Pergalėms reikia dviejų: trenerio ir atleto

Pergalėms reikia dviejų: trenerio ir atleto...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Sauliaus LIAUGMINO vardas daugiau kaip 10 metų linksniuojamas kurčiųjų sporto metraščiuose. Nuo tada, kai jo auklėtinis – graikų ir romėnų imtynininkas Mantas Kazimieras Sinkevičius užkopė į pasaulio kurčiųjų reitingų olimpą ir įsitvirtino aukščiausioje jo pozicijoje. S. Liaugminas – pats praeityje garsus imtynininkas, dabar žinomas treneris ir pedagogas. Tai – sporto specialistas, ne tik prakalbinęs tylą, kaip skambiai sakoma už kurčiųjų sistemos ribų, bet ir paties įkurtame imtynių sporto klube „Lokiai“ užtikrinantis aukštus sportinės kultūros standartus ir lygias galimybes visiems. Kas yra treneris? Trenerio S. Liaugmino ir auklėtinio M. K. Sinkevičiaus tandemas toks ypatingas, kad iš tikrųjų norėtųsi bent pabandyti perprasti jo esmę. Mantas savo trenerį Saulių ne kartą yra pavadinęs „daugiau negu treneriu“. Tarp eilučių skaitėme apie sportininko dėkingumą už įgūdžius, tarpusavio pagarba grįstą bendrystę, pasitikėjimą ir rūpestį. O ką apie trenerio pašaukimą mano tarptautinės kategorijos graikų ir romėnų imtynių treneris S. Liaugminas? Pono Sauliaus teigimu, treneris ir turi būti daugiau nei tik mokytojas. Prireikus jis – ir tėvas, motina, brolis, draugas, patarėjas, psichologas, advokatas, vairuotojas, dietologas ir net sportininko šeimos draugas. Pokalbis atskleis, kad tai – ne skambi frazė, bet kasdien iš naujo pakartojamas įsipareigojimas su savo auklėtiniais dalintis ne tik žiniomis, patirtimi, bet ir laisvu laiku, savo gyvenimu. Sportinę karjerą nukovė sovietai S. Liaugminas yra daugkartinis graikų ir romėnų imtynių Lietuvos čempionas. Jo karjeros pikas – Sovietų sąjungos laikais. Tuo metu dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose „sistema“ retai kada išleisdavo, tad Sovietų sąjungoje, tarsi kokiame atskirame pasaulyje, tarp imtynininkų virė arši konkurencija. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklosčiusi įsibėgėjanti sportininko karjera, jei ne privaloma karinė tarnyba sovietų armijoje. Priverstinė dviejų metų pertrauka, kaip vėliau paaiškės, sužlugdė sportines viltis nepataisomai. Pasak pašnekovo, kūnas per tą laiką atprato nuo krūvių, tad prie intensyvių treniruočių po ilgos pertraukos grįžusiam sportininkui teko daugiau gydytis traumas nei sportuoti. Apie 2000-uosius metus S. Liaugminas paskutinį kartą stojo ant imtynių kilimo. Tačiau be imtynių save sunkiai įsivaizdavo, todėl arčiausiai jų galėjo būti tapdamas treneriu. Įgijo atitinkamą išsilavinimą ir pasekė savo tėčio, praeityje taip pat garsaus graikų ir romėnų imtynių meistro ir pedagogo doc. Adolfo Liaugmino pėdomis. Laikas parodė, kad sūnus Saulius tėčio darbo kokybės kartelę iškėlė dar aukščiau. Imtynių sporto „kaina“ Imtynės nėra pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje, atviravo treneris. Kol mažieji imtynininkai sulaukia pilnametystės, net ir iš jau esamo berniukų būrio ne mažai atsisijoja. 18 metų ant imtynių kilimo sulaukusius vaikinus sporto šaka išbando dar kitaip. Treniruotės – dukart per dieną. Kaip suderinti sportines ambicijas, finansinį savarankiškumą ir įgyti išsilavinimą? Be to, reikia nuolat galvoti, ką dėti į burną, tenka laikytis atitinkamo mitybos plano, o tai nepigu. Tad esą lieka tik ištvermingiausieji. Ir tik tie, kurie patenka į olimpines atrankas, gali atsikvėpti lengviau: jų stipendijos solidesnės ir mažiau tenka sukti galvą dėl išgyvenimo. Mūsų herojus leidžia suprasti, kad visus šiuos išbandymų etapus jis savo kailiu išbandė ir pats. Ne ką mažiau sudėtingas, pasirodo, ir trenerio „gimimo ir augimo“ procesas. S. Liaugminas trenerio karjerą pradėjo ir iki šiol tęsia Kauno savivaldybės sporto mokykloje „Gaja“. Jis prisimena, kad iš pradžių teturėjo vos kelis auklėtinius. Mažas darbo krūvis – vadinasi, mažas atlyginimas. Jaunam vyrui grįžti namo su 200 litų alga kišenėje nebuvo labai išdidu. Tačiau juk viskas keičiasi. Kilo kvalifikacija, augo S. Liaugmino kaip trenerio prestižas, daugėjo darbo valandų ir finansinė padėtis ėmė taisytis. „Lokių“ klubo įkūrėjas Siekdamas populiarinti kovines sporto šakas tarp kauniečių, 2004 m. „Gajos“ mokyklos bazėje S. Liaugminas įkūrė klubą „Lokiai“. „Gaja“, kaip užsiminė, suteikia metodinę bazę ir trenerių etatus, o „Lokiai“ rūpinasi komandos identitetu, dalyvavimu čempionatuose ir papildomu finansavimu. Taigi, pedagogui ir treneriui teko pasiraitoti rankoves ir papildomai imtis rinkodaros specialisto bei vadybininko pareigų. Pašnekovas neslepia: „Kovinių sporto šakų klubai be privačių rėmėjų neišsilaikytų.“ Įdėtos pastangos duoda gražių vaisių. Šiandien graikų-romėnų imtynių sporto klubo „Lokiai“ pavadinimas ir trenerio S. Liaugmino vardas gerai žinomi Europoje. Auklėtiniai pelno garbingas vietas Europos jaunių ir suaugusiųjų čempionatuose, jie – geriausiųjų penketukuose. Tokie imtynininkai, kaip Aistis Liaugminas, Justas Liaugminas, Titas Kerševičius nuolat skina pergales Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų čempionatuose. Tad, imtynių sporte, be kita ko, jau galima kalbėti ir apie Liaugminų dinastiją. Vis dėlto didžiausią pripažinimą S. Liaugminui pelnė darbas su M. K. Sinkevičiumi. Treneris pagarbiai primena savo pirmtakus kolegas: trenerį Algimantą Raupelį, ugdžiusį Mantą nuo mažiuko, vėliau trumpai su juo dirbusį Vidą Palecką. „Paskui jis pasiprašė pas mane, ir mums neblogai sekėsi“, – santūriai komentuoja treneris. „Neblogai“ yra tai, kad M. K. Sinkevičius yra kurčiųjų daugkartinis deflimpiadų, pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojas ir prizininkas, Lietuvos girdinčiųjų čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Tačiau galimai treneris galvoje turi psichologinį suderinamumą? „Mantas tapo treneriu, tad dabar esame ir kolegos“, – šypsosi į telefono ragelį mūsų herojus. Ir belieka susiprasti, kad jų bendrystė įgavo dar kitokios brandos. Apie auklėtinio negalią ir galias Kiek daug šiandien gražių žodžių apie lygias galimybes asmenims su negalia, bet turbūt nereikia ilgų išvedžiojimų apie tai, kad žodžiai ne visada sutampa su darbais. Apie Mantą, turintį klausos negalią treneris prabilo tik žurnalistės iniciatyva, o apie įtrauktį visai nekalbėjo. Tai gal negalia eliminuota? Ir dar. Sunku būtų patikėti, kad be S. Liaugmino rekomendacijos M. K. Sinkevičiui patikėtas trenerio darbas. Beje, ir su girdinčiais, ir su kurčiais vaikais. Ar čia ir nėra tikrų tikriausia įtrauktis ir pasitikėjimo asmeniu su negalia deklaracija? Treneris nepraklausė ir apie negalią, sako: „Sutrikusios klausos asmenų vestibiuliarinis aparatas „veikia“ kitaip, koordinacija šiek tiek yra sutrikusi.“ Taigi, negalia nekviesta vėl sugrįžta į areną. Vis dėlto Manto rezultatai taro girdinčiųjų imtynininkų demonstruoja, jog darbas, valia ir talentas kartu sudėjus yra stipresni už ją. Dar labai rūpėjo garsiosios graikų-romėnų imtynininkų dietos. Ar jų sunku laikytis? Mantas, žinia, varžosi 77 kg svorio kategorijoje, o įprastai jo svoris yra kiek didesnis. Pašnekovas mini du iš kelių dietos variantų. „Smūginį“, kai ribojamas išgeriamo vandens kiekis ir kuris yra psichologiškai sunkus, ir nuosaikesnį, palaipsnį, kurį paprastai renkasi Mantas, kai esą pramaišiui taikomos angliavandenių ir baltymų dietos. Pašnekovas didžiuojasi, jog jo auklėtinis įgudęs svorio metimo planą susidaryti pats. Suprantame, kad tai svarbus įgūdis. Ir čia pat komentuoja, kad svorį mesti sporte – tai ne vien atsikratyti priaugtų kilogramų. Dietos taikymo laikotarpiu labai svarbu taip subalansuoti mitybą, kad sportininkui ir kristų svoris, ir jis jaustųsi labai gerai, būtų energingas, stiprus. „Už tai, kad vien sugebėjai numesti svorio, niekas medalių nekabina“, – linksmai komentuoja apie valios ir proto reikalaujantį iššūkį pašnekovas. Mantas anksčiau yra skundęsis dėl psichologinių problemų prieš varžybas ir jų pradžioje. Trenerio klausiame – o kaip yra dabar? „Tai kad visi sportininkai turi psichologinių sunkumų. Kaip galima prieš varžybas nesijaudinti? – į klausimą atsako klausimu. Ir pagaliau (!) nesusitvardo: „Įsivaizduokite žmogų su pilna kuprine plytų (čia – vaizdus savijautos prieš atsakingas varžybas apibūdinimas – red.). O tada kas nors prieina ir įmeta dar dvi papildomas (čia treneris – daugiausiai apie žurnalistus), sakydamas: „Na, kaip? Ko šiandien galime iš tavęs tikėtis?“ Ir pagaliau turime pavyzdį, kodėl treneris turi būti advokatas, tėvas, motina, draugas ir psichologas. Dar kalbame apie savybes, kurios Mantą veda į pergales: atsakomybę, valią, pareigingumą, darbštumą. Apie tarpusavio pagarbą pašnekovas sako: „Todėl, kad aš – treneris, o jis mano auklėtinis, tai nėra, kad aš savaime aukščiau, o jis – žemiau. Kaip žmonės mes esame lygūs ir atitinkamai vienas kitą ir gerbiame.“ Ir dar papildo: „Jeigu nieko neplanuoto nenutiks, Mantas yra visiškai pajėgus dabartiniu lygiu įveikti dar vieną olimpinį ciklą.“ Tačiau čia pat pastebi: pergalių planavimas yra nedėkingas užsiėmimas. Kai du ir du lygu dešimt Apie graikų ir romėnų imtynes girdėjome sakant, kad tai – kovinė sporto šaka, kurioje sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai galva valdo raumenis. Kitaip tariant, tai – intelektualus sportas. Tačiau interviu artėjant į pabaigą, neapleidžia mintis, kad, be tokių dedamųjų, kaip auklėtinio talentas ir trenerio meistriškumas, jų ypatingas ryšys ir nuoširdus nenutrūkstamas darbas, dar dviejų protų jungtis, pergalėms tarsi trūksta iki šiol neįvardyto dėmens. Atrodo, kad ponas Saulius supranta, apie ką klausimas. Patyli, o tada sako: „Negalime apsiriboti imtynių technikos šablonais, nusistovėjusiais, įprastais veiksmais, nes juk visi juos žino ir visi taiko. Reikia nuolat galvoti, ieškoti naujo, gal net susapnuoti.“ Ir pamažėle stiprėja supratimas, kad graikų ir romėnų imtynės – tai ne tik raumenų, kaulų, sausgyslių, taktikų ir protų dvikova. Stiprus trenerio ir sportininko duetas geba imtynes pakylėti iki kūrybos lygmens. O tada tai paslaptingu būdu virsta sinergija: t. y. kai minėtų stiprybių bendra suma sukuria už save didesnį rezultatą. Saulius Liaugminas yra imtynininko su klausos negalia Manto Kazimiero Sinkevičiaus treneris. Saulius pats buvęs imtynininkas, yra Lietuvos sporto universiteto dėstytojas, imtynių klubo „Lokiai“ įkūrėjas ir treneris. Klube treniruojasi ir prie trenerių komandos prisijungė ir imtynininkas Mantas. Su Sauliumi kalbėjomės apie Manto stiprią valią, kantrybę ir gebėjimus. Taip pat, kad, be meistriškumo, pergalėms reikia, Jog tarp trenerio ir sportininko būtų suderinamumas ir pagarba.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama