinkos veiksnių, tokių kaip sausra, karštis bei vėjovartos ar vėjolaužos. Vabzdžių populiacijai viršijus kritines ribas, kenkėjai pažeidžia kaimyninius eglės medynus, net ir jaunuolynus. Žinant tai miškininkavimo priemonėmis galima reguliuoti eglynų amžiaus struktūrą ir taip išvengti kenkėjų antplūdžio grėsmės, ypač palankiuose jiems plisti regionuose“, – dėstė VDU profesorius.

Kalbėdamas apie eglių ateitį, Valstybinių miškų urėdijos miškininkystės direktorius M. Petkevičius teigė, kad pastaraisiais metais žievėgraužio tipografo populiacijos paplitimas eglynuose patvirtina, jog būtina didinti medynų atsparumą – tai miškininkai vertina tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje, planuodami įvairesnes miško medžių rūšis miško atkūrimo ir įveisimo darbams.

„VMU specialistų teigimu, gamtoje laisvos vietos nėra ir bet kokiai medžių rūšiai tapus nekonkurencinga, jos vietą užima kita. Tiesa, negalima sakyti, kad eglės tapo nekonkurencingos: eglės Lietuvoje auga šimtus metų ir puikiai atsikuria, o metinis prieaugis pastaruoju metu yra didžiausias per paskutiniuosius keliolika metų. Opiausia problema – vyresni medynai, kuriuose vyrauja eglės ir jie dažniausiai yra pažeidžiami žievėgraužio tipografo.

Žievėgraužio tipografo židinių plitimo pagausėjimą per pastaruosius ketverius metus lemia dėl klimato šiltėjimo poveikio kasmet pasikartojantys sausringų ir ekstremaliai kaitrių orų periodai, sausros ir gruntinio vandens lygio pokyčiai, neįprastai šiltos žiemos – besniegės ir su trumpu dirvos įšalo periodu. Dėl to vyksta akivaizdūs žievėgraužio tipografo vystymosi ciklų pokyčiai, kurie nebeatitinka praeitame šimtmetyje buvusių pagausėjimų ciklų. Dėl šios priežasties VMU miškininkai, atsižvelgdami į iškylančius iššūkius, siekia įveisti ir atkurti mišrius, gamtiniams poveikiams atsparius miškus, kurie būtų sudaryti ne mažiau kaip iš trijų vietinių medžių rūšių. Sodinama ne tik daugiau lapuočių, bet ir skatinamas didesnis šių rūšių medynų savaiminis atsikūrimas“, – dėstė M. Petkevičius.

Jis norėjo pabrėžti, kad kylantys iššūkiai, susiję su eglynų pažeidimais, su kuriais šiuo metu susiduria miškininkai, visai nereiškia, jog eglynų bus atsisakoma.

„Kaip ir anksčiau, eglės ir toliau sodinamos Lietuvos miškuose, tačiau, kartu su jomis sodinamos kitos vietinės medžių rūšys. Atkuriant valstybinius miškus prioritetas teikiamas mišrių želdinių ir žėlinių formavimui. Vytauto Didžiojo universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, remdamiesi tyrimų duomenis, nustatė, jog vietiniai spygliuočių rūšių medžiai labiausiai yra prisitaikę prie dabartinių gamtinių sąlygų. Tiesa, atsakingoms institucijoms atlikus tyrimus, neatmetama galimybė ateityje mūsų miškus papildyti ir naujomis eglių rūšimis, pavyzdžiui, sitkinėmis ar serbinėmis eglėmis, kurių žievėgraužis tipografas nepažeidžia“, – teigė miškų urėdijos atstovas.

Plinta žievėgraužis tipografas

O kaip klimato kaita veikia žievėgraužį tipografą?

Dr. A. Augustaitis į šį klausimą atsakė štai taip: „Entomologai teigia, kad palankiais metais vietoj įprastų 1-2 šio kenkėjo generacijų, esant tinkamos meteorologinės sąlygoms, tinkamoje jiems plisti aplinkoje galima tikėtis ir 3 (o išimtinais metais iki 4) šio kenkėjo generacijų. Tačiau tik tinkamų šiam kenkėjui plisti eglynų gausa, esant tinkamoms meteorologinėms sąlygoms, užtikrintų žievėgraužio tipografo masinį išplitimą ir tokių eglynų žūtį. Lietuvoje turėtume „atsisveikinti“ gal tik su grynų eglynų sengirėmis, nes sausra, lydima šio kenkėjo antplūdžiu, limituos mūsų eglynų amžių Lietuvos miškuose. Pavienės senos eglės mišriuose medynuose dar turi galimybę išgyventi šias sąlygas, bet vėlgi – ne amžinai…“

M. Petkevičiaus teigimu, vyksta ženklūs žievėgraužio tipografo vystymosi ciklų pokyčiai, kurie nebeatitinka praeitame šimtmetyje buvusių pagausėjimų ciklų.

„Anksčiau didžiausius protrūkius lėmė sausringų orų periodo sutapimas su eglių masinių vėjovartų atsiradimu miškuose. Dabar vykstantį kenkėjo pagausėjimą nulėmė jam palankios klimato pokyčių ir orų sąlygos. 2024 m. kenkėjo vasarinės generacijos skraidymas buvo išskirtinai gausus, taip pat dėl labai šilto šių metų rugsėjo kenkėjui vystytis ir plisti laikas pailgėjo apie 3 savaites. 2025 m. kenkėjo aktyvumą nulems orų sąlygos: pavasarinės generacijos – pavasario ir buvusios žiemos orai, o vasarinės generacijos – vasaros orai“, – aiškino miškų urėdijos atstovas.

Suki beržų dalia

Kurios Lietuvos miškų medžių rūšys yra labiausiai paveikios klimato kaitos iššūkiams?

A. Augustaitis teigė, kad tinkamiausias sąlygas atsikurti, augti ir formuoti sengires turi paprastosios pušys, žinoma, ąžuolai, gal dar juodalksniai. Tačiau su beržais yra visai kitaip.

„Kaip minėta, geros sąlygos augti yra ir eglėms, bet tik iki tam tikro amžiaus. Gerais būklės ir prieaugio rodikliais pasižymi juodalksniai. Neperspektyvi rūšis buvo ir išlieka baltalksniai. Abiejų rūšių beržai, būdami tarp pagrindinių medžių rūšių Lietuvos miškininkystėje, susiduria su didžiausiais iššūkiais išgyventi meteorologinių veiksnių stresą. Būtent šios rūšys šiandien kenčia nuo karščio bangų, vėjavartų ir sniegolaužų bei sniegolankų, o taip pat ir tiek nuo sausrų, tiek ir nuo perteklinės drėgmės vegetacijos laikotarpio pabaigoje – šiltais ir išskirtinai drėgnais spalio – gruodžio mėnesiais.

Beržynai jauname amžiuje dėl intensyvaus augimo išstypsta, dėl ko kenčia nuo sniegolankų ir sniegolaužų. Brandžiame amžiuje juose registruojamos intensyvios vėjavartos, dėl ko šių medžių nerekomenduojama palikti plyno kirtimo biržėse, kaip biologinės įvairovės medžių, ar po supaprastintų atvejinių kirtimų pirmojo atvejo. Preliminarūs tyrimų rezultatai Lietuvos miškų rezervatuose rodo, kad dėl šaknų puvinio sąlygotos vėjavartos dažnai viršija net eglių atkritimo intensyvumą, sąlygotą žievėgraužio tipografo pažeidimų. Dažnas reiškinys – eglyne išvirtę beržai. Taip pat jei dėl klimato kaitos daugelio medžių rūšių prieaugis turi tendenciją didėti, tai beržų, kaip ir baltalksnių, prieaugis ypač vyresniame amžiuje yra mažesnis, nei buvo registruojamas prieš klimato kaitos registracijos pradžią, t.y. 1980-ųjų pradžioje“, – teigė VDU mokslininkas.

Valstybinių miškų urėdijos miškininkystės direktorius M. Petkevičius nurodė, kad didžiausias pavojus klimato kaitos akivaizdoje kyla gryniems, vienos medžių rūšies medynams.

„Vienas pavojingiausių medžių liemenų kenkėjų – žievėgraužis tipografas – masiškai puola brandžius eglynus, pavojus kyla ir pušynams, kuriuos apninka pušinis pjūklelis, viršūninis žievėgraužis bei kitos kenkėjų rūšys. Taip pat ir kitos medžių rūšys turi kenkėjus, kurie dažniausiai „specializuojasi“ konkrečios medžių rūšies pažeidimuose.

Be to, medžius puola ne tik kenkėjai – šylant klimatui suaktyvėja ir įvairios medžių ligos, vis dažniau miškus pažeidžia kylančios audros ir škvalai, ekstremaliai aukštos temperatūros ir sausros. Šylant klimatui Lietuvos teritoriją pasiekia kenkėjų ir ligų rūšys, kurios anksčiau buvo būdingos tik gerokai piečiau esantiems miškams ir Lietuvoje nebuvo žinomos. Žinoma, tai miškininkams kels vis daugiau iššūkių, nes reikės labai greitai surinkti informaciją, išmokti taikyti naujus kovos su ligomis ir kenkėjais būdus. Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad jautriausia klimato atšilimui medžių rūšis iš natūraliai Lietuvoje augančių medžių yra beržas, nors kol kas Lietuvoje masinių beržynų kenkėjų invazijų ar ligų nepastebima, tačiau tam reikia ruoštis. Tuo tarpu eglė, nors šiuo metu yra labiausiai puolama kenkėjų, yra gan plastiška medžių rūšis ir sugeba prisitaikyti prie sunkių sąlygų“, – teigė M. Petkevičius.

Klimato kaitos padariniai

Taip pat ekspertų paklausėme, kokią grėsmę apskritai klimato kaita kelia miško ekosistemai. Kaip klimato kaita dabar veikia Lietuvos miškus ir kaip veiks ateityje?

VDU profesorius A. Augustaitis aiškino, kad klimato kaita mūsų platumose pasireiškia tiek atšilimu, tiek ir kritulių kiekio gausa. Įdomu tai, kad abu šie meteorologiniai veiksniai yra palankūs miško ekosistemoms tvariai vystytis, dėl ko Lietuvos miškų būklė turi tendenciją gerėti, kaip ir Lietuvos miškų produktyvumas, pasireikšdamas didėjančių metinių medžių prieaugiu.

„Šį reiškinį lydi ir vis didėjantis miško augaviečių derlingumas. Lietuvos miškuose praktiškai nelieka tipingos Na miško augavietės, t.y. tikrų kerpinių pušynų. Didėjantis CO2 kiekis atmosferoje ir didėjantis miško augaviečių derlingumas gali turėti įtakos reikšmingų medžių būklės ir prieaugio neigiamų pokyčių neregistravimui net karščiausiais metais ar po didesnių sausrų. Netgi priešingai, šilčiausiais metais, lydimais karščio bangų buvo registruojami vieni didžiausi spygliuočių medžių metiniai prieaugiai.

Šilčiausiais nuo registracijos pradžios 2024 metais miško medžių lajų būklė, kaip ir metinis prieaugis, iš esmės nepakito, lyginant su praėjusiais metais, o karštas rugsėjis, pagal turimas žinias, turėtų sąlygoti medžių (spygliuočių) būklės pagerėjimą ir prieaugio padidėjimą kitais metais. Padidėjusios drėgmės atsargos dirvožemyje, sukauptos šaltuoju laikotarpiu (spalis-sausis), kurias papildomai didina įšalo nebuvimas ir paviršinio nuotėkio sumažėjimas, prisideda ne tik prie miškų produktyvumo (metinio prieaugio), bet ir prie atsparumo sausrai bei kartu kenkėjų daromai žalai padidėjimo. Prie teigiamų pokyčių ekosistemose reikėtų priskirti ir gruntinio vandens lygio laipsnišką atsikūrimą dėl gausių kritulių šaltuoju laikotarpiu, ir kaip jau minėta, sumažėjusio paviršinio nuotėkio dėl įšalo nebuvimo“, – teigė mokslininkas, pridurdamas, kad nuo 1990-jų pradžios virš 20 kartų sumažėjęs foninis aplinkos užterštumas sieros junginiais (pagrindinė aplinką rūgštinanti komponentė), kiek mažiau azoto junginiais, o taip pat sunkiaisiais metalais ir net pažemio ozono koncentracijomis taip pat prisideda prie miškų atsparumo nepalankiems meteorologiniams veiksniams didinimo.

Anot jo, pagrindinė grėsmė, sąlygota klimato kaitos, galėtų būti kritulių kiekio persiskirstymas tiek laike, tiek ir plote bei jo intensyvumo padidėjimas.

„Labai intensyvios sausros pasireiškia labai retai (viena stipriausių buvo prieš daugiau kaip 30 metų, t.y. 1992 ir 1994), o karščio bangos, kai vidutinė temperatūra viršija 32 ˚C, trunka pakankamai trumpai.

Dėl šios priežasties, tokiai klimato kaitai Lietuvos miškai turi visas galimybes prisitaikyti, ypač juos tvarkant tinkamomis miškininkavimo priežiūros ir saugojimo priemonėmis. Netinkamų priemonių pasekmė galėtų būti įvardinta tik menkaverčių rūšių kaita medynuose, t.y. spygliuočių ar kietųjų lapuočių medynus gali keisti pionierinių rūšių, tokių kaip beržų, drebulių ar baltalksnių menkaverčiai medynai.

Grėsmėmis taip pat gali būti įvardijamos ir su klimato kaita susijusios audros ir uraganai, tačiau nuo jų jau kenčia visa aplinka, tiek natūrali, tiek ir urbanizuota, o ūkininkavimo priemonės šioje srityje mažai padeda“, – dėstė mokslininkas.

Tuo metu M. Petkevičius teigė, kad gamta yra dinamiška ir prisitaikanti prie iškylančių pokyčių. Tačiau atsižvelgiant į dabar iškylančius iššūkius, jo vertinimu, didžiausią poveikį tikriausiai darys tarša, ilgi sausringi periodai, seklėjantis gruntinio vandens lygis, stiprūs temperatūros svyravimai (šalčių ir karščių bangos), potvyniai ir stiprūs vėjai.

„Lokali oro ir dirvožemio tarša, sausros periodai ir seklėjantis gruntinio vandens lygis silpnins medžių gyvybingumą. Didžiausią žalą miškams sukelia klimato šiltėjimo metu vykstantys ekstremalūs svyravimai – vasarines karščio bangas keičia staigūs ir stiprūs pavasariniai ir rudeniniai atšalimai, iš kurių augalams itin pavojingos yra vėlyvos pavasario šalnos, taip pat augalai nespėja prisitaikyti prie po didelių sausrų atėjusiais potvyniais ir užmirkimais. Didelius temperatūrų svyravimus lydi škvalai, kurie paskutiniais metais vis dažniau ir stipriau pažeidžia miškus. Dėl tokių ekstremalių abiotinių veiksnių nusilpę medžiai nepajėgia apsirūpinti maisto medžiagomis, silpnėja jų gynybinės funkcijos ir tokie medžiai ar ištisi medynai tampa lengvu įvairių kenkėjų ir medžių ligų grobiu.

Šylant klimatui ir plintant naujoms kenkėjų ir medžių ligų rūšims, apsilpę medynai bus puolami ne tik vietinių, bet ir piečiau esančiuose šalyse paplitusių ligų ir kenkėjų. Kol kas Lietuvoje pagrindinė problema miškuose yra masinė žievėgraužio tipografo invazija ir po vis dažniau kylančių škvalų išvartomi dideli medynų plotai, tačiau pasižiūrėjus į piečiau esančių kaimyninių šalių patirtį, reikia ruoštis naujiems iššūkiams – gali ateiti uraganai, dideli potvyniai, sausros, masiniai viršūninio žievėgraužio židiniai, pušinio stiebinio nematodo plitimas, nekontroliuojami miškų gaisrai“, – aiškino M. Petkevičius.

Naujos medžių rūšys

Ar gali taip nutikti, kad Lietuvos miškuose dėl klimato kaitos atsiras naujų medžių rūšių, kurių iki šiol nebuvo?

Dr. A. Augustaitis teigė, kad atsirasti naujai medžių rūšiai, taip pat kaip ir pasitraukti senajai medžio rūšiai, reikia šimtmečių.

„Galima bandyti miškuose įveisti kitų medžių rūšių želdinius, bet tai jau draudžia Lietuvos įstatymai, o kaip alternatyvą, visuose Lietuvos miškuose želdinti buką riboja ne tik klimatas, kuris tarp regionų skiriasi pakankamai reikšmingai, bet ir augimo sąlygos, t.y. dirvožemis. Dėl šios priežasties, jo plėtra Lietuvoje išlieka problematiška, kadangi toliau nuo Baltijos jūros nutolusiuose rajonuose išlieka ir šalčio bangų rizika, kurių dar tikimasi sulaukti ir prie kurių bukai nėra prisitaikę, o taip pat ir sausros“, – teigė mokslininkas.

Anot M. Petkevičiaus, neatmetama galimybė ateityje mūsų miškus papildyti ir naujomis eglių rūšimis, pavyzdžiui, sitkinėmis ar serbinėmis eglėmis, kurių žievėgraužis tipografas nepuola.

„Šiandien Lietuvos miškuose galima pamatyti ir mūsų kraštams neįprastą, tačiau pietų ir vidurio Europoje dažnai sutinkamą medį – paprastąjį buką. Dar ne taip seniai mokslininkai buvo nustatę, kad šio medžio šiaurinė riba baigiasi pietų Lietuvoje. Bet šiltėjant klimatui bukų augimo arealas užima vis didesnę Lietuvos dalį ir ši medžių rūšis ateityje jau gali tapti vietine. Aplinkos ministerijos užsakymu Vytauto didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai atliko buko žėlimo tyrimus taikant skirtingo intensyvumo kirtimus vakarų Lietuvos klimato sąlygomis.

Bandymų metu nustatyta, kad sėkliniais metais bukas, taikant paramos priemones, sėkmingai atsikuria. Vadovaujantis Miško dauginamosios medžiagos nuostatų reikalavimais, atkurti ar įveisti miškus nevietinėmis rūšimis galima pirmiausiai įvertinus jų augimą ir išlikimą bandomuosiuose želdiniuose. Pirmieji rezultatai po bandomųjų želdinių įveisimo atlikus selekcinį vertinimą paaiškėja po 5-10 metų. Šiuo metu yra įveisti paprastojo buko bandomieji želdiniai. Ruošiamasi įveisti sitkinės, serbinės eglių, platanalapio klevo bandomuosius želdinius“, – dėstė Miškų urėdijos atstovas.

Kurie miškai labiausiai švelnina klimato kaitos padarinius?

Taip pat svarbu išsiaiškinti, kurios rūšies ir kokio amžiaus miškai Lietuvoje labiausiai prisideda prie klimato kaitos švelninimo.

Anot profesoriaus A. Augustaičio, paprasčiausias atsakymas būtų – našiausi, demonstruojantys didžiausią metinį biomasės prieaugį, t.y. intensyviausią atmosferos anglies kaupimo potencialą, miškai.

„Tai kiekybinę brandą pasiekę, kaip taisyklė mišrūs, sudaryti iš šviesamėgių ir ūksmę pakenčiančių medžių rūšių, sudėtinės struktūros, įvairiaamžiai ir optimalaus tankumo ir priklausomai nuo vyraujančios medžių rūšies, V -VIII amžiaus klasės medynai.

Kuriamos naujausios miškininkavimo priemonės taip pat skirtos didinti medynų produktyvumą ar atmosferos anglies absorbcijos intensyvumą, taip slopinant klimato kaitą. Pavyzdžiui, Miškų ir ekologijos fakultete sukurtas ir miškų politikams pasiūlytas metodas pušynuose, su motininių medžių išsaugojimu, užtikrina nepertraukiamą miško dangą, kelių amžiaus kartų medyno formavimą, pagal galimybę mišrų, su eglių ir lapuočių medžių rūšimis, sukuriantis palankias sąlygas medynui atsikurti savaime ir įgalinantis brandžiame amžiuje sukaupti maksimalų medienos kiekį, viršijantį 800 ir daugiau mm³ 1 ha medyno plote.

Po pušų priedangą atsikuriantis natūralus mišrus pušynas su laiku galintis pasiekti maksimalų produktyvumo lygį“, – teigė mokslininkas.

Vis dėlto, anot jo, aktualesnis klausimas būtų, kaip saugomi miškai ir rezervatai prisideda prie klimato kaitos švelninimo.

„Deja, reikia konstatuoti, kad su amžiumi medynų prieaugis mažėja, tuo pačiu mažėja ir jų absorbuojamas atmosferos anglies kiekis. Tokių miškų prioritetu tampa ilgalaikės anglies sankaupos ir jų išsaugojimas. Tačiau medynui senstant intensyvėja jo destrukcijos procesai, lydimi didėjančiu medžių atkritimu ir didėjančia CO2 emisija medienai yrant, kas savo ruožtu prisideda prie CO2 koncentracijų augimo atmosferoje bei klimato tolesnio šilimo.

Rezervatų tyrimo programa parodė, kad per daugiau kaip 30 metų medynų tūris iš esmės nepakito mišriuose medynuose (vyraujant pušims) ar net sumažėjo (vyraujant eglėms ir beržams), tačiau reikšmingai didėjo negyvos medienos kiekis, t.y. medžių žūtis susilygino ar net viršijo metinį prieaugį. Įgyvendinant vyriausybės politiką – paskelbti 30 proc. miškų saugomais, iš kurių 10 proc. būtų rezervatais – galima susidurti su negyvos medienos perteklinėmis sankaupomis miške, kas galėtų tapti nauja grėsme miškams, kai po dar didesnių karščio bangų ar sausrų padidėtų tikimybė išplisti masiniams nekontroliuojamiems gaisrams, kas pastaruoju laikotarpiu vyksta Los Andželo (JAV) apylinkėse ar vyko Kuršių nerijos nacionalinio parko kalninės pušies medynuose.

Pabaigai reiktų paminėti, kad šiandien saugomos teritorijos steigiamos ne klimato kaitos švelninimo, o priešingai, skatinimo kaina. Saugant biologinę įvairovę nėra galimybės pasiekti medyno maksimalų produktyvumą. Todėl bet koks sprendimas, siejantis su miškų saugojimu ar rezervatų plėtra (ūkinės veiklos sustabdymu), turi būti labai atsakingai apsvarstytas ir priimtas įvairių institucijų, įvertinus tiek saugomos teritorijos teikiamą socialinę ar ekologinę naudą (steigimo priežastį), tiek ir galimą neigiamą poveikį klimatui. Rekomendacijose atkurti pelkines augavietes neužsimenama apie metano emisijų galimą augimą, kurios iki 25 kartų yra svarbesnės klimatui šilti negu CO2 koncentracijos ore“, – teigė profesorius.

Jo teigimu, dabartinėmis klimatinėmis sąlygomis pavojų kelia ir menkavertės pionierinės sumedėjusių augalų rūšys, kurios, nesant priežiūrai labai dažnai pakeičia saugomų teritorijų miškų sudėtį, dėl ko ateityje galima prarasti tokių teritorijų steigimo pagrindinius tikslus, t.y. dėl ko jos buvo įsteigtos, ypač išskiriant ES svarbos miško buveines.

„Todėl nerekomenduotina būtų steigti ES svarbos buveines mišriuose spygliuočių medynuose, kuriuose vyrauja paprastoji eglė, ar tuo labiau grynuose eglynuose, o Lietuvos miškus tvarkyti pagal ilgametę mūsų miškininkų patirtį, atsižvelgiant į paskutinių metų svarbiausius mokslinius pasiekimus miškotyros srityje. Būtent jų taikomos priemonės miškuose užtikrino, kad net virš 75 proc. vertingų buveinių buvo užregistruotos ūkiniuose, o ne kaip daugelis tikėjosi, apsauginiuose miškuose“, – teigė VDU mokslininkas A. Augustaitis.

M. Petkevičiaus vertinimu, nors šiai dienai nėra vieningos mokslininkų išvados, kokios medžių rūšys yra tinkamiausios auginant ateities miškus, tačiau vieningai sutariama, kad grynų medynų sodinimas nėra perspektyvus klimato kaitos kontekste.

„Jei vertintume vien skaičius, pagal profesoriaus daktaro A. Augustaičio tyrimų rezultatus didžiausią prieaugį kaupiant anglį medienoje ir daugiausiai anglies dvideginio sugeria jauni eglynai ir drebulynai. Tačiau bręstant medynams dėl abiotinių veiksnių anglies kaupimas reikšmingai mažėja. Geriausiai ilgalaikėje perspektyvoje prie kintančio klimato yra prisitaikę pušynai“, – teigė M. Petkevičius.

Kaip bebūtų, dėl klimato kaitos turės keistis ir miškininkystė Lietuvoje. M. Petkevičius paaiškino, kokie pokyčiai laukia.

„Miškininkai visuomet savo veikloje remiasi argumentais ir mokslo rezultatais, bendradarbiavimas su mokslo institucijomis leidžia priimti inovatyvius bei tvarius miškininkystės sprendimus. Turime pasidžiaugti, kad miškininkystės srities neaplenkia naujovės. Nuolat investuojame į naujus technologinius sprendimus, deriname pažangius darbo principus su miškininkystės tradicijomis, siekdami tvariai ir atsakingai prižiūrėti mūsų šalies miškus, aktyviai prisidėti prie Lietuvos miškingumo didinimo, biologinės įvairovės ir miško ekosistemų gausinimo bei klimato kaitos švelninimo. Miškininkystė ateityje ir toliau remsis mokslu bei bendradarbiavimu su mokslo institucijomis, tradicijų bei modernių sprendimų derinimu. Miškininkai, vykdydami savo veiklą, turės ne tik prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių, bet ir ieškoti būdų, kaip juos švelninti, kad miškai žaliuotų ir džiugintų šalies gyventojus“, – teigė M. Petkevičius.

Pritardamas garbaus miškininko nuomonei A. Augustaitis pabaigai tik pridūrė: „Nesivaikykime pigių, iš užsienio atkeliaujančių epitetų apie būtinybę miškus tvarkyti artimo gamtai miškininkavimo priemonėmis. Pas juos jau iš tiesų sąlygiškai natūralių miškų yra nelikę ar likę labai mažai. Didžiąja dalimi, kas šiandien vyksta Lietuvos miškuose ir kuo vadovaujasi mūsų miškininkai, iš esmės nesiskiria nuo šio miškininkavimo metodo, kuris, tiesą sakant, nėra tiksliai apibrėžtas. It atvejinių, ir atrankinių, ir net plynųjų pagrindinių kirtimų atitikmenis mes galima rasti natūraliai besivystančiame miške. Tai ir atskirų medžių rūšių, ar tam tikrų parametrų medžių žūtis, ar masinis miško pažeidimas po kenkėjų antplūdžio, škvalų ir gaisrų, kai ištisi miškų plotai lieka be medžių dangos, ir juos tenka kirsti plynai. Problema išlieka, kad pati gamta neatkurs mums tokių miškų, kurių mes pageidautumėme. Pasitikėkime miškininkais ir jei iš tiesų, mes norim, kad miškai žaliuotų ateityje, juose vyrautų vertingos medžių rūšys, jie būtų turtingi biologine įvairove, tokius miškus turi prižiūrėti, jais rūpintis ir po kirtimų atkurti miškininkai profesionalai, o ne kitų specialybių atstovai.“

Autorius: Tomas Janonis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama