A. Grabauskas: "Akiračio" tekstų vertimas buvo tarsi grįžimas namo

A. Grabauskas: "Akiračio" tekstų vertimas buvo tarsi grįžimas namo...A. Grabauskas: „Akiračio“ tekstų vertimas buvo tarsi grįžimas namo Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Vasario „Akiračio“ pagrindinis herojus Aurimas GRABAUSKAS redakcijai visada bus ypatingas žmogus. Jo rankomis 2025 m. pirmą kartą kurčiųjų istorijoje į gestakalbius skaitytojus „Akiratis“ tiesiogiai prabilo lietuvių gestų kalba (LGK). Tačiau Aurimas yra išskirtinė asmenybė ir dėl savo šviesaus požiūrio į gyvenimą, ir dėl meilės savo šeimai, tėvams. Ir kaip nutiko, kad anksčiau nesusipažinome?! Maloniai prašome prisistatyti. Būtinai susipažinskime. Bet pirmiausiai – ačiū už šiltus žodžius, nors, suprantama, aš tik atlikau savo pareigas. Jei ne LKD prezidentė Vaida Lukošiūtė ir projekto vadovė Donata Lukošienė idėjos nė nebūtų buvę. Todėl aš pats pirmiausiai norėčiau padėkoti joms. Be to, noriu atkreipti dėmesį, kokias neaprėpiamas galimybes kurtiesiems atveria technologinė pažanga – be jos teksto vertimas į vaizdą juk būtų neįmanomas! Esu Aurimas Grabauskas, vasario mėnesį man sueis 25 metai. Nuo parengiamosios iki 10 klasės mokiausi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (dabar – KPDUC). Vidurinę mokyklą baigiau Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Po to Kauno taikomosios dailės mokykloje įgijau baldžiaus specialybę. Esu kurčias ir didžiuojuosi augęs kurčiųjų šeimoje, kur abu mano tėvai sovietų laikais buvo rimti plaukikai. Vaikystę leidau daugiausiai su savo šeima. Motina mėgo skaityti žurnalą „Žmonės", o aš jį nuolat iš jos „pasiskolindavau“. Mokykloje mokytojos stebėjosi, iš kur aš žinau apie tokius žmones, kaip Saulius Skambinas, Karina Krysko ir t. t. Taigi, todėl, kad nuo vaikystės skaitydavau viską, ką skaitė mama. Kartu su ja žiūrėjau naujienas per televiziją. Klausinėjau mamos apie viską, mokiausi linksnių, o ji kantriai viską aiškino. Jos dėka man dabar gerai sekasi ir gimtoji lietuvių gestų kalba, ir lietuvių kalba. Tėčiui esu dėkingas, kad išmokė visko apie gyvenimą. Mano sesuo domėjosi fotografijos menu, todėl, kol augau tėvų šeimoje, man teko būti modeliu jos fotografijoms. Kadangi abu mano tėvai užsiėmė plaukimu, pats labai norėjau sekti jų pėdomis, taip plaukimas tapo mano pirmąja išbandyta sporto šaka. Pamenu, tais laikais labai idealizavau Michaelą Phelpsą dėl jo įspūdingo medalių skaičiaus. Taip pat mama dažnai man pasakojo apie kurčiąjį plaukiką Sergejų Samochvalovą – ryškią asmenybę, kuri varžybose ir tarp kurčiųjų, ir tarp girdinčiųjų buvo tarp prizininkų. Atsimenu, klausydavausi mamos pasakojimų ir, išplėtęs akis, gaudžiau informaciją apie sportininkus ir jų pasiekimus. Gal iki kokių 2022 metų mano prioritetu buvo sportas. Įprastai, kur kviesdavo, ten ir vykdavau, nesvarbu, badmintonas, lengvoji ar sunkioji atletika. Tačiau rimčiausiai įsitraukiau į krepšinio sportą. Deja, tuomet plyšo kryžminis raištis, atsirado „kitų reikaliukų“. Ir taip pamažu nebeliko motyvacijos sportuoti. Žinome, kad nuotaką sau atsivežei iš užsienio... Kokia mūsų su drauge pažinties istorija? Kaip prisikalbinau ją atvykti į Lietuvą? Mes susipažinome per vieno žmogaus gimtadienio vakarėlį. Tada buvo likusios vos kelios savaitės iki suplanuotos dviejų mėnesių kelionės tranzitu drauge su tuo pačiu gimtadienio bičiuku, su kuriuo ir aplankėme Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Vokietiją. Visur nakvojome tiesiog gatvėje: tai ant parko suoliukų, tai už degalinės, tai apleistuose pastatuose, net ant traukinių šaltame Austrijos kalnų mieste Insbruke. Italijoje nakvojome, kaip turtingieji, dažniausiai prie pat jūros. O kai lydavo, mums bet kuri vieta po stogu buvo sielos prieglobstis. Kelionės metu daug bendravau su Merily, dabartine širdies drauge. Kelionei pasibaigus namie pabuvau vos savaitę, tada vėl iškeliavau, šį kartą vienas, pas Merily į Taliną. Šios išvykos metu, lyg viskas buvo suplanuota iš aukščiau, labai suartėjome. Ji mane įkalbėjo apsigyventi pas ją Taline. Ten praleidau metus, ten gimė mūsų nuostabi dukrytė, vardu Freya. Kad ir kaip dievinome Taliną, gyvenimo sąlygos Lietuvoje mums buvo palankesnės, tad persikraustėme į mano Tėvynę. Pats laikas būtų pasikalbėti apie Tavo profesinį kelią ir kaip buvai pasirinktas „Akiračio“ straipsnių vertimui į LGK. Darbų esu išbandęs pačių įvairiausių. Estijoje teko dirbti prekybos centruose, esu dirbęs avalynės, aksesuarų remonto ir raktų gamybos meistru. Lietuvoje dirbau „Rimi", „Bolt Food" bei „Wolt". „Akiračio" tekstų vertėjo į lietuvių gestų kalbą darbo pasiūlymą gavau per draugę, su kuria dirbu Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijoje. Tuo metu ji tiesiog turėjo per didelį darbo krūvį, tad šią darbo poziciją pasiūlė man. Iš pradžių buvo kiek netikėta, nes įprastai dirbau darbovietėse, kuriose dominavo girdintieji, šį kartą man pasiūlė dirbti kurtiesiems. Prisipažįstu, ir labai džiaugiausi, ir buvo nedrąsu, nes turėjau mažai panašaus darbo patirties. Likimo ironija, bet pirmoji ir vienintelė mano vertėjo patirtis buvo „Eurovizijos“ dainų vertimas ne į savo gimtąją kalbą, o į estų gestų kalbą. Mintyse vis sukosi ir sukosi abejonės. Galiausiai vis dėlto priėmiau darbo pasiūlymą. Iki šiol didžiuojuosi savimi, kad sutikau. Nes, jei atvirai, tai buvo pirmas kartas, kai darbe jaučiausi tarsi būčiau grįžęs namo. Iš pradžių dėl patirties stokos buvo gana nelengva, bet pamažu įgudau. Darbo procesas buvo toks: gautus „Akiračio“ tekstus apgalvodavau ir perrašydavau į lietuvių gestų kalbai „palankius tekstus“, nes juk tai – dvi skirtingos kalbos, jų gramatikos visiškai skirtingos. Tada stodavau prieš kamerą, po kuria yra televizijos sufleris (angl. „teleprompter“). Tuomet ir prasidėdavo vertimas. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, buvo klaidų, teko klausti kolegų patarimo (tuo metu buvo dvi kolegės: Donata, LKD projekto vadovė, ir Veronika, vaizdo įrašų montuotoja). Labiausiai man patiko lankstus darbo grafikas, buvimas savimi (galimybė vartoti savo gimtąją kalbą). Galiu sakyti – svajonių darbas, todėl nebuvo, kas nepatiko. Versdamas „Akiračio" tekstus į LGK, labai labai daug sužinojau, kas vyksta kurčiųjų pasaulyje: apie sportą, kultūrą ir dar daug viso kito. Po darbo lėkdavau namo, pasakodavau savo draugei, dukrytei visas naujienas, kurias sužinodavau. Iki tol ilgai mėginau rasti savo vietą tokiame dideliame pasaulyje. Be to, kad labai mėgstu keliauti, leisti laiką su savo šeima (esu tikras šeimos žmogus), nežinojau, kokio darbo noriu. Galiu teigti, kad darbas su „Akiračio" tekstais, leido man suvokti, koks darbas man tinka. Tai darbas su mano gimtąja kalba – lietuvių gestų kalba. LGK tokia turtinga, kad manęs laukia dar daug atradimų. Iki tol man gestų kalba buvo bendravimo priemonė. Per daug į kalbos struktūros niuansus nesigilinau, bet dabar, dėl šio darbo, supratau, jog tai yra didelė dalis manęs, visų kurčiųjų. Tai – mūsų balsas, emocijos, istorija. Mums gestų kalba yra viskas, tarsi deguonis mūsų sielai. Nebūtų gestų kalbos, mes tarsi negyventume. Vaikščiotume, kvėpuotume, bet negyventume. Tada ir supratau, kad noriu dirbti tik su gestų kalba. Minėjote, kad jus stebino mano darbo sparta. Tai todėl, kad tuo metu negalėjo būti geresnio darbo man asmeniškai. Augau su abiem kalbomis ir su sesės kamera, kuri man buvo tarsi antroji sesė. Mėnraščio užduotims įvykdyti man užtekdavo kelių dienų, priklausomai nuo temų. Jei temos buvo artimesnės, man žinomos, tuomet vertimas neužtrukdavo, jei priešingai, laiko prireikdavo truputį daugiau. Nors pagal projektą teko dirbti neilgai, tačiau man tai davė daugiau, negu galėjau tikėtis. Jei tik atsirastų galimybė imtis tokio darbo dar kartą, plačiai šypsodamasis sutikčiau. Turėjai proga prisiliesti prie žurnalistinio, vertėjo darbo subtilybių. Ar pasikeitė Tavo požiūris į „Akiratį“, ką manai dėl jo ateities? Dėl „Akiračio“ ateities (elektroninio leidinio) – visiškai sutinku, jog tai neišvengiama, ypač technologijų amžiuje. Vis dėlto popierinė versija taip pat išlieka ne mažiau vertinga. Abi formos yra svarbios ir reikšmingos savo auditorijoms, todėl viliuosi, kad abi išliks. Iš kurčiųjų sužinojau, kad jiems labai patiko ši idėja. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie apie tai nežinojo. Siūlyčiau labiau reklamuoti ir populiarinti šią „Akiračio“ versiją. Kokios ateities sau palinkėtum? Didelių planų nekuriu, nes yra toks posakis: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Vis dėlto tikrai žinau, ko norėčiau: daugiau laiko su šeima, kelionių ir darbo su gestų kalba. Dėkojame už pokalbį, šaunusis „Akiračio“ bičiuli. Linkime plačių horizontų, sumanymų išpildymo – nes kas, jei ne mes patys juos ir pildome – ir daug meilės, kad Valentino diena auštų kasdien. 2025 metais pirmą kartą istorijoje „Akiračio“ straipsniai buvo verčiami į lietuvių gestų kalbą. Juos vertė Aurimas Grabauskas. Straipsnyje vaikinas pasakoja apie tėvų ir savo šeimą. Motinai jis dėkingas už geras lietuvių gestų ir lietuvių kalbos žinias. Tai jam pravertė gaunant vertėjo darbo pasiūlymą. Aurimas džiaugiasi, kad versdamas daug išmoko, sužinojo ir suprato, kokį darbą nori dirbti. Tai darbas su gestų kalba.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama